Ieva Sigita Naglienė
„Prieš mus balta ir geniali žiema… Tai štai iš kur/ tiek klasikos, staiga — tiek Renesanso“ — M.Martinaitis
Ir prie šviesos, ir naktinėdamas tikrai regi šiuo metu, kaip išrieda viena po kitos snaigės — žiūrėjimas, regis, į kažin ką, kas susispiečia. Įdomus žiemos metas — pamąstymui, iki pašaknų ir šioks toks neaiškumas — ir vėl kažin kas atgimsiantis, kažin koks įvykis, lyg tai daugiau reikštų ateičiai, o ne šiai būsenai. Poetai išgirsta tokių neišsakytų žodžių, kad neabejotina tiesa virsta iš esmės visa žiemos istorija — nebūna lengva, o mintiji apie gėrį, grožį, artimą, peržiūrėdamas sąrašą priežasčių, dėl ko esi, ar galėtum būti laimingas.
Bergždžias reikalas delsti — juk viską jau susimažinome iki įmanomų. Tegul žiema — ir tokia balta šviesa, tokia pilna žodžių, tokių pristabdytų, sieja mus su artimiausiais iki atviro buvimo, pašnekesio, iki neperskiriamo mėgavimosi gamtos siūlomais stebuklais. Poetų pasaulyje — žiema kaip prisipažinimas, ilgesys, atminimas ar meilė, gyvenimas, įmintos pėdos, pasirinkimas, apmąstymas ar pasakymas, kuomet prasmenga ilgesys, liūdnumas. Toks pakurstytas, abipusiškas traukimas į kažin ką stebėtinai didelį, švarų, tikrą, esamą ar įmanomą.
Eilėraščiuose plazdena žodžiai iš to, kas virš mūsų — virsdami į tai, kas mūsų ar dėl mūsų. Ir negirdima tampa girdimu. Juk žodis, pasak Vydūno, „ištartas žodis sujudina orą“. Kasdien vis ką nors išmėginame nepatirtą, anksčiau lyg nestebėtą — be atstumo, iki mūsų ūmai priartėjusį, tarsi siurrealizmo reiškinį, bet pamažu prie visko priprantame. Paradoksai — ir vis dėlto konkretumas permuša mūsų kasdienybės gyvenimą: mokomės būti, ieškome tam buvimui prasmės, ir visi patyrimai, išgyvenimai įgauna platesnį kontekstą. Kaip sako mūsų išminčius Vydūnas, „Žmogaus pažangos esmė ta ir yra, kad jis to išmoksta“, tai yra, geba valdyti ir jausmus, ir geismus, ir mintis, ir eiti į priekį. Juk „kiekviena mintis, pastebėta Vydūno, kiekvienas žodis ir darbas, kuris žmogaus žmoniškumą, jo dorą menkina ir silpnina, yra nuodėmė, o kas visa tai aukština ir stiprina — nėra nuodėmė“, „žmogus pašvenčia Dievui širdį ir sielą“ (1911).
