„Marčių skarelės“

Dažnoje kaimynų ar giminių sueigoje sodelyje vėjas plaiksto Marčių skareles. Mama (Elena Mažeikienė) jomis džiaugiasi ir didžiuojasi.

Mano mama — Elena Milaševičiutė-Mažeikienė marčios vardu pašaukta gana anksti — vos 18-os metų. Marčios vardas jai nebuvo svetimas ar retai girdimas — šeimoje augo 5 mergaitės, mama — vyriausia jų. Pas tėvą — kaimo siuvėją — dažnai ateidavo žmonės ir dažnas, padėkojęs už pasiūlytą krėslą sėstis ar tabokai pridegti atneštą anglį, skalą, padėkodavo, sakydamas: ačiū, martel…

Janina Jankauskienė

Martele (tikruoju tuo vardu buvo šaukiama nuo 1958 m. iki 1986 m. — 28-erius metus). Artinantis tėčio mamos — anytos, močiutės mirimo 20-mečiui, mama sugalvojo surinkti aplinkinių moterų prisiminimus kaip, kokių aplinkybių vedamos jos „atėjo į marčias“ čia, Tučiuose, arba „išėjo į marčias“ iš Tučių. Išsiteiravo moterų, ką šios yra dovanojusios „atėjimo“ proga. Daugiausia — apie 70 proc. — dovanų įteikdavo skarelę. Kai kurių atsakymai buvo tokie: „Nebebuvo kam… Tik kapą aplankiau, a.a. sukalbėjau…“, „Neturėjau iš ko nupirkti…“, „Niekas nepatarė, nepamokė. Būčiau galėjusi…“ Buvo ir tokių: „Nebuvo už ką… slapčia tuokėmės…“
Tada mama nusprendė, kad prisiminimai įdomūs, kaip pripažino ne viena prakalbintųjų: šiandien kitaip elgčiaus…
2005-aisiais bankai dar mokėjo procentus už laikomus indėlius, tad mama, gavusi už 2004 metus kuklią sumą pinigėlių, ėmėsi ieškoti kartūno. Daug laiko paieškoms neskyrusi, vienoje Telšių audinių parduotuvėje nupirko 15 metrų oranžinės spalvos (baltos vienspalvės nebuvo, o gėlėtos tam netiko), sukarpė kvadratais, po to — trikampiais. Paruošė, nurodant tikslą, užduočių tekstus ir ėmė dalinti į Tučius atitekėjusioms ir iš čia kitur į marčias išėjusioms. Kas pageidavo arba buvo galima nuspėti, kad reikės siūlų siuvinėti, apmegzti — pirko ir tai arba davė pinigais. Vienos priėmė tai su džiaugsmu, papasakojo jaudinančių istorijų, liečiančių ne tik jas, bet ir jų giminaites ar pažįstamas, kitos — kad tie prisiminimai neverti nieko, išskyrus nuoskaudas, trečios — teisinosi nemokančios nei megzti, nei siuvinėti. Su kai kuriomis jų sutarė, kad audiniu, kurio spalva balta, žydra ar kitokia, pačios pasirūpins. Balta spalva daugeliui buvo priimtinesnė.
Pirmoji paroda įvyko 2005-ųjų gegužę ir joje puikavosi 32 skarelės. Po to vis dar pasipildydavo, o jau po metų, 2006-aisiais, siekė 100. Daug kartų jos buvo kilnojamos ir buvusioj Mitkaičių mokykloje, ir lopšelyje-darželyje „Mastis“ pabuvojo, ir į Kretingos rajoną „nukako“, o jau Tučiuose tai daug kartų kilnotos, perkilnotos. Šiemet iš kolekcijos 7 skarelės pateiktos Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje veikusioje tautodailės parodoje „Margas Žemaičių gyvenimas“.
