Jau trečią kartą taip susirinkta Žemaičių kaimo muziejaus aplinkoje per jurginų žydėjimą — į eiliuoto žodžio laisvę. Trečius metus tokiame tykesy, tokioje saulės ir ūksmės artumoje — šiluma ir ramus vakarojimas, skaitymai ir atminos, regis, pamiršta, kas problemiška, regis, žodžiai jungėsi ištisais vaizdais. Protarpiais ir regimas priimtas, kaip įsivaizduojamas ar tik akimirkos šuolis — o gal taip ir turi būti? Gal taip tikriausia: vis dar vasariškas rudens karštis, todėl ir susitikus, susimačius, susimąsčius — kažkaip kitaip?
Ieva Sigita Naglienė
Į tokius eilėraščių skaitymus telšiškius ir jų bičiulius sukviečia Irena Daubarienė — ir šiuometis „Jurginų žydėjimas“ — jos numatytas, prikviestas, apjungtas. Sykiu su Virginija Lapinskiene, su Žemaičių kaimo muziejaus šeimininke Ingrida Vaitiekiene — sykiu, turbūt, taip sakykime, su visais atvykusiais — ir pagalvojimai apie čia ir dabar, ir nutolimai į atmintį, grįžimai ir užsilaikymai.
Kaip sako Irena Daubarienė, „Jurginams žydint“ — tiltas tarp Atminties ir Dabarties. Toks ir buvo tas buvimas: gamtoje, tiesiog imant, kas skelbiama, besiklausant, girdint ir apmąstant, ir prisimenant. Taip gražiai — atgal ir vėl, į kurį nors šių dienų plyšį. Juk eilėraščiai, pasakojimai, ypač iš praeities — visur pateks, visiems kas nors po to bus ir nebe taip. Tai natūralu. „Jurginams žydint“ — tai poetinio žodžio ir muzikos vakaras, tai ir amžinos atminties Žemaičių krašto poetės Genovaitės Milašauskaitės-Petrulienės atminimas, esaties ir atsisveikinimo liudijimas. Tiesiog ir tradicinės muzikos kapelos „Dar pabūkim“ dainos, muzika — lyg gyvas reagavimas į dvasinius pokyčius arba vis dar čia pat ir tai, prie ko buvome įpratę. Kapelos vadovas Vincas Varpiotas taip pat natūraliai dalijosi atmintimi ir jos būsenomis — ne vienas eilėraštis juk tiesiai kviečia į vidinę bendrystę. Irena Daubarienė, vakaro vedėja, pasidžiaugė gyvu žodžio pasidalijimu. O Ingridos Vaitiekienės, kaip „Jurginų žydėjimo“ šventės globėjos, „Alkos“ muziejaus direktorės pavaduotojos, pradžios žodyje nuskambėjęs džiaugsmas — tai raginimas ateiti ir švęsti. Kaip ji sako, žiedų daug, jurginai negaili žiedų, bet yra ir kitokių gėlių — ir jas galima paminėti, ir jos turi savo simbolinę šviesą. Žodžiu, juk visada malonu, kai yra erdvė, kurioje galima drąsiai susitikti ir gėrėtis.
Toks gyvenimas — ir netektys, kurios turi savo prasmę. Itin apmąstytas mokytojos, lituanistės kūrėjos Genovaitės Milašauskaitės-Petrulienės nueitas kelias: „Jurginų žydėjimuose“ — ir jos eilėraščiai, jos buvimo žemėje apreiškimai. Per prisiminimus ir eilėraščių skaitymus — į būties esmę. Sava patirtimi ir išgyvenimais dalijosi kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, Genovaitės dukra Birutė Juozapavičienė, buvę Genovaitės mokiniai ir pažįstami. Jos eilių paskaitė Virginija Lapinskienė, susižavėjusi nuoširdumu ir mokytojos skelbiamo žodžio tiesa, meilės gyvastimi, suvokiant, jog „Viskas praeina“.
Kiekvienam, skaičiusiam savo kūrybą, paskirtas jurgino žiedelis — simbolinė rudens dovana, dvasinis pastiprinimas. Kaip sako kanauninkas A.Sabaliauskas, džiaugsmas būti kartu. Juk žmonės sakydavo, kad žodis gyvas, kalbantis ir gydo. Širdis atsigauna, ilsisi. Kanauninko Andriejaus posmai, kurie, pasak autoriaus, sulipo, eina iš apmąstytų dalykų, pavyzdžiui, „Pamokymai“ — toks eilėraščio pavadinimas, o teksto mintys veda į susitikimus, išgyvenimus, į pajautas, jog „tu esi ne vienas“. Viskas keičiasi, mainosi, sukasi ir „žmogus išeina iš žmonių“. Berods, tą vakarą kuriančių žemaičių dūnininkų buvo daugiausia? Ir geltonos spalvos būta, ir palinkėjimų. Juk geltona spalva — tai tikėjimo spalva, liudijimas, kaip pastebėjo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, apie didžiulį žmogaus vidinį turtą. Ir pasidžiaukime, juk taip stipriai artėja toks geltonuojantis ruduo, su visais savo grožio burtais, su žemės gražumu.
