Esmi aukšta šviesos esybe
Save žmogum ir vadinu.
Iškėlęs galvą žengt galiu,
Jeib reikštųsi tuo prakilnybė.
Vydūnas
Ieva Sigita Naglienė
„Prisimintina, kad aiškesnė negu kūno gyvenimas žmogui yra jo nuotaika su visomis jos būsenomis“,— Vydūnas
Ko besiimtum, negali nepastebėti, kaip laikas lekia. Panirus į Vydūno tekstus, ar su Vydūno išmintimi išgyventos emocijos, niekur nedingsta. Lyg ir nebe taip stipriai, bet užtenka nors mažytės kibirkšties, nors mintelės apie žmogų — ir visu žvilgiu, kaip sako mąstytojas, visu supratimu, požiūriu stojasi žmogus, regimas, turimas. Ir įterptas, pasak Vydūno, „su visu savo gyvenimu, su savo kūnu, su savo nuotaika ir protavimu ir su savo esme, savo dvasia-siela. Ir todėl čia visur reginčiajam aiškėja nuolatinis pakitimas.“
Daug ir visokių tų pakitimų. O anie, Vydūno žodžiai, parašyti (Dieve, kaip seniai,— pasakytų šių dienų žmogus) toli nuo tėvynės, tuoj po karo. „Visgi Vydūnas neprarado savo tikėjimo šviesos jėgomis,— pastebi V.Bagdonavičius,— rašė apie tauresnio žmoniškumo užtekėjimą. Patirti vargai ir baisumai, visa matyta karo beprotybė nepalaužė Vydūno dvasios, neužtemdė šviesaus žvilgsnio į gyvenimą: „…aplink mane visada būdavo žmonių — vokiečių, lietuvių, rusų, taip pat lenkų — kuriuose buvo galima pastebėti Amžinojo Gėrio atspindį. Demonai pasitraukė…“ Reikia, reikia grįžti prie Vydūno — „reikšmingesnis vidinis gyvumas“,— tariant paties Šviesuolio žodžiais…
Vaclovas Bagdonavičius — filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, per 40 metų pašventęs Vydūno palikimo tyrinėjimams. Jis gimė 1941 m. Gervėnuose, Kurtuvėnų valsčiuje — šiemet būtų 80 metų. 2020 metų kovo 22 dieną, per Vydūno gimimo dieną, literatūrologas mirė — šiuolaik pirmosios jo mirties metinės. V.Bagdonavičius įsteigė Vydūno draugiją ir jai vadovavo 23 metus, o nuo 2011 m. — jos Garbės pirmininkas. 1991 metais pirmininko rūpesčiu iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus (Šilutės r.) pervežti ir iškilmingai palaidoti Vydūno palaikai. Taigi jau 30 metų mąstytojas ilsisi savojoje žemėje.
2001 metais pasirodė V.Bagdonavičiaus knyga „Sugrįžti prie Vydūno“ — šiemet jau ir jos dvidešimtmetis, ar visų ji regėtoji — įmatytoji? O gyvenimas — tęsiasi ir daug kas, daug kas jame turi panašumų, tiesiog tų vidinių. Ir, kaip Vydūnas sako, viskas „pasireiškia iš lengvo“. „Norint numanyti, kas yra žmogaus esmė, reikia susimąstyti.“
Šiemet — vėl pavasaris, vėl kovas — vėl Vydūno gimtadienis. Mums, telšiškiams, Vydūnas — ir jo kaštonai, jo ir jo mokinių sodintieji, mus palydintys kultūros laiptais — į Katedrą, į Teatrą, į Biblioteką — į Dvasinę šviesą, į visas pastangas — slėpiningąjį gyvenimą. Ir visa tai — ta medžių galybė išsaugota, o juk buvo sprendimas juos pašalinti — galėjo šiuo metu nė vieno nebebūti. Žmogus — ir žmonių įsitikinimai, jų dvasinės sutelktys — jėga, ir — iki šiol kaštonai auga, laukia savo žydėjimo. Pamename, tikrai, jog toji, susirinkusių vyrų tvirtybė, įtikino: atstovėta prieš nuosprendį — nukirsti, prieš išgaląstus kirvius ir pjūklus. Gelbėjimo misija — medžių, kurie turi atmintį, ir gyvenimo prasmė. Reikia tuos medžius saugoti, būtina — tai ir simbolinis praeities liudijimas.
