Sigita Gailiuvienė (Sigaphotography): „Fotografija yra tapusi dalimi manęs, dalimi mano palikimo“

Sigita Gailiuvienė.

Su fotoobjektyvu besisukiojančią žavią fotografę dažnas telšiškis yra pastebėjęs miesto renginiuose, tačiau talento nestokojanti moteris fotoaparatu įamžina ne tik įvairių festivalių, švenčių akimirkas, bet ir rengia šeimynines bei asmenines fotosesijas. Jų metu fotografė klausosi istorijų, kurias pasakoja patys žmonės ar juos supanti aplinka, emocijos, daiktai, mažos smulkmenos, todėl teigia, kad fotografija — vienas iš stipriausių būdų, gebantis išsaugoti šilčiausius atsiminimus. Jaukumu bei vidine šiluma dvelkiančiame interviu Sigita Gailiuvienė ne tik papasakojo apie šį amatą, bet ir davė praktinių patarimų norintiems atrasti savyje fotografo gyslelę.

Justina Lukošienė

— Gal pamenate, kada ir kaip susidomėjote fotografija?
— Labai aiškios ribos pasakyti negalėčiau. Ar pirmasis juostinis fotoaparatas ir pirmieji bandymai jau yra domėjimasis?.. Ko gero, tai — ilgo kelio pradžia, kurio kiekvienas vingis, kiekviena įveikta kalva kažkaip tave pakeičia, kažką paaiškina, kažko išmoko. To rimtesnio pasinėrimo į fotografiją pradžia laikyčiau pusiau profesionalios, vėliau profesionalios įrangos įsigijimą, nes tada atsirado kokybės siekimas, o ne tik vaizdinės statistikos rinkimas. Tai sutapo su antrojo vaiko gimimu. Tuomet įsigytas skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas leido eksperimentuoti, ieškoti ir siekti vis geresnių rezultatų.
— Esate savamokslė ar teko kur nors mokytis fotografavimo subtilybių?
— Nedrįsčiau savęs vadinti savamoksle, nes fotografavimas kėlė daugiau klausimų nei davė atsakymų, todėl, ieškant atsakymų, teko ir ne vieną knygą perversti, išklausyti foto kursų, ne vieną fotografijos vaizdo medžiagą peržiūrėti, lankytis foto festivaliuose, nebijoti būti nežinančia ir klausiančia tarp draugų, profesionalių fotografų, nemažai praleista diskutuojant su vyru, kurį drąsiai galiu vadinti savo vedliu į fotografijos pasaulį.
— Kaip atrodė Jūsų pirmieji bandymai fotografijos srityje?
— Fotografas nėra tarsi koks gabus dainininkas, kuris tiesiog pradėtų niūniuoti jam patikusią melodiją. Fotografijoje reikia elementarių foto technikos žinių, todėl pirmieji kadrai neretai nuvildavo: gražus peizažas nuotraukoje atrodė lėkštas, išplaukęs, o mielas širdžiai vaiko veidas atrodė banalus ir nieko nesakantis. Išsiaiškinus foto technikos nustatymus ir perėjus nuo automatinių prie rankinių nustatymų, supratimas keičiasi, tada kyla kitų klausimų. Kaip įkopus į kalną pamatai, jog už jo dar begalės viršūnių, taip ir aš pradėjau domėtis kompozicijos pagrindais, foto redagavimo subtilybėmis ir kitais ne mažiau galutinį rezultatą lemiančiais faktoriais. Ir nuoširdžiai tikiu, jog geriausi mano kadrai dar nepadaryti.
— Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
— Man patinka žmonės… Didžiausias pasiekimas — jų plačios šypsenos, kurios man yra tarsi grįžtamasis ryšys. Profesionaliąja fotografija užsiimu daugiau nei penkerius metus. Fotografuoju įvairius renginius, festivalius ir šventes, taip pat rengiu šeimynines bei asmenines fotosesijas. Man patinka klausytis istorijų, tų, kurias pasakoja žmonės, tų, kurias apie juos pasakoja aplinka, emocijos, daiktai, mažos smulkmenos ir, regis, nepastebimos detalės. Mėgstu žinojimą, kad laimė slypi mažuose dalykuose. Ir labai gerbiu žmones, kurie tai vertina. Manau, kad fotografija — tai vienas iš stipriausių būdų, kaip išsaugoti šilčiausius atsiminimus, todėl fotografuoju akimirkas, dalykus, dėl kurių Jūs esate tuo, kuo esate. Labai mėgstu fotografuoti vaikus. Juos fotografuojant, nežinai, kaip gali pasisukti fotosesija po sekundės (gali pradėti „kaltis ragiukai“, nuvirsti, nuskristi ir galutinai sugadinti nuotaiką mėgstamiausias balionas ir t.t.), bet tame ir yra žavesys, nes vaikai nesuvaidina emocijų — jie natūraliai šypsosi, o jei kas nepatinka, nesidrovėdami tai parodo. Todėl kaip šešėlis stengiuosi susilieti su aplinka ir likti nepastebėta, arba kaip pasakos herojė bandau atkreipti jų dėmesį, kad pagaučiau modeliukų žvilgsnius. Labai svarbu susidraugauti su vaiku, nes vaikai iškart pajustų, jei imtum juos skubinti ar raginti elgtis ne taip, kaip jie tą sekundę nori. Turiu tris vaikus, todėl su jaunaisiais modeliais gana greitai suprantame vienas kitą: jei vaikui reikia laiko ar erdvės, tai keičiu objektyvą ir atsitraukusi gaudau gražiausias akimirkas iš tolo. Taip pat patinka fotografuoti gamtos vaizdus, peizažus, įvairius žmogaus nepaliestus kampelius, mėgstu fiksuoti krentančius saulės spindulius, kalnus ar laukti saulėlydžio. Mano pagrindinė darbovietė yra Telšių kultūros centras, todėl esu nemažai padariusi renginių fotoreportažų, fotografavusi spektaklių, koncertų, parodų, festivalių ir kt. Turbūt tos patirtys turėjo įtakos mėgstamiausiam reportažiniam fotografavimo stiliui. Mano fotografijos spausdinamos įvairiose knygose, leidiniuose, kalendoriuose, patalpintos įmonių ir įstaigų internetinėse svetainėse, taip pat reprezentuoja Telšius europiniuose projektuose. Labai norėčiau daugiau laiko praleisti fotografuojant kūdikius studijoje, tai yra mano ateities planuose. Dar viena sritis, į kurią norisi labiau pasigilinti, tai — makro fotografija, taip pat domina ir mados fotografija. Mano darbus galima pamatyti socialiniame tinklalapyje „Facebook“ — Sigaphotography.
— Kaip manote, ar kiekvienas fotografuojantis gali laikyti save fotografu?
— Negaliu atsakyti vienareikšmiškai į šį klausimą… Juk bėgantis žmogus yra bėgikas, o skrendantis lėktuvu žmogus ne visada lėktuvo pilotas. Juk jei fotografuoji, tai jau fotografas, bet, kita vertus, koks fotografas, jei tiesiog spaudai mygtuką auto režimu ir be tikslo sukioji objektyvą visomis kryptimis. Tada kitas aspektas išnyra: ar baigęs vizualiuosius mokslus žmogus jau yra fotografas? Gal… Bet jei jis neužsiima fotografija? Todėl man, ko gero, priimtiniausias būtų pragmatiškas šio klausimo aiškinimas: jei žmogus kažką „gauna“ iš aplinkos, jis jau gali save laikyti fotografu. Ir tai nereiškia, jog turiu galvoje tik atlygį už fotografo paslaugas (nors ir tai labai svarbu). Jei žmogus sulaukia grįžtamojo ryšio iš visuomenės, jis jau, mano manymu, gali vadintis fotografu. Aišku, reikia nepamiršti vieno svarbiausio dalyko — profesionalumo lygio, o čia jau įsiskaičiuoja ir laikas, praleistas mokinantis fotografijos, ir eksperimentuojant, ir gebant pritaikius žinias, pateikti savitą žvilgsnį per objektyvą.
— Kas, Jūsų nuomone, fotografijoje yra svarbiau — techninės žinios ir priemonės ar momentinis situacijos, aplinkos ir žmogaus pajautimas?