Meilė gimtinei, Žemaitijos pasauliui, jos gamtai, kur namai ir artimieji — tokia atspirtis, didžioji skaitančiųjų kūrybos dalis būtent tai ir skelbė. Malonu, kad savo eilėraščiu pasidalinta, susitikta. Ir tą jurginų vakarą Irena Daubarienė pristatė moteris, kurios pirmą kartą tokioje erdvėje skaitė savo kūrinius. Tiesa, Daiva Živatkauskienė, muzikali iš prigimties, šmaikščiai eiliavusi sykiu su savo tėčiu, mokykloje kūrusi, rašo, bet viešai nieko nėra skaičiusi — šiuomet buvo proga paklausyti jos eilių, kuriose mintys apie laiką, žmones, susimąstymas, „koks ilgas beržo kelias“. Poetės Lauros Lu kūryba jau telšiškiams yra pažįstama: autorė — Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, yra išleidusi eilėraščių knygą „Votai“, bet Jurginų šventėje dar jos eilių nesiklausyta. Ir įsimintinas jos eilėraščių pasaulis, ir Žemaitija žemaitiškai, kaip sako pati autorė, „iš tavīs prasidėjau ir tavim nusibėngsu“. Taip ir ėjo vienas po kito eiliuotas žodis, taip ir skynėsi kelią artuma. Poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraščiuose laikėsi šviesi atminties dvasia — netoli nuo namų slenksčio, su bulviakasio žmonėmis, netoli nuo vakaro, beveik panašaus į aną, būtąjį su saule, su artėjančia mėnulio šviesa. Prašėsi su šešėliais ir kažin kokiu graudumu, nesamu, bet taip atsitinka — pasigautu. Birutė Lekavičiūtė savo eilėse priartino impresijų nuotaiką: rudens prasmę, laiką, kurį reikia pamilti, atvėstantį dangų branginti, vis dar išlaikyti tarp pirštų virpančius jaunystėje rašytus laiškus — tarsi būtų „visas jau tavo laikas“. O Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė, besidžiaugdama esama būsena, sakė, kad vaizduotė yra ryškesnė už realų matymą. Tokia rimta jos eilėraščių tematika, susikaupimo ir lūkesio pauzė, vedanti į praeities istoriją, į meilę, į jaunų mergaičių dalią — ir kitokie pajautimai, ir žodžių deriniai, ir su gyvenimo skoniu. „Aš esu mokytoja,— sako Elena,— mano meilė tokia plati — meilė Lietuvai ir kas buvo. Ne žiauriai rašau apie žudynes — svarbu rodyti, kas blogai, bet nekeikti. Džiaukimės vieni kitais, kas tėvelius turime, viens kitu, tie dalykai primena.“ Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė paskaitė savo eilėraštį „Respublikos 49“ — apie žydų mergaites, apie atmintį, mūsų krašto istoriją, geliančią, tikrą, vedančią į apmąstymus. O gimtosios žemės rytai su gamtos stebuklais, gėris su Dievo malone liejosi iš Zitos Budrienės eilėraščių — pasaulis, už kurį reikia dėkoti. Su tėvo artuma, išgyvenimų patirtimi ir atsisveikinimo motyvais Ievos Sigitos Naglienės posmai, su motinos buvimu, su jos meile — Virginijos Smilgytės žodžiai. Tokie, regis, pasikartojantys motyvai, tokie apie pačius artimiausius, per jurgino žiedo skaistybę — iki kažin kokios bendrystės. Ir pasidalinta — ir žodžių visuma susidėliojo, kaip viena ryški vakaro jungtis: buvo apie ką kalbėti, yra kuo pasigėrėti, suturėta — iki atminties.
O „Jurginams žydint“ — vis labiau posmams išsiskleidžiant, nuskambėjo ir Vitos Kazlauskienės, kaip Irena Daubarienė sako, ir tokio vakarojimo krikštamotės žodis. Mat prieš trejetą metų apie jurginų žydėjimus buvo mąstyta sykiu: ir Irenos Daubarienės, kanauninko Andriejaus Sabaliausko, ir Vitos Kazlauskienės. V.Kazlauskienė savo kūriniu padėkojo likimui, kad jis palankus, kad nuostabus. Tarsi šių skaitinių apibendrinimas — „Jurginams žydint“ pabaigos žodis buvo muziejininkės Elvyros Spudytės, Genovaitės Petrulienės mokinės, prisiminimai. Ji, pasidžiaugusi šiuo vakaru, dar kartą mintimis grįžo į mokytojos — auklėtojos Genovaitės bendrystės laikus. Pati mokytoja buvo tikinti, keliaujanti, pažįstanti, stebinti. Elvyra dėkinga, kad likimas jas suvedė. Ta atminties proga ji paskaitė P.Genio eilėraštį apie Žemaitiją, apie jos žmones, darbus — juk atmintis mus lydi visur, ir visą gyvenimą, ir suskamba naujai poezija. Regis, tokie buvo paskutiniai akordai? Ir muzika, ir bendra nuotrauka — tokia po stipriai besibraunančiu į dangaus platybes mėnuliu, su bekylančia rasa ir kitokiomis natūraliai gyvomis emocijomis, kurios eina savaime iš tų pačių žydinčių aplinkui jurginų. Plūsta — ir stiprina, kad būtume.