Žmogus ir jo įvairumų pasaulis, pavarčius Vaižganto žurnalą „Mūsų senovė“

Beveik visada didelė laimė palinkti prie to, kas domina. Taip nutiko ir šįsyk vos tik atsivertus Vaižganto redaguotą neperiodinį žurnalą „Mūsų senovė“, leistą 1921-1922 metais Kaune ir Tilžėje, kuriame nurodyta, kad eina keturis kartus per metus.

Ieva Sigita Naglienė

Tas šaltinis į akiratį papuolė iš asmeninių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Miesto filialo vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio sukauptų knygų fondo. Pirmiausia sudomino gerai žinomų rašytojų, istorikų pavardės, reto leidinio autentiška medžiaga, gražiai išsilaikę faktai iš Juozo Tumo archyvo, originalūs praėjusio laikmečio liudijimai apie žmones ir jų veiklą, Žemaitijos šviesuomenės gyvenimą ir palikimą.
Šiuomet, paminėtas leidinys — jau vienoje knygoje, susegti „po kietu viršeliu“ 1-5 žurnalo numeriai, kaip sakoma, žurnalo knygos: ir istorija, graži atmintis, ir autentiški tekstai mūsų žmogui, Švietimo ministerijos leidinys, medžiaga Lietuvos istorijos mokslui pagrįsti, tautos individualybės auklėjimui, apskritai — pažinimo reikšmei. Kaip užrašyta pirmojo žurnalo „Mūsų senovė“ redakcijos komisijos nario, Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo teksto pratarmėje 1921 metais, „Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų, kaip kūdikis.“ Žmogus praregi dabarčiai ir ateičiai, tik pažinęs praeitį.
Įdomi kiekviena „Mūsų senovė“ teksto eilutė, nes tai priminimas apie tai, kas jau žinoma, ką esi vartęs, kas buvo svarbu ir artima — pasikartojimas. Verta dar sykį apžvelgi, kaip vienus ar kitus laikmečio reiškinius teikia rašytojas Vaižgantas, pavyzdžiui, apie vyskupą Motiejų Valančių, kas minima apie istoriką Simoną Daukantą, kokie tuo metu buvo rūpesčiai. Žurnaluose yra iliustracijų iš įvairių to meto leidinių — iš tautodailės, pavyzdžiui, sena graviūra iš Ketūnų dvaro šeimininkų Jakubauskių archyvo, pavyzdžių iš senosios kaligrafijos, įrodančių, kokių būta XVIII-XIX amžiuje grafikos meistrų. Yra bibliografinės medžiagos, laiškų pasakojimų iš skirtingų mūsų žemės vietų, netikėtų pasakų ar regėjimų, piliakalnių istorijų, susitikimų, biografijų, klausimų-atsakymų, užrašų, pamąstymų kalbos klausimais, nutarimų, priimtų dokumentų, statistikos lentelių — faktų apie gyventojus, jų tyrinėjimą, išsiaiškinant gimstamumą, mirimą, tikėjimo dalykus, medicinos, gamtos žinių ir kitokių naujienų. Ypač įdomios „Įvairenybių“ rubrikos, kuriose ne tik realios istorijos, bet ir įtaigūs nutikimai, pavyzdžiui, ir iš Žemaitijos vietų: Lenkimų, Skuodo, Švėkšnos, Palangos. 4-5 knygoje „Įvairenybių“ skyriuje — „Daukantiana“, skelbiama medžiaga apie S.Daukanto motinos kapą Lenkimuose.