Įspūdingas žiemos kalbėjimas yra Maironio įžvalgose. Gilios ir talpios jo mintys vienoje iš gražiausių poemų „Jaunoji Lietuva“, kurioje apmąstoma istorinė būtis ir žmogaus vieta joje, tautos ir asmenybės santykiai — ir gamta nėra pamiršta. Ir jos pasaulis persmelkia žmogaus kasdienybę, keičia vidinius impulsus, stiprina sąryšį su aplinka, su tautos patirtimi. Iš mokyklos gerai žinoma poemos ištrauka apie rugio — žiemkenčio, grūdo, iš kurio kepama duona, gyvenimo kelionė: su kančios prasme, laiko rato simbolika, su žmogaus darbo esme. Tiesiog natūrali veiksmų eiga ir vaizdingas gamtos — žiemos ciklo aprašymas. Su apmąstymu, kai „Žiema, užklojus baltais patalais“, keičia visą rugių — žieminių javų patirtį. Bet tokia jų dalia — išlikimo prasmė ir stiprybė: „Nukąs jūsų pumpurą žalią;/ Šalčiai ir speigos ledų verpalais/ Suspaus, jūsų lovą apkalę./ Vargšai, užmirste po žemių šaltai!../ Bet argi tai rankos artojo/ Veltui jums žemę pureno minkštai/ Ir sėdamos grūdą žegnojo?/ Linksmo pavasario saulė užšils:/ Ir jėgos, kur slepiamos miega,/ Naujos iš patalo šalto pakils,/ Auklėdamos rausvąjį diegą.“ Būtis — ir prisikėlimo mitologija. Tokia poeto Maironio poezija… Beje, nuo 1891 metų Jonas Mačiulis savo eilėraščius pasirašinėjo Maironio slapyvardžiu — šiemet jau 130 metų. Maironis — poetas, lyrikas, poemų, poetinių dramų autorius, parodęs visas „meninio žodžio galimybes visose trijose literatūros rūšyse ir sukūrė meninį universalumą, su kuriuo susilyginti savo prasmių horizontais ir žodžio įtaiga ano meto lietuvių literatūroje negalėjo niekas (V.Zaborskaitė, 1990).
„O mes grožėkimės tuo stebuklu —/ net sniegas nebedrįsta krist nuo kryžių…“ — M.Martinaitis
Grožėkimės — poezija veda į grožį, šiuometė žiema — visa jame. Ir mūsų akims — stebuklas po stebuklo. „Mieste šį rytą — lyg graviūroj — taip tylu:/ Žiema — ir nieko jums gražiau nepasakysiu“ — ištarta poeto M.Martinaičio eilėraštyje „K. B. Pokalbis su autoriumi, rytą šviežiai pasnigus“. „Kokia žiema šįryt —/ užgautas varpo dūžio, rodos, subyrėtų oras…/ Lyg šiąnakt būtų pastatyta Katedra. O jos atidaryt/ pro susikaupusius mišioms medžius skubėtų Monsinjoras./ Aš nieko jums gražiau nepasakysiu, negu tai,/ ką patys už langų išvydote.“
Balta — visur, sako, jog balta spalva valanti mūsų organizmą. Ir rimtai, ir juokais suklūsti — juk šitiek to baltumo, ir būsi išsyk į priekį apvalytas. O žalia — ir jos juk esama — tai širdžiai ir nervams atgaiva. Į vakarą — ir mėlynėja, šiek tiek ir violetinės galima užtikti — tai vis dėl mūsų plaučių, sąnarių, gerklės. Spalva — už jos kita, linksmiau ir stresą nuimanti būsena. „Dabar reikėtų arfa grot, pasak poeto Martinaičio, arba liutnia,/ reikėtų seno stiliaus židinio“ — „Galėtum, rodos, kaip kristalas subyrėt/ iš nuostabos, išvydęs renesansinę graviūrą./ Tiksliau — mes regim miestą krištolo taurėj —/ štai ką žiema po šimtmečių iš nebūties atkūrė“ (1996). Ištarkime vieni kitiems žodžius — atminkime vieni kitų gerus darbus, gamta atvira mūsų vidiniam augimui: „Prieš mus balta ir geniali žiema…“ — ir būsime sykiu su poetu M.Martinaičiu. Ir jo ištarti-neištarti žodžiai taps kitokie. Gal taip gėris ima erdvę? Gal tada, kai patiki? Į vientisą judesį — buvimą su savimi ir kitokia nuotaika — galbūt taip ir susijungia žmogaus kūnas su siela? Gal ir nereikia tiksliau nusakyti — tiesiog užčiuopiame juslumo pasaulį.
