Kalbėjimai su rugpjūčio nuotaika

„Žmogus yra kalbantis. Per kalbą (net ir negalintis kalbėti) žmogus įeina į gyvenimą, į pasaulį, į kultūrą“,— Viktorija Daujotytė

Ieva Sigita Naglienė

Iš Augustino Baranausko kalbėjimų
Paskutinis vasaros mėnuo. Suprantama, jog jis greičiausiai pralėks. Ir vis tik išliks ne vienas žodis, išsisaugos atmintis, įsiskverbs džiaugsmas ar skubinsis dvejonės — visko žmogui reikia. Rugpjūčio nuotaikos kiekvieną paveiks. Paveikūs yra ir poetų kalbėjimai — netgi iš labai toli. Yra dalykų, kurių dar nepaleidome — jie tarsi tobulai išbaigti ir mes juos savinamės. Viskam savas laikas, savi pasauliai ir dvasiniai susikirtimų taškai.
Šiemet minime ne vieno poeto gyvenimo sukaktį-atminimą. Sukanka 160 metų ir aušrininkui, vargonininkui, poetui Augustinui Baranauskui. Jis gimė 1861 m. rugpjūčio 13 d. Šiupylių kaime, dabar Šiaulių rajone, mirė 1923 m. rugpjūčio 24 d. Gruzdžiuose, palaidotas gimtuosiuose Šiupyliuose, giminės kapuose. Jis vargonininku kurį laiką dirbo ir Žarėnuose. Tai vienas iš tautos žadintojų, knygnešys, vienas iš jaunimo draugijos „Atgaja“ įkūrėjų. Savo eilėraščius ir straipsnius spausdinęs „Aušroje“, „Lietuvių balse“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ — vyrauja meilės gimtajam kraštui, vienybės idėjos. Yra parašęs ir prozos tekstų, scenos vaizdelių, rinko tautosaką. Išsamiausiai jo biografija pateikta Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904“, 2004 metais bei Vilmanto Krikštaponio straipsnyje „Augustinas Baranauskas „Aušros“ gadynės knygnešys ir literatas“, 2011 metais. Tokia aiški ir perduodama mintis, įtaigi iš V.Krištaponio straipsnio, verčianti stabtelėti ir susimąstyti — nepaleidžiama: „Iš tikrųjų labai norėtųsi rasti tą pradžių pradžią, tuos gaiviuosius mūsų tautos šaltinius, kurie mums atnešė kalbą, kultūrą, išugdė papročius“.
Apskritai Augustino Baranausko kūryboje aiški sąsaja su istorine praeitimi, su kalba, su laikmečio vargais: „Dieve mieliausias, gelbėk tą Lietuvą!/ Mūsų tėvynė tegul nepražūva“,— toks kreipinys, tokia poeto mintis iš 1883 m. eilėraščio, skelbto „Aušroje“. Kaip sako Juozas Girdzijauskas, „Viltis — viena svarbiausių aušrininkų poezijos vertybių“ (2001). Tautosakiškomis intonacijomis reiškiama autoriaus meilė gimtajai kalbai: „Už jūrių — marių plačiausių,/ Už miškų tamsių tamsiausių,/ Už kalnų aukštų aukščiausių/ Savaip šnekėt nepaliausiu.“ Šie Augustino Baranausko žodžiai pirmiausia ir buvo paskatinimas giliau pažvelgti apskritai į kalbėjimo esmę, į kalbos ir susikalbėjimo žodžius, į gimtosios kultūros, išliekančiosios vertės stiprybę. Taip susidėliojo ir atmintis iš XIX amžiaus, iš kovos už kalbą laikus. Juk šviesos, spausdinto žodžio skelbėjai įsijungė į bendrą darbą — džiaugėsi tautiečių susipratimu, turime tai atminti ir suprasti. Augustinas Baranauskas savo darbu vienijo, išlaikė krašto tradicijas, nepabūgo persekiojimų, tremties. Jis mokė, kad pagrindinis Dievo įstatymas yra