Norisi pakartoti, kad būtent 1920-1921 metais Vydūnas gyveno Telšiuose — šiemet Vydūno kaštonų šimtmetis… Jie turi rytojų, mes tikime šviesesniu rytojum. Ir šis pavasaris — vis dar po Vydūno kaštonais. Ir taip gera ties tais senųjų Telšių atminties saugotojais. Taip kitaip ant Insulos kalno, miesto centre būti ties tais, rodos, amžinai augančiais medžiais. Ir stipru — ir esi atmintyje, ir gali išmanyti, kad turbūt taip susigyvena žmonės, turbūt taip — tame vieningume, tuose gamtos išsilaikymuose, ir plūsteli jų pačių stiprybė — iki tavęs. Ir, rodos, visa tai reikalinga — dabarčiai privesti, kad būtume kitokie. Kažin kaip apsireiškia žmoniškumas — juk „žmogus yra dvasinis veiksnys, yra dvasia-siela, kuri kūnu pasireiškia“. Ir imi cituoti Vydūną — ir tokią lietingą ar giedrą dieną, besidžiaugdamas „atsigavusiu žmogumi“, esi Jo minčių vedamas…
Svarbu, kad būtume budrūs. „Ir vienas kitą žadintume! Visas gyvenimas būtų kitoks. Svarbiausias žmogaus dalykas yra be abejo, jo gyvybė ir gyvybės laikas.“ „Probočių šešėlių“ dramoje Vydūnas iškėlė žmogaus dvasinio augimo svarbą. Jis nurodo žmogaus dvasinio tobulėjimo kelius — tobulėjimo pakopas. Pirmiausia žmogus turi subręsti kaip individas: „žinojimas, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė, visi šie žmogaus reiškiniai stovi tiek aukščiau už visus kitus žmogaus gyvenimo žymius“,— taip mąstytojo pasakyta 1921 metų kūrinyje „Slėpiningoje žmogaus didybė“. Vydūno įsitikinimu, asmenybė negali būti visavertė, likdama izoliuota savyje, nejausdama ryšio su artimiausia jį supančių žmonių aplinka, istorija, kalba, kultūra.
Nacionalinis sąmoningumas — tai žmogiškojo pašaukimo ugdymas. Tautiškumo idealai yra visuose Vydūno veikaluose — svarbiausia būti žmonijos žmogumi. Vydūnas parodo žmogaus dvasinį atsparumą (J.Lankutis). 1901 metų vasario 10 d. „Probočių šešėliai“ buvo suvaidinti Tilžėje, Piliečių namuose, o vėliau — ir Klaipėdoje. Taigi — 120 metų, o Vydūno keliamos problemos yra svarbios ir šių dienų žmogui — kaip aktyvia veikla įgyvendinti žemėje tikrąjį žmoniškumą. Vydūnas iškelia ne tautos nuolankumo, pasyvumo, o asmenybės moralinio visavertiškumo idėjas: „Ieškok veikimo, ne pasimėgavimo!/ Kurs jau pasijaučia tėvynėje,/ tas ten išmokt atverti širdį/ ir duoti plūst iš jos gelmių/ su veikimu tyriausiam žmoniškumui!“; „Žiūrėki į tautos kelionę!/ Irgi save išvyski patį,/ kaip čia keliavęs jau esi“; „Pasiklausyki aido —/ tautos gyvenimo,/ kaip jis, lyg jūrų bangomis/ atsigarsi ir supa tavo širdį!/ Išgirsk, koks čia tavo balsas,/ ir jam širdyj duok suskambėti,/ kad imtum sąmoningai/ gyventi tautoje,/ ją savo gyvumu gaivindams!“; „Žmogeliau, žvelk ramiau!/ Gyvybė — stebuklingas daiktas./ Kur vienas nieko nebemato,/ kitam čia jau gausi pilnybė!“
Kiekvienas Vydūno pamąstymas, regis, taikyte įtaikytas į bet kokį laikmetį, kuriame „užaugo“ sumaištis. „Kalbama apie tai, kaip oras pasikeisdamas veikia žmogaus kūną, kaip visam gyvumui reikšminga yra saulė, mėnuo ir žvaigždės.“ „Labai skiriasi ir dabarties žmonių nuotaika nuo tosios senų laikų žmonių. O žmonių žinojimas apie tai, kas pasaulyje vyksta, yra visai skirtingas“, o „kas šiandien laikoma negyvomis, aklomis gamtos jėgomis, tai buvo senovėje gyvi, sąmoningi Kūrybos veiksniai, buvo dieviškumo apsireiškimai. O dabar tai nebenumanoma. Iš sąmonės pakrypimo pasidarė ir jos pakitimas. Ji apsiniaukė gyvenimo gelmėms. Todėl tada gilesnis gyvenimo tūris lyg apsidengia. Neblieka žmogui to, kas yra viso gyvenimo, viso pasaulio kilmė ir globa. Žmogui lėkštėja ir dažnai visai dingsta tikyba.“ „Kad dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas“, „visokios užgaidos juos aklina“, „gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti.“ „Žmonių smukimas, kaip ir kilimas, tęsiasi per ilgus laikus, nešasi nuo vienos kartos ant kitos. Dažnai girdėt sakant, kad tėvai gyvena savo vaikuose ir tokiu būdu šie nemirtingi. Bet aiškesnio sąmoningumo žmonės mato, kad, būdami tėvais, yra savaip gyvi, o vaikai — visai naujo savo gyvumo.“ „Iš nieko žmonės tiek daug neišmoksta, kiek iš vargų ir skausmų.“
