Ieva Sigita Naglienė
Laikas, kuris nesunaikina
Šiemet ruduo toks vasariškai žydintis — naiviai išplėti akis ir apgalvoji tai, kas nepagaunama, bet taip staiga pasidaro tavo. Kiekvienas mirksnis, nešamas emocijų, yra ištikimas. Kartais visai nepriklausantis nuo tavo nuotaikos. Skaitai — irgi turi: lyg nebūta, o saviniesi.
Gal tos reginių pagavos pareina iš toliau — iš realių būsenų, gal buvusių? Tiesiog taip natūraliai atmintyje išlikdami žmonės, kaip mūsų pačių praeities jausmai, keičia ir mūsų išgyvenimus. Per poetės Viktorijos Daujotytės eilėraščius — tiesiausias kelias persikelti šiais laikais į emocinę brandą, į tai, ką vis rečiau prisimename, į nutolsiančius. O sugrąžinami esame — lyg įsitvėrę vadžių. Lyg simbolinių — poezijos. Jos pačios žodžiais tariant, „iš naujo ir iš naujo“. Lyg stebėtum ir neatsistebėtum obelim, kuri „Ta laukinė obelis palei raistą,/ kaip ji žydėdavo, o juk nejauna,/ visada tokia, niekas kitokios nematęs,/ ir iš kur tas jos žydėjimas — metai iš metų,/ iš naujo ir iš naujo, klausdavau, mamyte, ar nežinai,/ o ji atsakydavo: obuoliai žmogui, o Dievui — žiedai“. Jautriai poetės ištarta mintis: „aš labai reaguoju į paprastus dalykus: į lapą nukritusį, į vėjo garsą, į lietaus šnaresį“ — tai iš emocinio kontekso — į baltą lapą, patirčių raštu rašomą, iki mūsų jausmų.
Šiemet Viktorijai Daujotytei gražus gimtadienis — jos pradžių pradžia — Keiniškėje, Varnių valsč., Telšių apskr., 1945 metų atėjus rudeniui. Ji yra Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, VU profesorė emeritė, poetė, garsiai ištarusi „Tatā pariejau“, „Veizūs nu kalna/ Brėndo par žuolis, siedūs“… Žemaitė, varniškė… Visos jos eilėraščių knygos — Žemaičių žemės gyvastis, „suteka daug buvusių, o ir nebuvusių dienų. Kaimynės balsu prabyla,— sako poetė, ir kitos mano moterys, ir tai, kas mano girdėta, jausta, mąstyta ten. Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, kad ir intonacijomis, pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali. Kalbos mokslui — tarmė, o kalbantiems ar kalbėjusiems — kalba. Prieštaros nėra. Kalbėjau ne tarme, kalbėjau kalba. (…) Vadinasi, iš motinos; ta, atskirtoji, prigimtoji“ (2015). Ir apie gimtadienį — iš anų laikų, iš atmintinų akimirkų, Viktorija Daujotytė kalba šviesiai — išsaugojusi prikalbėtas tiesas, iš genties jai perdovanotąsias dovanas, susipynusias su visa realybės šiluma: „keturioliktoms Kūčioms — gimtadieniui/ babūnėlė iš Keiniškės man atnešė dovaną,/ suvyniotą į skepetą, kad nesudužtų,/ pasidabruotu popierėliu apklijuotas paveikslėlis/ juodais rėmeliais: žmogaus gyvenimas esąs/ gyvybės ir mirties prisigėręs, jų kelias,/ kaip išlenktas lankas, pirma maža, paskui paaugusi,/ panelė su mylimuoju (pati viršūnė, gražiau nebūna),/ paskiau mažas ant rankų, vėl paaugusi,/ vėl vyras, vėl besūpuojanti, bevystanti/ ir taip vis ratu stumiasi“. Ir tas ruduo — ir šiemetis, besimušantis į ūkus, savaip talpus, išliekantis su balsais, su pasiaiškinimais tame pačiame tekste, apmąstant, „kāp ba vītas nalėkti“.