artimo meilė: „Jeigu žmonės to įstatymo laikytųsi, tai jau žemėje sulauktų rojaus“. Turėjo puikų balsą, grojo ne tik vargonais, mokėjo ir pianinu, gitara, balalaika, mandolina. Savo eilėraščiams pritaikydavo melodiją. Pavyzdžiui, gerai žinoma jo daina „Ak diena liūdna, diena suraudinta“ — eilėraštis „Tėvynė“. Jo namuose svečiai dainuodavo lietuviškas dainas tiek liaudies, tiek jo paties sukurtas. Visas tris savo dukras jis stengėsi išmokslinti: namuose buvo didelė biblioteka, pats mokėjo 7 kalbas, garsiai ir pats, arba kuris nors iš šeimos narių, vakarais skaitydavo knygas, dažnai vaikščiodamas dainuodavo — dukros buvo muzikalios. Gyvendamas Liepojoje, Augustinas Baranauskas buvo įsigijęs ir prekybos namus, niekada nenutraukė tautinės veiklos. 1911 metais, svečiuodamasis Liepojos „Meno ir mokslo draugijoje“, kompozitorius bei dirigentas S.Šimkus lankėsi ir Augustino Baranausko namuose — o vėliau ten „jis ilsėdavosi, gerdavo Augustino Baranausko vaistažolių arbatą“,— rašoma V.Krištaponio straipsnyje. Patriotinėse ir meilės eilėse vyrauja sentimentalumas: „atiduodu širdį/ At`duodu save, jei tu dar girdi!/ Be tavęs sunku gyvent ant svieto,/ Negaliu rasti dėl savęs vietą,/ Kurioj užmirščiau“.
Be visų šitų perskaitymų apie autorių ir jo gyvenimą, rasta įdomi mintis ir iš šiuolaikinių informacijų: ne viena užkliuvo ir iš interneto, tikrai užrašyta ir visiems prieinama jo platybėse, kad ir tokia iš 2013 metų, kuria skelbiama smalsių žmonių žinia, susijusi su kalbama tema. Taigi — „nuo Gyčio Norvilo žodžio prie Augustino Baranausko pardavinėtų įtaisų. Gyčio Norvilo vartojamas paišas (VDA nebaigusiojo piešiniui įvardinti) naujažodis. Klydau — senažodis. Tai supratau „Auszroje“ (1883 metų iš 5 numerio paskutiniame puslapy) perskaitęs štai tokį skelbimą: „Kauno gub., Sziauliu pav., Gruždziu valsčiuje, pas Aug. Baranauska Sciupiliuose galima pirkti: 1) įtaisą išmokimui greitai paišinti visokias paišas ir abrozdus; prekės 75 kap. ant vietos su prisiuntimu — 1 rub. 2) įtaisas pripratinimui rankos gražiai rašiti — prekės 75 kap., su pristatymu — 1 rub.“ Tai va — tokios šių dienų galimybės — galima visko rasti, aišku, čia visas tekstas paimtas kabutėse, nes kito žmogaus informacija. Tokie dalykai paaiškėja, kai imi aiškintis savo kalbos stebuklus. Pamatai, jog ir jaunieji autoriai, šių dienų poetai, šių dienų žmonės yra suklusę ir imlūs, ir galintys skelbti. Jiems taip pat rūpi, kas buvo, kuo esame tvirti — ką turime su savimi. Reikia atminties, reikia savasties — apsidairykime: mūsų kai kas dar išsaugota. Ir labai dažnai — tai paimta iš seno ir vėl prikelta naujam gyvenimui. Tokia jungtis yra būtina. Tokia turtinga mūsų kalba — tik imkime iš jos ir laikykimės. Žodis prie žodžio — ir atmintis. Ir būsime paminėję aušrininką, poetą vargonininką — šviesos skelbėją Augustiną Baranauską. Ir būsime regėję, kas jo nuveikta, kuo gyventa. Atmintis — viliojanti domėtis ja. Ir turime ieškančiųjų žodį.

