„Okeano spalvos“ — vizualiųjų menų kūrėjų Jono Urvakio ir Aistės Jucytės-Urvakės kūrybinis projektas. Žemaitijos širdyje — Varniuose — gyvenanti sutuoktinių pora fotografuoja ir filmuoja vestuves, kuria įvairius meninius bei pristatomuosius filmus, video klipus, tapo, piešia, kuria muziką bei gamtos peizažų fotografijas. Jauni kūrėjai žvelgia atviru žvilgsniu į gyvenimą ir kūrybą bei stengiasi atrasti šviesius gyvenimo atspindžius kartu su žmogumi ir gamta per judantį ar sustojusį kadrą, piešinį ar paveikslą. Meile vienas kitam ir gyvenimui spinduliuojantys sutuoktiniai interviu metu papasakojo apie kūrybą, kuri tapo jųdviejų kalba, dvasinės pilnatvės paieškas bei gyvenimo pamokas, kurios pastūmėjo užsiimti tuo, kas šiandien teikia laimę.
Justina Lukošienė
— Minėjote, jog su savo žmona Aiste susitikote ir atradote vienas kitą netikėtai. Kur įvyko ir kaip atrodė Jūsų susitikimas?
Jonas: „Su Aiste susipažinau internete, dar būdamas mainų programoje Prahoje. Pamatęs ją, pajutau artumą, šilumą ir labai panorau pabendrauti. Po trijų savaičių grįžau į Lietuvą Kalėdų atostogų ir prieš pat Naujuosius metus susitikome Kaune, kur Aistė tuo metu studijavo. Susitikus gyvai, viskas tik sustiprėjo. Vienas kitą pamilome labai greitai.“
— Ar galima pasakyti, kad kūryba suvedė du jaunus žmones?
Jonas: „Nežinau, kas mus suvedė, bet žinau, kad kūryba santykius visada stiprino, augino ir brandino. Ko negalėjome pasakyti vienas kitam žodžiais, galėjome bandyti išreikšti fotografija, vaizdu, istorija, poezija. Taip pažinome ir vienas kito vidinį pasaulį.“
Aistė: „Prieš susipažįstant su Jonu, bendravau su kitu žmogumi, jaučiau, kad mūsų santykiuose nieko bendro nėra ir viduje paprašiau, kad sutikčiau žmogų, su kuriuo galėtume rasti bendrą kalbą kūryboje. Jonas atsirado labai greit, man patiko, kaip jis mato pasaulį ir kaip jį piešia per savo prizmę — kūrybą.“
— Pirmasis judviejų kurtas filmas „Jūros kambarys“ yra poetinė dokumentika. Papasakokite plačiau apie šio filmo koncepciją.
Jonas: „Filme abu su Aiste dalijamės būtent pirmomis mūsų susitikimo dienomis bei tuo, ką patyrėme, ką jautėme, kaip vienas kitam savo širdį atvėrėme. Pasinaudojant archyvine mūsų filmuota medžiaga, Baltijos jūros žiemą užfiksuotais vaizdais bei Aistės kambario detalėmis, bandėme atkurti tą atvirą, priimančią erdvę, kurioje mes vienas kitą sutikome.“
Aistė: „Vos susitikus su Jonu, iškart, jau per pirmąsias dienas, papasakojau viską, kas tuo metu vyko mano gyvenime ir atvirai apie tai dalijomės filme. Tuo metu išgyvenau depresiją ir turėjau valgymo sutrikimų, o šios temos labai menkai liečiamos mūsų visuomenėje pagal tai, kokiu mastu tai išgyvename. Buvo labai baisu atsiverti, bet žmonės, su kuriais dirbome ir kurie tapo mūsų geriausiais draugais, sukūrė labai mylinčią ir jautrią erdvę šiems pasidalinimams.“
— Kaip buvo įvertintas šis Jūsų darbas?
Jonas: „Filmas yra jautrus bei atviras. Tai buvo nesumeluota mūsų patirties dokumentika. Pastebėjau, kad šis filmas reikalauja dėmesingumo, atjautos bei švelnumo iš žiūrovo. Kai kuriems mano kursiokams ar kitiems žmonėms, kuriems jį teko rodyti, jis buvo nepatogus, tačiau kai kurie išskyrė būtent tą visišką atvirumą ir švelnumą, bendrą filmo harmoniją, artistiškumą ir kinematografiją. Šio filmo nesirinkome rodyti didelėms žiūrovų auditorijoms galbūt dėl to, kad jis mums buvo toks asmeniškas.“
— Po studijų susituokėte ir išvykote į Olandiją, po to gyvenimo aplinkybės nuvedė į Angliją. Ten ilgai neužsibuvote ir grįžote į Lietuvą, kur užsiėmėte kūrybine veikla, tačiau vis tiek neatradote vidinės ramybės ir galiausiai leidotės į dvasinės pilnatvės paieškas Portugalijoje. Kaip vyko savęs pažinimo pamokos dvasinėje bendruomenėje?