Yra ne vienas Jurgio Šaulio, Nepriklausomybės Akto signataro, filosofijos daktaro, gimusio Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje, straipsnis apie atsiminimus, sutiktus žmones ar aplankytų vietovių įdomybes. Jurgio Šaulio straipsniuose ne tik aptariami vasaros kelionių įspūdžiai, kuriuos autorius išgyveno „pravažiuodamas iš Skuodo Palangon“ ar kitomis apylinkėmis, bet ir įdedamas nuorašas — antkapio fotografija, pasakojimas ar trumpas užrašas. Pavyzdžiui, primenant pastebėjimus iš Lenkimų, kalbama apie Daukanto motinos kapą. Pasak autoriaus, toks įrašymas yra išlikęs ir S.Daukanto biografijoje 1898 m., tokį jis ir dabar padaręs nuorašą. Norisi paminėti, kaip realiai atrodo Jurgio Šaulio nuotraukoje užfiksuotas Simono Daukanto motinos Kotrynos Odinaitės-Daukantienės kapas Lenkimų bažnyčios šventoriuje — nors tik eilutę iš originalaus to meto teksto — atminčiai: „Cze ilsaij (sic!) Diewuie ossnudusi Kotrine Odinaite“ (…). Šiuo metu galima rasti įrašą, jog Kotrynos Daukantienės kapas įrašytas į kultūros paveldo registrą. Paminėtina ir tai, kad antkapio akmenį parūpino ir tekstą, kuriame minimi S.Daukanto šeimos gyvenimo faktai, iškaldino pats Simonas Daukantas. Rausvo granito plokštėje iškalti šie žodžiai (rašyba dabartinė): „Čia ilsis Dievuje užsnūdusios Kotryna Odinaitė pirma Stanislovienė Janušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto“ ir t.t. — „Turėdama 90 metų amžiaus savo, persiskyrė su šiuomi svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant.“
Tame pat Lenkimų šventoriuje, kaip rašo Jurgis Šaulys, „kur guli S.Daukanto motina palaidota, randame dar ir antrą paminklą, atminantį mums mūsų istoriką. Būtent, vietinės bažnyčios presbiterijos sienoje iš lauko pusės, po kairės, yra įmūryta murmulinė lenta, kurios parašą nurašęs paduodu.“ Tai — „kun. Bonaventūra Mažonavičė, buvęs artimas S.Daukanto bičiulis“, „turbūt ir lentos tekstą pats S.Daukantas bus parašęs“, 1848 m. J.Šaulys savo straipsnyje mini ir kun. Stanislovą Vaidilą (g. 1817), buvusį vikaru Švėkšnoje, 1853 m. — Varniuose. Autorius mini ir savo viešnagę pas dėdę kunigą P.Šavlevičių, gyvenusį Skuode, „dar gerai atsimenantį Valančiaus vyskupo laikus“. Pasak autoriaus, „gavau patirti“, jog Motiejaus Valančiaus rankraščių perrašinėtojas, „Buvęs tai kun. Stanislovas Vaidila“.
Beje, Vaclovo Biržiškos (g. 1884 m. gruodžio 2 d., m. 1956 m. sausio 3 d.), gimusio Viekšniuose, profesoriaus, Lietuvių kultūros istoriko, politikos veikėjo straipsnyje „Palangos laikraštis 1886 m. „La Limande“ primenama, jog „Pačioj Lietuvoj, užsibaigus sukilimui 1863 m., faktinai sustojo ėję by koki laikraščiai, ne rusų kalba spausdinti.“ Tačiau „buvęs vienas sluoksnis, kurio bendras uždraudimas nelietė — aristokratija ir rusų biurokratija, kuriems susirinkus 1886 m. Palangos maudyklėse, buvo leidžiamas prancūzų kalba“ specialus laikraštis, „humoristikos laikraštis, matomai bene paties Palangos savininko Antano Tiškevičiaus leidžiamas.“ Įdomūs yra Simono Daukanto laiškai, rašyti T.Narbutui, V.Andrijauskui (V.Anrejauskui), F.Kuršaičiui, M.Valančiui, S.Giedraičiui. Pavyzdžiui, A.Janulaičio straipsnyje pagal Daukanto rašytus laiškus, primenama apie V.Andrijauską: „Andrijauskas Vladimiras, Prano, gimė 1825 m. Kentreliuose, savo tėvo dvare Telšių paviete. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau — Maskvoje medicinos mokslus ir buvo dvasinės seminarijos gydytojas Varniuose. Už dalyvavimą sukilime ištremtas į Sibirą, 1874 metais grįžo į Lietuvą, mirė 1896 m. spalio 28 d. Siraičių dvare ties Telšiais, pas savo brolį Engelbertą. Palaidotas Telšiuose. Buvo nevedęs. Grįžęs Lietuvon keletą metų gydė Liepojoj, Luokėje ir kitose vietose, bet vis trumpą laiką.“ Šiame „Mūsų senovė“ (Tilžė, 1922) A.Janulaičio straipsnyje rašoma, jog „Iš Andrejausko dienyno turime tokių žinių apie Daukantą: 1) 16.VIII.1854 m. buvo Varniuose pas Valančių ir Daukantą, 2) 1857.VI.12. Pavirvytyj susipažinęs su Daukantu, 3) 1857.VIII.16. Varniuose pas jį buvęs Daukantas“.