Į Viktorijos Daujotytės kalbėjimus
Visada smalsu, ką naujo pasakys Viktorija Daujotytė — tiesiog jos kalbumas pasigauna. Žinoma, sudėtinga būtų taip paprastai apie ją ar jos žodžius kalbėti, bet visada atsiranda kitų, su ja kalbančių, imi — ir skelbi. Tuomet savastis nori nenori išsijudina — ir atsigauni. Tokie atsigavimo džiugesiai plėtėsi ir perskaičius 2021 metų išleistoje Igno Staškevičiaus knygoje „Pasaulis jų akimis“, „Pokalbiai iš esmės“ — interviu su Viktorija Daujotyte. Pasak jos pačios, „Gyvas pokalbis — tai netikėtumas.“ Čia pat autorė ir priduria dar vieną mintį — apie savastį: „Mano laukas, kuriame gyvenu, yra kalbos laukas. Tai yra lietuvių kalbos laukas, o paskui jau yra lietuvių kalbos tekstai, ir visų pirma literatūros, kūrybos tekstai, nors negaliu atskirti ir filosofinių tekstų, ir istorinių“, „jaučiuosi savo prigimty, kurios mes nė vienas nepasirenkame, ji nėra mūsų nuopelnas, turinti gana didelius vidinės kalbos išteklius. Vidinės kalbos, esu iš vidaus tokia kalbi“, „tas vidinis mano kalbumas yra tokia stipresnė savybė.“ Autorės pastebėta, jog „mes labai anksti patiriame svarbių dalykų, net nežinodami, kad juos patiriame. Dar daugiau — mes nesuvokiame, kad tai yra tokia išskirtinė duotybė, kad turime galimybę kažkaip kitaip šitame pasaulyje būti.“
Vis dar vasara, dar galime būti gamtoje, turime unikalią galimybę ir save išgirsti. Pasak Viktorijos Daujotytės, „kalbumą, manau, ir kitiems imlesniems žmonėms labai skatina, ugdo gamta ir tokie mažą sąmonę, mažą kūną, vaikiškumą atitinkantys maži dydžiai, maži pavidalai: gėlytė, medis, mažas vanduo.“ Šalia jos šito pokalbio — tegul bus ir pačios poetės eiliuota išmonė iš knygos „Užrašyta“ (2014) — apie kalbą, kalbėjimą, kalbumą, rugpjūtį: „kalbu, lyg diktuočiau rašančiam,/ tyliai, slapta delne spausdama/ lašą vandens violetiniam rašalui“; „rugpjūtis, ramiai užsimerkia jau/ švytėję vasaros gelsvi barkūnai/ blunkančio perkelio pakelėse“; „parsivilkai — kas ištarė ir kas išsitarė;/ senųjų Šliogerių laidaryje norėjau/ pririšti vilkšunę, nesileido, draskėsi“, o „sąmonės struktūros sakinių pulsaruose/ aritmija, sutrikimai, užslopintos ašaros,/ įtampos, jaučiami, bet nebesantys tūriai“. Toks gyvenimas — tokie iškalbėjimai: „rytą, slenkantį pažemėm, miglotą/ atkakliai kalbino mane kalnelyje/ kantrus dagilėlis — poliglotas“…
Viktorijos Daujotytės pasikalbėjime su I.Staškevičiumi yra išsakyta minčių ir apie raštą, ir apie gyvą kalbėjimą, aptariami jų skirtumai, pavyzdžiui: „jeigu kalbėtum su artimu žmogumi, būtų visiškai kitaip“. „Rašte kūnas negali taip aiškiai dalyvauti, kaip jis dalyvauja pokalbyje, ir tenka uždengti šitas duobes kažkuo kitu.“ „Raštas, tiesą sakant, sumažina žmogaus intensyvumą.“ „Meniniame tekste dalyvauji visu kūnu, visu krauju, visa širdimi. Žmogus turi sueiti į kalbą.“ Jos meninėje kalboje — daug dalykų iš gimtųjų vietų, iš tėviškės atminų, iš kalbų ir kalbėjimosi. Iš minėtos knygos — kas „Užrašyta“, kad ir tokie posmai: „gudobelė pačioj vasaros pradžioj/ ant Keiniškės daubos krašto/ žiedynais kosminiais“; „pakalnėj vanduo…/ su jauna dar motina/ skiname purienas“; „malonės balsas,/ pamiegok, dar tau anksti,/ ne, mama, kelsiuos“.