— Manau, visuma… Anksčiau, kai buvo viskas fiksuojama foto juostoje ir nebuvo fotonuotraukų dirbtuvių, tikrai ne kiekvienas galėjo padaryti dėmesio vertą fotografiją. Net jei ir turėdavai „taiklią akį“, foto nuotraukos nepadarysi, nes praktiškai labai daug lėmė techninės žinios. Dabar techninė pažanga leidžia vis mažiau dėmesio skirti subtilybėms, nes daugumoje atvejų technika susitvarko su jai keliamais reikalavimais be didesnio jos veikimo subtilybių išmanymo. Dabar daugiau tenka orientuotis į tai, kaip tuos pačius dalykus užfiksuoti ir pateikti savitai ir įdomiai. Bet čia tik labai paviršutiniškas pamąstymas, nes teko peržiūrėti pasaulinius apdovanojimus pelniusias fotografijas, kurias dauguma neretai pavadintų tiesiog nekokybiškomis technine prasme (vaizdas išplaukęs, labai daug „triukšmų“ ir pan.), tačiau jos turi labai stiprias istorijas, jos labai iškalbingos ir tokioms fotografijoms padaryti, ko gero, svarbiausias yra momentas. Jei tą akimirką nespėjai pamatyti, kai gamta parodo savo grožį ar charakterį, tai ir neturi to kadro, kartais net nespėji tinkamai nustatyti įrangos ir čia į pirmą vietą iškyla akimirka, o ne techninis išpildymas.
— Kokių praktinių patarimų duotumėte neprofesionalui, kuris nori išgauti įspūdingą kadrą?
— Mano praktinis patarimas ir būtų praktika. Siūlau fotografuoti ir domėtis. Domėtis, kaip tai daro dauguma, domėtis, koks rezultatas bus pakeitus vieną ar kitą parametrą, domėtis įrangos naujovėmis, domėtis pasaulio geriausiais (dabar kaip niekada visos žinios prieinamos, tik reikia rasti noro ir laiko). Ir pasikartosiu — fotografuoti daug, visur ir viską. Po to kažkas pabos, kažkas ims traukti labiau ir natūraliai išsigrynins savitas braižas ir fotografijos kryptis.
— Ar planuojate surengti autorinę fotografijų parodą?
— 2016 m. teko atsakomybė tapti projekto „Telšiai — Lietuvos kultūros sostinė“ fotografe. Per šiuos metus įgijau patirties ir pajutau fotografo darbo pilnatvę: mano foto archyve įamžinta begalė miesto, renginių vaizdų, žymių žmonių portretų, taip pat užfiksuoti ir svarbių asmenų apsilankymai Žemaitijos sostinėje. Vienas iš kultūros sostinės projekto renginių buvo mano autorinė kultūros sostinės akimirkų paroda. Tik tada supratau, kiek reikia įdėti energijos bei laiko norint, jog mintis apie parodą taptų realybe, bet ištarus, jog kviečiu į savo darbų parodą, užplūdo pilnatvės jausmas, kad geriausiai jaučiuosi tada, kai dalinuosi tuo, ką sukūriau, ir tikrai labai tikiuosi, jog kažkada dar teks ištarti „kviečiu“… Na, o kol kas esu tik pradiniame kito planavimo etape, o tai man reiškia, kad labai noriu ją surengti. Vis kirba galvoje, ką, kur, kaip… Bet tai jau tolesnės veiklos, o kol kas tik labai noriu ir fotografuoju.
— Ką Jums reiškia fotografija?
— Kad ir kaip būtų banalu, bet fotografija jau yra tapusi dalimi manęs, dalimi mano palikimo. Jau dabar turiu kadrų, kuriuos atsimenu tik peržiūrėjusi savo archyvą, ir tai džiugina, nes tik po kurio laiko susimąstai: jei tada nebūčiau paspaudusi mygtuko, tai būtų išsitrynę visam laikui (augantys vaikai, besikeičiantis miestas, tirpstantys varvekliai ar nuostabios gamtos peizažai). Labai viliuosi, jog fotografija mano gyvenime niekada netaps rutina, nuobodžiu pasitenkinimo neteikiančiu darbu. Man dabartinis santykis labai patinka: pamačiusi kažką verto, fotografuoju, o kai pavargstu, tuomet trumpam atidedu į šalį, bet noras fotografuoti neužsilaikęs ilgai, grįžta vėl ir vėl…
— Galbūt turite kitų pomėgių? Ar jie siejasi su fotografija?
— Mėgstu gyventi, keliauti, mėgstu laiką leisti su savo šeima, mėgstu bendravimą su žmonėmis, mėgstu gamtą, koncertus ir spektaklius, o kadangi mano dažnas pakeleivis yra fotoaparatas (dar dažniau — telefono kamera), tad visa tai patenka į mano objektyvą.
— Koks Jūsų gyvenimo moto?
— Manyje daug spalvų, todėl ir vienu moto nesivadovauju, bet viską apibendrinantis būtų: „Gyventi reikia taip, kad būtų ką prisiminti!“
— Dėkoju už pokalbį.