Dėmesio: valdoviukai superka balsus!

Po šims paralių, to Telšių kunigaikštijos seimelyje dar nebuvo. Pešasi dvi valdoviukų ir seimelinukų stovyklos, net kudlos iki padebesų kyla; spiegimas, žviegimas net pajūryje girdisi. O kokia draugystė buvo, kaip tvirtai už rankučių laikėsi Husaras ir Žandaras. Oi, kaip Husaras Žandarą ratavodavo, išpūtęs krūtinę aną užstodavo. Kaip vapėjo, koks Žandaras geras, protingas, žodžiu, liuks vyriokas. O štai Žandaras kartu su kitais seimelinukais Husarą lepšiu, net idiotu išvadino.
Taigi, broliukai ir sesikės, plunksnakočius skundams rašyti balnoja, aštrius liežuvius galanda dvi seimelinukų stovyklos. Vienoje — raudonosios roželės su sudžiūvusiais spygliais, darbiniai su atbukusiais akmeniniais kirviais be kotų, valdoviukų mundurų skalbėjos pasiklydusios kregždutės su skalbimo priemonėmis. O kitoje stovykloje — valstiečiai dvarponiai su šakėmis ir šutintuvų dangčiais vietoje skydų, viena liberalbolševikė su dildele nagučiams pagaląsti, žentelis ir uošvelis su didžiuliu maišu atkatams ir pakišoms, du tokie dabar jau politikos mišrūnais pavirtę zadanijų dalintojai.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 35 (10347)