Pasak autorės, „kalbumas imasi iš pačių pašaknų, o paskui jis pradeda susitikti su žodžiu, jis pradeda susitikti su kalba, kuri yra kitų kalba, o dar toliau — su kalba, kuri yra kultūros kalba, arba kūrybinio teksto kalba.“ V.Daujotytės kūrybiniame tekste — visuma ir iš ten, kaip ji sako, kas „nesikalba“ — tiesiog atmintis. Ir dar vienas kitas eilėraštis iš jos — „Užrašyta“: „kodėl neatsišauki į šitą balsą,/ kodėl nepavadini tikru vardu,/ bijau, kad jau nebeišgirs“; „suglamžytame lape įžiūriu/ tavo veidą, atpažįstu iš raidžių,/ iš taškų, iš to, ką netyčia praleidai“; „senstančiame savo veide/ kasdien susitinku motiną,/ nusišypsau jai, abi tebesam“. Tokie yra poezijos raštai — tokia yra kalbančiojo gyvenimo istorija. Beje, poetės sakoma, „jeigu tu kalbi, tai nuolat jauti akių buvimą, sekimą, tai čia yra visiškai kitas dalykas“…
Kiekvienas mes ne tik kalbame, bet ir skaitome. Ir skaitydami kalbame — su tuo pasauliu, kuris jau pamažu tampa mūsų. Tokia yra skaitomo teksto ir mūsų bendrystė. Viktorija Daujotytė primena, kad „teksto gyvybė yra gyva man, gyva tau, gyva skaitančiajam, bet ne apskritai. Ji turi susisiekti su terpe, suvokiančiąja terpe, su mūsų sąmone, širdimi ar kūnu, kaip žiūrėtume“, „noras pacituoti, noras perrašyti, noras atsiminti, noras neužmiršti šito — visa tai yra gyvybės požymiai.“ Pilna gyvasties ir jos pokalbis knygoje „Pasaulis jų akimis“, ir jos pačios knygoje „Užrašyta“ — iki mūsų džiaugsmo, kad turime atmintį, jausmus, kad gebame būti su savais ir savyje. Kalbėdami ir kalbamės, ir išliekame tokie, kokie esame. Kaip jautriai ištarė poetė V.Daujotytė, „iš širdies/ liudijau Tavo atmintims“… Reikia to liudijimo — mums patiems: „džiaugsmą giliai įgerti,/ kad liktų gerklė pilna/ garsų amžinųjų“.
Tokia šio rugpjūčio kalbėjimo istorija — su atminties nuotaika. Nors nedaug, nors iš čia pat — imkime ką nors ir prisiminkime, susitikime, kol galime. Bus, tikrai bus apie ką pasikalbėti — kalbi ir pati susitikimo tyla, juk kartu, juk kažin kaip ir kitaip savasties tarpukuose, gal šiek tiek ir iš gamtos. Skaitykime — ir iš praeities. Gera prisiminti — galbūt išbūsime kitokie su 160-osiomis Augustino Baranausko atmintimis, su Viktorijos Daujotytės kalbumais ir jos eilėmis — ir mūsų gyvenimas kalbės, ir kas nors tai išgirs. Ir kažką iš savųjų taip staiga prisiminę — būsime sykiu ir tokie esantys.