Eina jos raštais gimtojo pašalio vaizdai, išgyventi, išregėti, išsaugoti, keičiasi atmintys, žmonės ir jų istorijos — „kažkas pajudinta, pasak pačios autorės, iš mūsų prigimtinių dalykų, į kuriuos atsiliepiame širdimi“. Iš jos knygos „Balsai ūkuose“ (2010) — ir vaikystės emocijų prisiminimai: „Maža žaltį buvau prisijaukinusi,/ žinojau, po kuriuo pamato akmeniu/ jis lindi, kad išlenda į saulelę,/ pieno įpildavau ir žiūrėdavau, kaip prišliaužia/ kažkaip atsargiai, kad ko neprimintų,/ bet juk be kojelių; tokios mažos auselės,/ paglostydavau, slidus, šaltas, nesušildavo,/ sakydavau jam visokius niekus, žodžius,/ kartą aptrėškiau su žemuogėm, kaip su krauju,/ kad atvirstų į žmogų vis laukiau“. Arba — su senole, su babūnėle — gyvas jos įvaizdis: „uogauti,/ netoli, į alksnynuką,/ jau kokių devynerių, paaugusi,/ ant kelio susitinkam Zvėrkienę —/ kažkodėl juodai apsirengusi,/ apsiverkusi —/ kalbasi kažką rimtai,/ aš tampau už rankos, eikim,/ nieko neberasime,/— uogos, kaip rasos,/ krėsi… nenukrėsi…“ Ne vienas iš mūsų juk esame patyrę tokią būseną — tokią, kai pabundi lyg sapne, kai staiga supranti, jog tai buvo laimės akimirkos, ir tie jausmai niekur neišnyko. Taip jautriai poetės V.Daujotytės priminta, jog „laikas nesunaikina to, iš ko pats auga“.
Pokalbiai, artimai, išsiduodant
Gražios akimirkos pareina iš V.Daujotytės poezijos: iš patirties atminų, kuriose senieji kartos žmonės, jų laikai, moterų kalbos, kurios pasklinda iš buvimo sykiu, likimo ir palikimų savoje žemėje, kai tveriamas emocinis stabilumas. Tokia vidinė dermė — šaltinis ir kito minčiai, kito jusenai, išgyvenimo šviesai, eilėraščiai apie pasaulį, kuris kasdien pildomas. O iš to pajutimo — „ė gīvenims kāp nuorints pradieto pėldītīs“ (2015).
Juk „Gyvas pokalbis — tai netikėtumas“,— sako poetė V.Daujotytė. Itin gilūs vidinės srovės pajutimai rudens metą, kai visi jau sykiu, kai būry: „troboj rudenį, jau temstant, žibalinė lempa,/ visi susirinkę, motina prie krosnies,/ tėvas ką tik parėjęs iš miško, mietu nešinas,/ vaikai apie didelį stalą laukia bulvių,/ visi šneka, ir tyli, ir ulba, visi girdi visus,/ atsako ir neatsako… buvo… reikės… dar…/ ugnį pakurstyk… jau išvirė… tik įspausiu…/ lyg sumišai, bet ir atskirai, pastūmė krėslą,/ uždengė puodą, šliūkštelėjo vandens, kiekvienas/ atsirenka kas, iš ko, šaukštai braška,/ balsai, garsai, pilnavidurė kalba namiškė“. Tokia idiliška ramybė, įsižiūrėjimas, kas tavo. Tėviškė yra brangiausias turtas, nuo žmogaus neatsiejamas bet kokiu atveju: „Žvelgti atviru žvilgsniu, matyti yra labai svarbu“,— pastebi poetė V.Daujotytė. Tokia išgyventa anų laikų — tradicinė, ritualinė artimųjų sueitis, paprotys, ir taip neseniai, ir tokia tolima akimirka — istorija. Kaip viskas permaininga — toks mirksnis iš V.Daujotytės posmų, iš jos knygos „Balsai ūkuose“, 2010 m., iš dvikalbės, kaip ji sako: bendrine ir žemaičių — į savastį, kaip patvirtinimas, ką turime. Yra dar tų atsiminimų, tų apmąstytų iš namų, to emocinio ryšio — palaikymo: „dar moki/ tuos žodžius, tuos aidus/ atsimeni, kaip jie eina/ per ausis, žibalinė lempa/ tau tebešviečia šviesa vos/ mėlyna lange vakariniam,/ visi aplink stalą susėdę,/ nusiramink, dar pamatysi“,— tokios giedros mintys. Ir šiluma iš jos knygos „Tai parėjau“, 1915 m., vedanti, kad sugebėtum peržengti slenkstį, už kurio pasaulis, leidžiantis šaknis į ypatingą žemę — giminės kraštą. Ir taip vis drąsiau — iki mūsų reginių — tiesiog belieka poetei padėkoti ir sveikinti už tokį epizodą, už tokį sustojimą — už emociją, už susitikimą gyvenimo kelionėje. O poezija, pasak autorės, „poezija — menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos“ (2020).