Be minėtų pasakojimų iš Žemaitijos vietovių, yra ir iš Šiaulių, Kretingos, Plungės, Kartenos, Mosėdžio, Telšių — ir kitų vietų, skirtingų autorių minimi kunigų darbai, susirašinėjimai, jų kelionės ir bendravimas, šventės ir parapijos gyventojų veikla. Užsiminta apie J.Tumo gyvenimą Mosėdyje, jo „Tėvynės sargo“ (pradėjo eiti 1896 m.) redagavimą, to laiko problemas, kasdienybę, nurodoma darbai — ir „Lietuvių sąmonės kėlimas“. „Tėvynės sargo“ sukaktuvėms“ — įdėtas J.Jurgio Smalsčio-Smolskio, kilimo iš Kamajų, knygnešio, prozininko eilėraštis J.Tumui Vaižgantui, kuriame ne tik didelis džiaugsmas dėl darbų tėvynės sargystėn, ėjimas teisybės keliu, bet ir palinkėjimai redaktoriui „gausingų sėklų“ ir vis drąsiau: „O tavo vargai nesulauks užmiršimo staigaus./ Ir žvaigždė aušros ant tėvynės dangaus nors vėlai,/ Bet rūbu brolystės užšvis apsisupus plačiai!“ „Sėklomis“, kaip nurodyta paties J.Tumo, „čia jis „sargų“ papratimu vadina užsienių spaudinius, kurių aš per sieną pargabendavau pro Gargždus.“ Yra išspausdintas ir paties Vaižganto „Akrostikas“: „V-iešpats neapleido mus ir šiose dienose/ A-tsiunt mums širdingus tautos apgynėjus./ Iš-neaukštos luomos, gimusį kaimuose./ Š-ventos dūmos vyras mūsų geradėjas./ G-yven tarp mūsų pramintas litvomanu/ A-nt ambonos skelb visad Dievo karalystę./ N-ieku laiko šlovę, kuri prigul nuog lenkomanų,/ T-ikdamas priešus, kurie spaud katalikystę./ A-mžius jo lai pratįs ant šio svieto ilgus/ S-zimto metų daugiaus, lig atimsis dangus.“
Savitų pamąstymų kelia žurnalo „Mūsų senovė“ minimos žmonių pastangos, jų veiklos „Dėl spaudos grąžinimo“, savo kalbos atgavimo, draugijų legalizavimo, mokyklų klausimų. Pavyzdžiui, Juozo Tumo, Mosėdžio vikaro, 1898 metais taip vadinamos jo akcijos: peticijos ir memorialai — yra dokumentai į valdžios vyrus. Tai žemaičių prašymai į Vidaus reikalų ministrą iš Darbėnų, Gintiliškės, Mosėdžio, Kretingos valsčių, atkreipiamas dėmesys, jog pažadai ir lieka pažadais, o po rinkimų — „Ai man, vėl viskas nutilo, ir mes vėl pasilikome, belaukdami tylomis.“ Mosėdžio blaivybės draugija, nuo visų „susirašiusių parapijonų“, kreipiasi į Žemaičių Vyskupą dėl „blogumų, kurių kyla iš perdėjimo sistemingai geriant spiritinius geralus, rytų šalyje Telšių apskrities ir Mosėdžio parapijoje ypačiai yra tiek daug, degtinė taip giliai čia įsiskverbus į žemaičių nuomonę, kaip būtinoji dalis naminių papročių, kaip viešojo gyvenimo fermentas,— jog vienos pačios išorinės priemonės suminti šiems blogumams, mums rodos, labai nepakankamos.“
Tai tik dalis medžiagos iš penkių knygų — žurnalo „Mūsų senovė“ — unikali atmintis, žmonių pastangos, kūryba ir darbai vardan savo žemės, kalbos ir išlikimo. Viršelyje — P.Kalpoko piešinys, o tekstai papildyti iliustracijomis, antraštės užrašytos ryškesniu šriftu. Tarp lietuviškų straipsnių yra ir lenkų kalba rašytų, lotyniškų pavyzdžių — visa to laikotarpio spaudos rašto istorija. Yra itin įdomių pasakojimų iš Žemaitijos vietovių, atsiminimų, susitikimų su žymiais žmonėmis. Prie vieno iš tokių vis dėlto dar reikėtų stabtelti — apie Lauryną Ivinskį, kuris yra užrašytas „N.E.Ivonauskio, Paragiuose per Tryškius“: „Kai man teko L.Ivinskį pažinti, jis buvo jau senelis. Jis mane pamėgo, dažnai lankė, tai galėjau jį geriau pažinti. Bent kiek pasilenkęs, ilgu pilku žiponu, visados rūpestingai švariai nusiskutęs, visados meiliai nusišiepęs, jis atrodė, kaip išsitarnavęs pedagogas. Tikrai sakant, jis ir buvo atsistatydinęs Rietavo liaudies mokyklos mokytojas: mokyklos, kurią globojo tos vietos tėvainiai kunigaikščiai Oginskiai.“
Šiam kartui tiek — įdomu vartyti praeities istorijas, juk jose — „tikros gyvybės šaltiniai“, „aukšti tautos idealai“, kaip sako savo straipsniuose S.Šalkauskis. Ir žmonės, paskyrę savo gyvenimus dėl kitų. „Mūsų senovė“ — o juk ten susibėgę išminties dalykai, nesenstantys, tik mums rūpimi. O daugelis iš tų patyrimų — ir šiandien svarbūs, ir šiandien, kaip sakoma, skaitai — ir taip tiksliai, taip taikliai įžvelgta, lyg apie mūsų laikus, lyg ir mums būtų kalbėta.