Žiema — išauginta garsų: vaizdai išsitrina, bet emocijos lieka

„Kai sugrįžta žiema, suledėja saulė“ — Henrikas Nagys

Ieva Sigita Naglienė

Ir vis dėlto su šviesa pinasi ir Henriko Nagio, ir Stasio Jonausko posmai
Visada žmogui norisi daugiau šviesos, šilumos, stiprių reginių, tvarių emocijų. Labai svarbios gyvybingos istorijos, smagesnis žodis — ir kasdienė niūra nebe taip stipriai širdį užspaudusi. Poetai, regis, daro tą patį, ką ir kiti žmonės, bet jie iš tikrųjų atvirai dalijasi tuo, kas sieja, kas artima, kuo negali abejoti. Jie turi ką pasakyti, jaučia atsakomybę, jų žvilgsnis yra išlaikęs visumos pajautimą.
Suprantama, jog žiema kiekvieną veikia, kelia egzistencinių klausimų — tai natūralu. Ir ilgam įsimins poeto Henriko Nagio žodžiai: „Nebijok tylumos. Žiūrėk/ kaip žemė žiemą žiemoja: tyli ir kantri“ — ir palaikymas, ir emocijos, ir norisi, pasak kritiko Vytauto Kubiliaus, „sutelkti kuo daugiau tokių šviesos pluoštų.“
Eilėraščiuose — šviesa, garsas, spalvos, net iš visiškos tamsos ima švytėti. Kai pagalvoji, ir sapnus poetai geba užkalbėti, kaip džiaugsmo laiką, o apsunkusias dienas paversti stebuklu, išjudindami net ir pačią prieštaravimų gelmę. Ir žiema — juda, aprėpdama vis daugiau įvairiausių šviesos fenomenų: persimaino vaizdai, blizgesys, pinasi netikėti atspalviai, minkštėja takai, pudruoti stogai, švelnėja skubančių žvilgsniai. Žiema savaip darbuojasi, kad ir nebe taip stipriai su šalčiais puldama, ne tokia ledinė, kaip praeities žiemose, bet užtenka ir tapybos, ir garso, ir tylos elementų — tik stabtelkime ir stebėkime.
Neatsitiktinai taip pradžioje norėjosi įpinti poeto Henriko Nagio žodžius — juk šiemet poetui, išeiviui — jubiliejiniai metai, jis gimęs 1920-aisiais, ryškūs atminties jausmai — tvirtybės įvaizdžiai, žmogaus ilgesio, vienišumo išgyvenimai. Nagio kūryboje daug gamtos, pasikeitimų, simbolių — bendrumo, jėgos, šiaurės ir žiemos. Kaip sakoma, visko iš gyvenimo. Išlaikytas ir pasakos paukščio, aitvaro — brolio pasaulis („Brolio neišsigyniau“, „Aitvaro nepalikau“), suvokta jo reikšmė — tautos istorinio laikmečio tikrovė, pripildyta svajonių ir troškimų. Regis, imta su visais pasikeitimais, kurie primena ir skaudžią praeitį, ir gilias patirtis: „Pasakų paukščių plunksnos lengvesnės už plėnis,/ akys šaltesnės už ledą.“ Išgyvenimai — lemties primestieji, siekiai ir tikėjimas, kad „kojos, kaip medžio šaknys,/ dirvožemyje liks.“
Į žiemos sugrįžimus ir žodžio keliones kviečia ir poeto Stasio Jonausko eilėraščiai — vis, regis, būtina žvilgtelti į jo erdvę, į palikimą. Taip neseniai poetas išėjęs — dar gyva bendrystės atmintis. Žiema — keliautoja, ji — keliauninkas, taip ir tautosakoje užsiminta. Yra ir liaudies sakoma, „Kytras ir žiemą minta, kvailas ir ant aruodo pastimpa.“ Stasio Jonausko eilėraštis — iš žemės, apie žemę ir žmogų — iš atminties, kuri spengia, „iš juodžemio tylos“.
Gėsaluose poetas gimęs, iš Skuodo pašalio — 2018 m. palaidotas Ylakių kapuose — kur „žydi šimtai supiltų/ Kalnelių — Žemaitija“… Taip paties poeto sakyta, taip ir „Po mūsų kojomis taip/ Auganti amžinai“ — gimtoji šalis, gimtoji vieta, svajonių žemė. Prisiminimų kelionėse — praeitis — ir žiemos auginti garsai, reginiai, jutimai: „Pajuodę takeliai per lieptus/ Ir velkantis šiaudą žmogus./ Kaip šviečia upeliuose liepos,/ Taip sieloje — gruodžio dangus.“ Ir taip gera tikėti poeto tiesa: „iš naujo/ Šviesa (…) liejosi per kraštus/ Į mūsų gyvenimą. Vėjas/ Atneša šviesą — regi:/ Artėja, artėja, artėja,/ Kol ištirpsta aky.“
Taip ir imame tai, kas susikryžiuoja reginių plotuose, lyg kažkokiu garsu ir kažkas giliau pasiekta tamsos-šviesos buvimu, iš vertybių kartojimo, pamažu plečiant visą akiratį. Lyg suvokiant tikrąjį buvimą, žmogaus ryšį su didžiuoju pasauliu — „per amžius į viršų“, kaip sako poetas S.Jonauskas, išsaugojus skaistumą, kaip spindulys, „Ten, pulsuodamas amžiną šviesą“, žmogus derinasi su kitais žmonėmis. Toks sąmoningas emocijų perteikimas, šviesos telkimas į vidų — dvasinė tikruma, kurią atvirai skelbia poetai.