Vydūnas parašė per 60 knygų, iš jų — 30 dramos veikalų. Pavyzdžiui, jo komedija „Piktoji gudrybė“, parašyta 1908 metais, buvo pastatyta Šiauliuose 1911 metais. Spektaklį režisavo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė. Ji buvo viena pirmųjų profesionalių aktorių Lietuvoje, pirmoji ir pirmojo lietuviško spektaklio J.Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ režisierė, ir pagrindinio vaidmens atlikėja. S.Venclauskienė žavėjosi Vydūno kūryba ir gyvenimo filosofija. Vydūnas buvo dažnas svečias Stanislavos ir advokato Kazimiero Venclauskių šeimoje. Viena iš jo dviejų dukterų — Gražbylė, jos krikštatėvis — Vydūnas. Tiesa, Gražbylės vardą sugalvojęs Vydūnas. Gražbylė Venclauskaitė — advokatė, šviesuolė, sulaukusi net 104 metų, yra palaidota Šiauliuose. Jos su seserimi Danute padovanojo 1991 metais Šiaulių „Aušros“ muziejui savo tėvų Venclauskių rūmus, buvusius savo namus. Sakoma, kad ir šiandien „Aušros“ muziejus primenantis vydūniškąjį žmogaus gyvenimo kelionės tikslą ir prasmę.
„O švents yra atsiminimas!“ — sakoma Vydūno dramoje „Probočių šešėliai“ — „Atsiminimas probočių!/ Atsigavims tikros esybės!/ Atsigavims amžinos gyvybės!/ Jame susipin, kas yra,/ kas buvo ir kas bus!/ Jis tvirtina gyvenimą.“ Taigi — ir svarbiausia etninė vertybė — individo ryšys su tautos dvasia. Savo filosofiniame traktate „Žmonijos kelias“ Vydūnas rašo: „Žmonija, tu palaiminta! Tavo aukštybė yra pati Amžinoji Visatos Priežastis. Tavimi ji gieda savo šviesybės — šventybės Aidą. Atsidėjusi paklausyk jos!“ Toks optimistinis tikėjimas žmogumi, jo dvasiniu tobulėjimu. Sykiu tai ir poetiškas žmonijos išaukštinimas. Vydūnas smerkė nutautėjimo reiškinius, vergišką kai kurių „į ponus“ besiveržiančių pastangas, atsižadant lietuvių kalbos ir papročių.
Jam svarbiausia buvo tautos likimo keliai, tautos dvasia, laisvo žmogaus idealai ir laisvos šalies ateitis (J.Lankutis). Kaip sako V.Bagdonavičius, Vydūno darbo rezultatai — tautos gyvenimo reiškinys, „kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindas — filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba, visokeriopa veikla.“ Jis ne tik ėjo ieškojimų keliu, bet ir „susiformavo kaip originalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie gyvenimo tobulinimo.“ Viena iš svarbiausių Vydūno ieškojimų krypčių — „padėti tėvynainiams sėkmingai atsispirti metodiškai vykdomai tautinei asimiliacijai“ (2001).
Vydūnas tikėjo tautos gyvybingumu, liaudies išmintimi: valdžią turintieji veiks pagal savo nuožiūrą ir siekimus. Tegul. Tautos būtis iš tikro priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo vidinių pačios tautos gyvybinių galių, nuo jų vertingumo. Ir man rodos, kad pasaulinės istorijos genijus tarsi juokiasi, bežiūrėdamas į kai kuriuos kunkuliuojančios dabarties lūkesčius ir pastangas“ (1916).
Daug vandens nuo tų dienų, kaip sakoma, nutekėjo. Deja, gili tautiškumo esmė ir jos pajauta, gebėjimas išlikti prie savo pasaulėžiūrinių pamatų — vis dar vienas iš šiandien svarbiausių dalykų, kad justume pilnybę ir harmoniją su visu pasauliu iki dvasinio išsivadavimo. Žmogaus gyvybė — vertybė, o puoselėdami žmogiškumą plačiąja prasme, išeisime į pasaulį. Juk, pasak Vydūno, svarbiausia visur ir visada — žmoniškumas, išsaugant vienybę, susitelkimą. Tik neprarasdami savęs, esame didesni savo dvasia.
Taigi vydūniškai gyventi pirmiausia „reiškia visą savo gyvenimą stengtis padaryti prasmingą, gyventi santaroje su visu tuo, kas žmogų kelia, o ne smukdo“. Tauta padeda individui skleistis, o tautos dvasia yra universali, bendražmogiška.