Malonu buvo ir tai, kad skareles konkursui pateikė ir kelios 13-15 metų mergaitės. Buvo šeimų, kur darbelius pateikė mama, dukra ir anūkė. Dabar iš tų, tada paauglių, trys — Jovita, Veronika ir Sigita — jau pačios marčiomis vadinamos. Kažin, kokias dovanas atminčiai jos paruošė savo anytoms? Buvo ir taip, kad moterys atvežė pirktines skareles — vieną už kitą brangesnes — tarsi skolą už kažkada kažką nederamai padarytą. Mama atsisakė jas priimti, nenorėjo įsipareigojimo saugoti — maža kas gali nutikti — kandys, graužikai ar kas kita…
Bėgantys metai daug ką keičia. Ne tik žmonių pažiūras į šeimą, tradicijas. Keičiasi mados, vertybės, požiūriai. Retai jau girdimas ir tas „slavnas vardas martelės“. Jau užmarštin eina ir posakis „Marti — karti, bet ir anyta ne cukierka“. O savo kolekcijoje išskirti vieną kurią, jai sunkoka. Visos — ir kukliau išsiuvinėtos ar apmegztos, ir atkartotais senoviniais raštais mamai vienodai brangios. O joms jau 15 metų. Daugelis tų, kurios kalbėjo su ašarom ar humoru apie atėjimą į marčias, dabar jau įgavusios kitą statusą — tapusios (ne)cukierkomis ir marčiomis šaukia tas, prieš 15 metų dar mokyklinę uniformą dėvėjusias… Kas žino — gal kas užrašys jų pasakotas istorijas. Palyginus su anomis, pasakotomis prieš 15 metų, kuo skirsis?
„Jau 34 metai, kai niekas nebepašauks marčios vardu,— atsidūsta mama. — Va, jau antri metai ir broliene niekas nebepavadins…“ Susimąstau — manęs taip pat jau daugiau nei dešimtmetis martele nebepašaukia…
Mažytė dalis iš tos „Marčių skarelių“ kolekcijos būtų eksponuojama parodoje. Jos nėra joks stebuklas, tiesiog vieno žmogaus mintyse kilusi idėja — per skarelės įvaizdį prisiminti užmarštin nueinantį žodį, gal atkartoti jose mamų, močiučių nešiotų skarelių raštų motyvus ir bent didelės dalies (į tai atsiliepusių) atminty pažadinusi prisiminimus, kai kam netgi atlikus „vertybių perkainojimą“.
Ką moterys siuvinėjo? Vienos ieškojo raštų senose knygose, žurnaluose. Kitos — perpiešdamos senų skarelių motyvus. Visos tvirtino: prisiminimais bandau grįžti į praeitį, išsaugotas atminty susitikimų, bendravimo valandėles prisiminti. O jaunosios „būsimos marčios“ siuvinėjo kuri balandį ar bitę, o kuri — angeliuką, tiesiog tai, kas joms „prie širdies“.
Įsiminė viena moteris, kuri, gyvendama gretimame rajone, bent keletą kartų atvažiavo pas mus atsiveždama jau apmegztais pakraščiais skarelę, vis nesurasdama jai tinkamo piešinio išsiuvinėti. Kiekvieną kartą abi su mano mama kilnodavo skareles, grožėdavosi, bet vis jai buvo „ne tai“… Gal trečią, gal ketvirtą kartą vėl kilnojo, sklaidė vis didėjančią krūvelę, kol netikėtai akys užkliuvo už čia pat ant stalo buvusio „Šeimininkės“ savaitraščio. Rankdarbių mėgėjų skiltyje pamatė… braškę. Mama ją buvo persipiešusi ant anūkei pasiūtos prijuostėlės kišenės. „Pagaliau!.. — apsidžiaugė moteris. — Pagaliau!“ Man jau šiepėsi lūpos juokui, bet laiku mama įsiterpė: „— O kodėl ne? Štai, tu, Janyt, iš Prancūzijos man parvežei skarelę su Eifelio bokštu. Sūnus padovanojo su leopardu…“