Žiemos džiaugsmai — iš eilėraščių, kurie padeda ryšį justi
Ieškant žiemos eilių arba eilėraščių apie žiemą, susivokta, jog juose itin daug mąstymo, liūdesio, ilgesio, kintamos ir amžinos svarbos. Natūralu — toks žmogaus gyvenimas. Mąstydami, pasak filosofo A.Maceinos, „mes mėginame iš savyje esančio chaoso kildinti naują mūsų būtį. Mes mėginame save sukurti. Kalbėdami — mąstyti, palengvinti skausmą, skaidome tamsą. Kaip Dievas savo žodžiu sukūrė pasaulį, taip žmogus savo mąstančiu žodžiu mėgino sukurti pats save.“ Juk yra ribos, kraštinės situacijos, bet žmogus iš jų turi iškopti. „Ir poetas, kaip A.Maceinos įžvelgta, ir mąstytojas savo žodžiu stato būtį.“
Šiandien ne kartą iš įvairių šaltinių tenka perskaityti, jog vis dažniau kalbamės vienumoje, o psichologai regi, girdi ir garsiai kalbančių žmonių — pačių su savimi aiškinimąsi, lyg patvirtinimą ar kažkokį neigimą. Toks dabar laikas, turbūt taip pasakytume ne vienas, tokia gyvenimo situacija. Ir vis dėlto geriausia atramų ieškoti jau išbandytuose dalykuose — knyga taip pat gali būti rimta saviieškos ar žiemos laiko palydovė. Ir poezija skelbia, jog žodis, jo ramybė sustiprina buvimą su savimi: skaitymas — ir išsikalbėjimo metas. Visi keliai, kaip sakoma, į skaitymų erdvę atviri, o eilėraščiai lydi į šviesą. Eilėraščių patirtys — ir nusiraminimas.
Galų gale su knyga, su poezija niekada nebūsi vienas. Poetai, kaip sako mąstytojas A.Maceina, žmonės, sukūrę save arba savąjį aš, kuris „perleistas“ kitiems, kaip turintis pagrindą po kojomis — gal su tokiu lyriniu „aš“ būtų bent kiek lengviau? Juk tas, kuris geba duoti, yra dvasiškai tvirtas. Suprantama, dabar kitos vertės, kiti užmojai, sumišusios ir emocijos, stipriai veikiamos šių dienų vartotojiškos kasdienybės, bet ir šiuosyk — apribojimų laiku, patikimiausia žvilgtelti į knygą.
Sutikime, kad kitokių pasirinkimų nedaug, o knygos — vis dar laukia ir bibliotekos ilgisi skaitytojų. Kodėl nepabandžius — kodėl neišmėginus poetinio žodžio jėgų? Yra poeto Vytauto Mačernio subtilus paraginimas — kreipinys į žodžius, kurie turi pasauliui skelbti apie save. Tokie kūrėjo apmąstymai „Žiemos sonetuose“ iš 1943 metų gruodžio mėnesio, užrašytų minčių Šarnelėje: „Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus!/ Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,/ Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus“ — tikruosius, dvasinius, rodančius kitiems kelius.
