Skanios duonos be kmynų neiškepsi

Raminta ir Gintautas Šniaukai.

Šiandien į duoną dedame daug ko: sėklų, Lietuvoj ir svetimose šalyse užaugintų vaisių, kitokių pagardų, tačiau ne vienas žemaitis pasakys, kad skaniausia duona — su kmynais. Duonos namuose išsikepti mėgėjos yra pastebėjusios, kad kmynų prekybininkai mums net iš tolimosios Kinijos atveža. Kam to reikia, kai kmynai nuo senų senovės kuo puikiausiai auga Lietuvoje? Ir net Telšių rajone.

Roma Mėčienė

Augino ir margainį
Ryškėnų seniūnijos Purplių kaime gyvenantys Raminta ir Gintautas Šniaukai nebijo eksperimentuoti. Daugelį metų jie sėjo ne tik žieminius ir vasarinius kviečius, žirnius, bet savo 119-os hektarų plote 20 ar 25 hektarus vis paskirdavo ir kmynams. Ir nenusivylė. Kadangi su kmynais pasisekė, šiemet nusprendė pabandyti auginti margainį. Daugeliui šis pavadinimas pasirodys kažkur girdėtas.
Ogi, vaistinėse! Iš šio augalo sėklų gaminami papildai, vaistai nuo kepenų ligų. Iš Pietų ir Centrinės Europos kilęs astrinių šeimos augalas ten vadinamas Marijos dagiu. Lietuvoje jį galima išvysti darželiuose. Daržuose auginamas tikrasis margainis.
Ūkininkai margainiu apsėjo tris hektarus. „Nusprendėm, kad jei nepasiseks, tiks žemei atgaivinti,— pasakojo Gintautas. — Panašiai ir nutiko. Nusivylėm ir nežinau, ar kada jį besėsiu, nors vis dar knieti pabandyti. Gal pavasarį imsiu ir dar kartą surizikuosiu. O prie kmynų grįšiu, nors ir nebuvau labai nutolęs.“

Lengviau dirbti moderniame ūkyje
Ūkininkauti Raminta ir Gintautas Šniaukai pradėjo 2011-aisiais kartu su uošviais — Ramintos tėvais Janina ir Stasiu Mileikiais. „Uošvis turėjo apie 30 hektarų. Jis daug padarė, kad ūkininkauti būtų kaip įmanoma lengviau. Dėl šios priežasties ir augalininkystę pasirinko. Jis ir sandėlių, ir grūdų saugyklų pastatė — keturis bokštus, į kuriuos supilam derlių. Galvojo žmogus apie ateitį. Kai pavargo, mus su žmona pasirinko. Taip ir ėmėm kartu dirbti. Tėvų jau nebėra, tačiau viskas, ką jie sukūrė, liko“,— vedžiodamas po savo valdas, kalbėjo Gintautas Šniaukas.
Kad lengviau būtų dirbti, nori ir Raminta su Gintautu. Todėl jie nesusižavėjo gyvulininkyste, nors ne kartą ši žemės ūkio šaka buvo gerokai pelningesnė už augalininkystę. Dėl to, kad būtų lengviau dirbti, iš 85-ių ar 90 hektarų, skirtų grūdinėms kultūroms, pusę ūkininkas apsėja rudenį, kitą pusę palieka pavasariui. „Šimtu procentų esame priklausomi nuo gamtos, o ši mėgsta krėsti pokštus. Nežinai, ar bus sausra ir viskas išdegs, ar priešingai — nesibaigiantis lietus viską paskandins“,— su liūdna šypsena kalbėjo Raminta. Vyras jai pritarė: „Taip, gamtai sunku mums, žemdirbiams, įtikti. Rodos, ši vasara buvo normali, tačiau pavasaris — sausas, tad bėdų netrūko.“
Pasiteiravus, ar gero derliaus būta, Raminta atsakė pirmiau už vyrą. Moteris turi buhalterės specialybę, tad apie pinigus, kurie uždirbami jų ūkyje, žino geriausiai. Ji viską suskaičiuoja ir įvertina. Ūkininkė sakė, kad žieminių kviečių šiemet kūlė po tris tonas iš hektaro, o žirnių — po pusantros. „Ir pernai, ir šiemet kainos tos pačios — apie 160 eurų už toną. Vežėme į Karteną, į Telšius, kitur. Žiūrėjome į kainas ir į supirkėjų reputaciją.“ Gintautas pridūrė: „Išankstinių sutarčių nesudarinėjame — mums jų nereikia. Jei visų grūdų ir nepavyktų parduoti, turime kur saugoti. Šiemet aruodus ištuštinom, pasilikau pavasario sėjai ir šiek tiek atsargai — jei kas nors žieminiams nutiktų ir pavasarį tektų atsėti.“