Gal mes ilgokai dar būtume vardinusios matytas skareles, bet moteris jau tiesė skarelę, dairėsi kopijavimo lapo. Persipiešusi ėmė pasakoti: „Apsivedę apsigyvenom mieste, pabiro trys pametinukai… Iki kaimo, kur vyro mama viena pasiliko, per 15 kilometrų, autobusai tada dar reti būdavo ir rytais perpildyti, kur ten su vaikais nukaksi. O ji augino braškes ir savaitgaliais nešė (taip, nešė!) su naščiais tą 15 kilometrų kelią, nes į autobusą su dviem krepšiais jai buvo sunku. Gal retsykiais jau tuščiomis grįždavo ir autobusu. Ir, kiek pamenu, avėjo kaliošus. Sako, sutinusias kojas ne taip veržia.“ Pasiguodusi, kad mezgimo kabliuką, virbalus dar šiaip taip valdo, bet siūlo į adatą nebeįsiverianti, nes pirštai nebeklauso. Paprašė ji mano mamos tą braškių kekę išsiuvinėti…
Tą istoriją teko neseniai prisiminti netikėtai prireikus rūbo su uogomis, vykstant į Rūdaičių kultūros namuose (Kretingos r.) vykusį arbatvakarį „Stebuklinga uogų galia“. Mat buvo prašoma, kad vakaro aprangoje (jei tik leidžia galimybės) būtų kuri nors lietuviška uoga. Buvo uogų atėjusiųjų papuošaluose — segėse, o mama ryšėjo tą skarelę su braškėmis.
Jau 15 metų toms pirmosioms kolekcijos skarelėms, o aš ir dabar neatsistebiu šio moterų galvos apdangalo įvairove. Pastebiu, kad kaip ir anais laikais — skarelių, nors dažna vaikšto vienplaukė, vis tik turima, tik nebedėvima po kelias iškart. Prieš metus, Nerimdaičių bažnyčioje pamačiau kaip tyčia prieš akis klauptuose sėdinčią pažįstamą moterį su skarele, išmarginta… visokių formų, spalvų ir dydžių batais… Pasibaigus pamaldoms, užkalbinau, prašiau parduoti ar iškeisti, o ji man sako: „Tuoj pat atiduočiau, bet striukė be kapišono, o vienplaukė grįžti negaliu — vėjuota. Pirkau padėvėtų rūbų parduotuvėje, buvo nauja…“ Taigi aš įsigijau, nors nenešioju, bet kitiems mielai rodau.
O mama, pati ne kartą dovanų gavusi, labai jas brangina, mėgsta ir kitoms dovanoti: „Man gražu, kai trikampė skarelė surišta po plaukais pakaušyje.“ Savo 75-ąjį pavasarį ji paruošė ir išdalijo 12 perkelinių trikampių skarelių su aguonomis giminaitėms ir pažįstamoms. O dar 12 baltų vienodu piešiniu, tik skirtingų spalvų siūlais išsiuvinėtų ir apmegztų laiko dėžutėje, kurią turėsim atidaryti ir išdalinti po jos laidotuvių pažįstamoms ir tąkart sutiktoms jaunamartėms, kad nepamirštų, koks „slavnas martelės vardas“.
Šioje MARČIŲ SKARELIŲ kolekcijoje yra, kaip jau minėjau, per 100 skarelių, kurių karts nuo karto dar pasipildo. Viena jų išskirtinė — Baltoji skarelė — jai daugiau nei 100 metų… Skarelės savininkė — Elžbieta Barytė, gim. 1894 m. Nerimdaičiuose, o 1920 m. ištekėjusi už Pranciškaus Maneikio, gyvenusio Eigirdžiuose. Toji skarelė siuvinėta 1914-1915 m., kai Elžbietai buvo 20 metų. Priešinguose kampuose — skirtingi raštai. Tad ja galėjai pasipuošti kiekvieną kartą sulenkdama vis kitu kampu. Tą skarelę mano mamai 2005-aisiais padovanojo jos jauniausioji (iš 5 vaikų) dukra a.a. Danutė Maneikytė-Sprindžiukienė, viena pirmųjų atsiliepusi į mamos skelbiamą konkursą „MARČIŲ SKARELĖS — iš Tučių ar į Tučius…“