Taigi žvilgsnis nukrypo į kūrybą, kuri jau turi savo gyvenimą, kuriame lyg ir viskas dailiau nei realiame gyvenime. Tik mąstančiam — ir tas pasaulis vis dėlto beveik toks pat, beveik iš žiemos, kuri va va — kaip arti! Skaitai — ir tokie pat šiurpuliukai eina, taip gera, nes apie gerus dalykus išgirsta, o perskaičius — nė lašelio šalčio, nė jokio atsitolinimo, juk ir kitų taip pat išgyventa, tokia pat tikrovė.
Jei visiems taip — tai ir ta tamsa, ir tos niūrios mintys palengvėja: praeis, įsaulės ir bus kitaip — atpažinimo stebuklas yra palaikantis, žmogiškas. Atsiranda vidinė jėga. Ji — ir iš poetės Viktorijos Daujotytės posmų — iš kaimo, iš vienumos, iš didžiojo pajautimo, iš to paprastumo, jog esama žemės, gamtos, žmonių, kurie buvo, yra, esi pats su savo pasauliu — būsi įtikėjęs to vedimo, darnos su visa gyvastimi sykiu. Tokia aiški tikrovė — ir toks giedras pats žmogus, stiprinantis kitus, juk viskam savas laikas: „Man atrodo, kad suprantu,/ ką man suprasti reikia, ir žodžius, ir raides,/ ir tas natas, jei jų ir nemokam, juk giedame/ savo giesmes ir mums atrodo, kad teisingai,/ kad nieko nestinga.“ Žiema — ir sava ruoša, savos tradicijos: „kai jau matau, kad apšals,/ apeinu dar savo gyvenimą,/ sodą, medžius, šuns grandinę/ paglostau, nebėr, nebebus,/ vinį ištraukiu, kur krepšį/ pasikabindavau, juk surūdys,/ dar tebeturiu tėvo reples,/ Dieve, kaip ilgai daiktas išbūna.“ Atmintis, liudijimas — ir natūralus buvimas, perėjimas, ramus įsiklausymas ir rūpestis, žvilgsnis ten, kur saugu.
Ir viskas arti gamtos būsenų, tiksli esamo laiko samprata. Tarsi kitaip ir negalėtų būti, suvokiant, jog toks yra tavo gyvenimas — jį visą turint, jame gyvenant, pasirūpinant, kad toji būsena iki galo būtų, kad ji išsilaikytų: „Kiekvieną sykį, kai biteles sutvarkau žiemai,/ ir atsisveikinu, jei numirsiu, nieks nesupras/ joms pasakyti, kad jau nebėr tų rankų nei kojų,/ nebeprieis, nebelaukit, mano mažos draugelės.“ Rūpinimasis savu kasdieniu pasauliu, įvertinimas to pasaulio, kurį turi — ir prisiminimai, tarsi gina ir saugo patį žmogų nuo visų negandų.
Žiema — ir savi džiaugsmai, ir vaizdai, keliantys gyvenimo ūpą. Bet tik tuomet, kada gebi jausti, pasiilgti, tausoti, kada suvoki, jog egzistuoja gyvybė — tavo paties pasaulio, kalbos, žodžio, šaknų, praradimų — ir ateities, atsakomybe visa tai sustiprinta. Daug kas persimaino, bet tvirtybė — iš didžiųjų vertybių, ir jokie gyvenimo išblaškymai nepakeis esmės. Kad ir kokia painiava būtų lemties painiojama, svarbiausia atsakyti už savo veiksmus, svarbiausia būti šalia su kažkuo ir atsakingai vertinti, kas vyksta. Juk „Diena kiekviena, kaip sako poetas Vacys Reimeris, pilna amžinybės vertės,/ tik gyvendamas stenkis nenumirti anksčiau mirties.“

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.