Pokalbiai — ar vidiniai monologai, ištarimai sau pačiam, yra įkvėpimas. Kaip ir visas „gyvenimas — iš jo viskas. Ir tai, ką galiu. Ir tai, ko ne“,— tokia poetės nuomonė apie kūrybos įkvėpimus, apie rašymo akstiną. Esama jos parašyta giedrų rudens vaizdų, tai pasilikę visuose jos eilėraščių rinkiniuose — ir visur kalbūs stabtelėjimai, įsižiūrėjimai, stipri nuojauta. Aiškūs vertinimai ar įsivertinimas to, kas natūralu, regis, viskas objektyviai priimta: ir kas mainosi, kas nyksta, kas pasikeičia — viskas ramiai, pavyzdžiui: „mano tas mažas gyvenimas,/ tas darželis, tie menki namai,/ tas beržiuko geltonumas/ vėjas kad duodasi, kad duodasi,/ rodos, kad jau viskas, kad nuplėš,/ nuneš, nieko nepadarysi — juk ruduo“. Tokie emociniai liudijimai: „tie jurginai dar žydi,/ geltoni, vis matau pro langą,/ gal dar nebus šalnų, greit pakanda,/ pajuoduoja, sukrenta, vargšeliai“, „klevas, kad primeta lapų,/ brendu kaip per plunksnas“, „sugrėbiau lapus, bet vėjas/ įsisuko į mano šūsnis ir nulėkė/ geltonuodamas kaip koks šuo“, „kai jau ruduo, ramiau, lengviau,/ viskas lėčiau — ir prašvinta, ir sutemsta“ (2012). Visa tai lyg giedras „prigludimas prie pajustos, suvoktos savasties, saviškumo“,— taip norisi tas mintis apibendrinti pačios autorės žodžiais. Taip norisi susigyventi su tais judesiais ir jausmais, kurie išsiaiškinti, kurie būtini. Juk tai svarbu, kad „ne tik vieta, dar ir vietos daiktai:/ akmuo, šulinys, takas, keliukas, avilys,/ vartai, šuns būda, tvenkinys, šakės, dalgis — / kad vieta tavyje išliktų, reikia, ją nors/ mintimis susirasti, apeiti, pašnekinti, išgirsti, kas ką sako“ (2015). Autorė prisipažįsta esanti gabi rašyti, o ne gyventi — šiemet ji Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė už knygą „Žemaitė: gyvenimo gramatika“, 2019 m.
Dienos keičia dienas — metai — sukaktys, atmintis ir stiprybė. Ir pamokos mums — į šį laiką, kad lengviau suprastume, kas ir kaip. Tai tiek šį kartą: tokia maža dalis — iš tokio didelio Viktorijos Daujotytės kūrybinio aruodo. O juk reikia semti, pasak autorės, „lėg dogna reik vėskūn, lėg dogna“… Emocijos — ir balti ūkai, balsai ir žmonės, keliai, atminties išvaikščiotieji, įvaizdžiai ir tikrovė — išmintis. Regis, taip įžvalgiai jos tyrinėta, reaguota — atiduota, „iš to gyvenimo/ skonio sūraus — tarsi kraujas“. Visi su jos kūryba pažįstami, visi ką nors skaitę — tai tegul lieka, kad ir tyliai ištarti, kad ir mintyse gražūs žodžiai — padėka ir palinkėjimai.