Toks jautrus buvimo santykis — pamiršus abejones, patosą ar naivumą, ironiją. Toks geras buvimas, įgyvendinus savo dieną, taikliau sustiprinus žiūrėjimą: juk buvome tik akimirką — tik mirksnį kitokie. O to žvelgimo toliuose — ir sava šeima, ir bičiuliai, ir gimtinė-tėvynė… Nuo daug ko nutolę, pakitę žmogaus ir gamtos santykiai — ir vis dėlto akys, kad ir trumpam, kilsteli peizažą — ir čia kažkas kitaip, kažkas nebe taip viduje ir tik sekundei atsiplėšus nuo ekrano — stebėtina artuma to, ko geidavai. Lyg vidus atgyja — verta apsidairyti, smagu tęsti vieną pajautimo momentą — kitu. Tame santykyje su aplinka gimsta ir bendrystė su čia pat esančiais, ir bičiulystė, ir diena nebe taip greitai išsitrina iš atminties. Į savo mintis įsileisime gaivesnių vėjų — atminčių, juk taip „šviečia dangus sužiuręs“, pasak poeto Maironio. Taip viskas sustingę rimtyje — neišsakytų žodžių tykesyje — kalboje, kurią priima mūsų širdys.
Verta įsiklausyti ir į rašytojo, etnologo Dainiaus Razausko žodžius, juk „Tradicijos — tarsi plaustai bekraščiame vandenyne. Ir tie, kurie sakosi atmetantys tradicijas, tiesiog bando peršokti nuo vieno plausto ant kito“, „šiam tamsos metui nė nesugalvosi nieko geresnio, kaip tik atsigręžti į savo tradiciją, skirti jai dėmesio ir laiko, sąmoningai ir nuoširdžiai ja pasidomėti“. „Ar ne laikas būtų pagaliau liautis keitusis, vienąsyk liautis be paliovos save vis gerinus ir tobulinus… Ar ne laikas būtų tiesiog palikus save ramybėje? Gal kaip tik tada savaime, neprievartaujama, neįtraukta į planus ir ataskaitas tamsoje nušvistų nauja šviesa…“ (2020).
„0 mes, paraginti poeto M. Martinaičio, grožėkimės, tuo stebuklu — net sniegas nebedrįsta krist nuo kryžių…“
Ir Maironis primena, jog „kaip gyvi kalbėjo senovės raštai“ — ir kalba, tik kitaip, galbūt dar ne taip juos nugirdome, gal tiesiog tam įsiklausyti nebuvo laiko. Poezija — ir ja gyva visa žiemos gamta. Taip nuostabiai Maironio pasakyta: „Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,/ Ir ėmė blaivytisi oras./ Pro varpnyčią išplaukė mėnuo raudonas,/ šešėlį nuriesdamas ilgą;/ Pražiuro žvaigždžių ant dangaus milijonas;/ Tiek pat jų nuo pusnų sužvilga.“ Raudona, žvilga, sužvilga — ir mūsų akims, ir mūsų žvilgsniui atgaiva, ir mūsų sveikatai — energija. Gamta — dalijasi viskuo, tik imkime.
Ir į šį, gamtoje esančių žodžių, dar negirdėtų žodžių garsyną, norisi įtraukti ir šių metų Poezijos rinkimų penketuko knygą „Ir“ — poeto Aido Marčėno parašytą, vedančią į susimąstymus ir apmąstymus. Ir žiema — iš laiko, kuris mainosi: „Laikas nėra tiesinis, laikas nėra ciklinis, laikas skuodžia, ritasi kūlversčiais“. Toks jis ir eilėraštyje „Kūlverstis: metai iš metų“: „Žybteli paskutinė vasaros/ amžinybės akimirka ir ruduo/ į žiemą verčiasi apie pavasarį/ net paskutinę savo amžinybės/ akimirką/ nenumanydamas nieko tik/ žybt/ ir pavasaris“. O juk bus taip — būkime ten, kur dabar esame, turėkime tai, kas mūsų — skaitykime ir džiaukimės tais garsais, kuriuos pasigavę kiti, perduoda mums, kaip įsimintiną, kaip savą — gražių žodžių istoriją.