Jonas ir Aistė: „Į šį klausimą atsakyti sunku, nes jis apima daug skirtingų aspektų, tačiau praktiškai gyvenimas ten vyksta labai paprastai, žmonės taip pat dirba ir kuria, kaip visur kitur, tik savo darbo vaisiuose jie neaukština savęs kaip asmenybės, bet procesą ir rezultatus skiria pagerbti Dievą, kitaip tariant, atlieka sevą (tarnystę). Susiduriant su vidiniais iššūkiais, juos mokoma spręsti tikrinant viduje, iš kur šie dalykai kyla ir kur juose yra ar nėra tiesos. Yra skirtas laikas meditacijai, kontempliacijai ir dialogams su mokytoju. Kad ir ką veiktume, svarbiausia išlieka vedimas ir nuorodos į nuolatinį sąmoningą savęs patyrimą, ne kaip mūsų ego, mintys ir emocijos, bet kaip mūsų Esmė, kuri nekinta ir yra nepaliesta laiko, iš kurios visi ateinantys ir praeinantys dalykai yra matomi. Šios nuorodos toliau mus lydi ir mes jomis gyvename, nesvarbu, ar būtume Portugalijoje, ar Lietuvoje.“
— Buvote pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą į Kęstučio motorizuotą pėstininkų batalioną, kur praleidote 9 mėnesius. Ar nebuvo sunku prisitaikyti meniškos prigimties asmenybei prie karinės disciplinos?
Jonas: „Iš pradžių buvo sudėtinga. Tačiau ilgai netrukus pradėjau pastebėti teigiamus pokyčius. Daug labiau pradėjau įvertinti savo laisvę — ypač vidinę. Kai išorinės aplinkybės būdavo nepatogios ir verčiančios perlipti savo komforto zoną, pasirinkau nerti į savęs pažinimą ir tyrinėjimą, ieškoti vidinės stiprybės bei ramybės čia, savo viduje. Disciplina reikalinga visur, tik galbūt ne tokia, kokia ji yra kariuomenėje. Kūryboje ir mene reikalingas dėmesingumas, akylumas bei budrumas. Itin svarbus komandinis darbas. O stiprus kūnas bei aštrus protas padeda būti kūrybingesniu, produktyvesniu, gyvybingesniu. Esu dėkingas tai karinei disciplinai už galimybę visapusiškai sustiprėti.“
— Po karinės tarnybos buvote nuvykęs į Indiją. Kaip 4 savaitės Indijos piligrimų sostinėje Rišikeše pakeitė Jūsų gyvenimą? Kokių gyvenimo pamokų ten išmokote?
Jonas: „Tik dar labiau supratau, kad absoliučiai viskas mūsų gyvenime laikina. Ši gyvybė taip pat yra laikina, tačiau, nevertinant ir neišnaudojant teisingam gyvenimui, ji yra iššvaistoma. Mačiau daugybę laimingų žmonių, kurie gyvena daug kukliau nei mes Lietuvoje. Mačiau žmonių pasišventimą bei begalinį jų gerumą ir atsidavimą vienas kitam. Taip pat pastebėjau ir tai, kad mes visi vienodi: taip pat mylime, taip pat kenčiame, norime visi būti sveiki ir laimingi, nesvarbu, kaip atrodome, kur gyvename ar kokia mūsų kilmė. Po kelionės į Indiją daug labiau pradėjau gerbti ir vertinti mūsų gimtąjį kraštą, jutau norą daugiau dalintis bei duoti.“
— Kada buvo tas esminis lūžis, kai pajutote, jog atėjo metas išlaisvinti kūrybinį potencialą ir pradėti įgyvendinti savo idėjas?