Trise stoję, sunkiausius darbus įveikia
Augalininkystės ūkis šeimai parankus dar ir tuo, kad nereikia samdyti svetimų. Per darbymečius Gintautui Šniaukui į pagalbą ateina sūnūs — 23-ejų Kęstas ir metais jaunesnis Vilius. Abu vaikinai jau studentai. Vyresnėlis Vilniaus universitete studijuoja bioinformatiką, o Vilius — Kauno technikos kolegijoje automechaniką. „Šiemet man labai pasisekė, per karantiną abu buvo namuose, tad pavasarinė sėja be jokio vargo praėjo“,— nusijuokė ūkininkas. Vyro kalboms pritarė ir Raminta, patvirtindama, jog kai sūnūs namuose, tai ne vien Gintautui, bet ir jai gerai. Jie ir žolę kieme nupjauna, ir prie kitų darbų prikimba. Ar nors vienas jų norės likti kaime ir minti tėvų pėdomis?
Kol kas Šniaukai apie tai nemąsto, nes patys dar jauni ir stiprūs. Kaip bus, taip bus. Ūkininkais negimstama. Viename stalčių guli jų abiejų ne visai žemdirbiškų profesijų diplomai: Ramintos — buhalterės, Gintauto — inžinieriaus mechaniko. O šiandien juodu — nemažo ūkio šeimininkai.
Nesiskundžia ir nedejuoja nei Raminta, nei Gintautas, tačiau ūkininkas pabrėžia, jog Europos Sąjunga elgiasi nesąžiningai, skriausdama lietuvius. Jis sakė: „Buvo pažadėta, jog ateis laikas, kai mes gausime panašias išmokas, kokias gauna senosios šalys. Tas laikas atėjo, o ką mes gauname? Jei taip būtų, nedaug kas su lietuviais ir konkuruoti galėtų. Matyt, to ir bijoma. Negana to, augalininkystės ūkiai skriaudžiami ir su paramos programomis. Nuo 2011-ųjų dalyvavau tik vienoje. Įsigijau kombainą, už kurį man grąžino apie 30 procentų sumokėtos sumos. Ir nuo tada — nieko. Jei tik būtų bent viena augalininkystei skirta paramos programa, būtinai dalyvaučiau. Turiu visą reikalingą techniką, bet jau atėjo laikas ją atnaujinti.“
Kol su Šniaukais vaikščiojome po sodybą, visur mus lydėjo vokiečių dogas Markus. Jis lakstė nuo vieno šeimininko prie kito, nešiojo savo žaislus, reikalavo dėmesio. „Mažas dar. Tik ką pusės metų gimtadienį atšventė“,— nusikvatojo Raminta. Ir pridėjo, kad jų namus daug kas vadina… dogų namais, nes tai jau trečias šios veislės įnamis. Kol kas — visi jam draugai, tačiau po dresūros jau mokės saugoti savo šeimininkus ir visą jų didžiulį, gražų ūkį, kuris ne kartą dalyvavo konkurse „Metų ūkis“. Ir tarp prizininkų vis patenka.
Sodybą ypač puošia meniškas kryžius, kurį, Ramintos mamos Janinos prašymu, atstatė tėvas Stasys Mileikis. O visų dėmesį traukiantį kryžių padarė du broliai — Vilius ir Kęstas Viktoravičiai. Vienas brolių šiandien kunigauja.