Jonas: „Nežinau, ar buvo vienas esminis lūžis, verčiau daugybė mažų lūžių, kurie pastūmėjo visiškai pasinerti į kūrybą. Ta pati kelionė į Indiją stipriai prisidėjo prie to suvokimo, kad negaliu švaistyti duotų gebėjimų, laiko bei įgūdžių. Rišikeše dažnai vaikščiodavau Gangos upės pakrante. Žmonės ten dažnai prausiasi ir maudosi, o vanduo, būtent Rišikeše ir šiaurinėje Indijoje, yra švarus, nes tai — Gangos ištakos. Sakoma, kad Ganga yra šventa, o Hinduizme ji — Deivė. Vieno pasivaikščiojimo metu iš toli pastebėjau žmogų upėje. Šis žmogus buvo jos nešamas ir atrodė, kad praranda sąmonę. Pradėjau paskui jį bėgti kartu su keletu vaikinų, kuriems sušukau apie skęstantį žmogų upėje. Padėti buvo per vėlu. Upės tėkmė nusinešė jį. Sustojęs ir atsisėdęs negalėjau suprasti, kaip greitai viskas įvyko ir kaip paprastai ši gyvybė buvo upės nunešta. Ši diena stipriai įsirėžė mano širdyje ir privertė susimąstyti apie gyvybės laikinumą. Grįžęs į Lietuvą, mėnesį padirbėjau Kauno autobusų stotyje, kol galiausiai supratau, kad negaliu gyventi pusėtino, abejonių kupino bei nelaimingo gyvenimo. Privalau žengti žingsnį į priekį ir visiškai pasiaukoti kūrybai bei gyvenimui.“
— Galima pasakyti, kad „Okeano spalvos“ — Jūsų su žmona kūrybinis duetas, kuris papildo vienas kitą?
Jonas: „Tikrai taip. Jei kažko nepastebiu, Aistės akis greitai tai pagauna. Padedame vienas kitam, patariame bei visada stengiamės duoti erdvės kurti nevaržomai. Dirbant kartu, stipriname ir mūsų santykius, išmokstame kantrybės, lankstumo.“
— Fotografuojate, filmuojate vestuves, kuriate įvairius meninius ir pristatomuosius filmus, video klipus, tapote, piešiate, kuriate muziką bei gamtos peizažų fotografijas. Iš kur visam tam semiatės įkvėpimo?
Jonas: „Iš mūsų pačių vidinės erdvės, ramumos, meilės ir gamtos grožio bei natūralumo. Įkvėpimas yra visur aplink. Kartais tiesiog reikia čia ir dabar giliai įkvėpti ir iškvėpti, sustoti bei pastebėti.“
Aistė: „Įkvėpimas ateina iš meilės Dievui. Iš meilės savo širdžiai, savo Esmei, natūralumui — gamtai. Tada visame gali pastebėti grožį, atsidavimą ir gerumą.“
— Ar pandemija nestabdo Jūsų kūrybinių užmojų?
Jonas: „Ne, anaiptol, atsiranda naujų idėjų, būdų ir galimybių savo kūrybą viešinti, ja dalintis. O praleisdami daugiau laiko namuose, pradėjome daugiau tapyti, piešti, bandau ir muzikuoti. Gyvename itin kūrybingai.“
Aistė: „Mano širdis šaukiasi žmonių, gaila, kad negaliu jų stipriai šiuo metu įtraukti į kūrybinius, gydančius procesus, apie kuriuos pasvarstau, bet atsiveria kiti keliai kitokiems projektams.“
— Įleidote savo šaknis Varniuose. Kodėl būtent čia, o ne gimtuosiuose Telšiuose?
Jonas ir Aistė: „Viskas įvyko ganėtinai neplanuotai ir spontaniškai. Mums arti širdies buvo ir yra Telšių kraštas, o Varniai — pačios Žemaitijos širdis. Aplinkui miestelį esančios gamtos dovanos bei Varnių regioninis parkas mus stipriai patraukė. Lūkstas — didžiausias Žemaitijos ežeras, nešantis gintarą. Šatrijos, Sprūdės piliakalniai itin įstabūs. Labai pamėgome netoli esančią Lopaičių šventvietę, dažnai nuvykstame ir prie Laumės pėdos, pasidžiaugiame gryno šaltinio vandeniu, gamtos tyluma, ramuma. Gyvename nuostabioje vietovėje.“
— Kuo šiandien galite pasidžiaugti? Ir ko palinkėtumėte laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojams?
Jonas: „Galiu džiaugtis, kad yra daugiau galimybių save realizuoti, nei kada nors anksčiau. Galiu džiaugtis, kad esame sveiki ir laimingi. O skaitytojams palinkėsiu meilės ir dėkingumo bei gebėjimo pamatyti visur esančią sidabrinę giją. Nebijoti pasakyti „Ačiū“ net ir visuose gyvenimo iššūkiuose.“
Aistė: „Džiaugiuosi, kad Lietuvoje daugėja kūrėjų, kurie savo kūryba nori auginti pačių ir kitų žmonių sąmoningumą bei atvirumą. Ir palinkėčiau nebijoti pažvelgti giliau į save, nes mūsų protai net negali aprėpti, koks grožis ten slypi.“
— Dėkoju už pokalbį.