Paviliojo Žemaitijos kalvos

Nuotrauka autorės.

Prieš trejus metus, baigusi Lietuvos sveikatos universiteto Veterinarijos akademiją, į Telšių rajoną atsikraustė Akvilė Surgailytė, nes dar bestudijuodama mergina nusprendė užsiimti privačia veterinarės praktika.

Roma Mėčienė

Savarankiškumas jos negąsdino, todėl išgirdusi pasiūlymą važiuoti į Žemaitiją, jauna veterinarijos specialistė ilgai neabejojo. Dabar jos raudoną automobilį, kurio bagažinėje telpa ir tariamas kabinetas, ir laboratorija, ir vaistinė, galima išvysti besisukiojantį po Luokės, Baltininkų, Kuršų, Janapolės, Smilgių bei kitus aplinkinius kaimus. Kaune gimusi ir augusi miestietė netruko užkariauti vietos ūkininkų širdis, kurie jai patikėjo rūpintis dvidešimt keturių bandų (beveik 900 galvijų) sveikata. Į ją kreipiasi ir smulkieji ūkininkai, laikantys tris ar keturias karves, arklį ar du, kiaulių, ožkų, avių… Net ir šunis tenka gydyti, nors mergina visada žinojo, kad nori būti tik stambių galvijų veterinarijos gydytoja. „Negaliu pasakyti ne, kai žmogus prašo padėti jo artimiausiam draugui“,— šypsodamasi pasakojo Akvilė.

Vietoje žirgo — vėžlys
Jauna veterinarijos gydytoja prisipažino, kad nuo pat vaikystės svajojo apie žirgus. Tiesa, dar šunį norėjo turėti, bet tėvai nė į kalbas nesileido. Tik dėl vėžlio neprieštaravo, tad Akvilė augino jį. Jau studijuodama, pradėjo savanoriauti vienoje gyvūnų gerovės įstaigoje. Kartą į namus parsinešė katiną. Tikėjosi palaikyti jį, kol šis socializuosis ir pateks pas naujus globėjus. Kai globėjai atsirado, merginos tėtis tvirtai pareiškė: „Tai — mano katinas…“ Išvažiuodama į Žemaitiją, Akvilė ir katiną išsivežė. Tėtis tam neprieštaravo. „Man visada patiko dideli, stambūs gyvūnai, todėl ir pasirinkau dirbti su galvijais,— pasakojo mergina. — Praktiką atlikau pas vieną privačiai dirbantį veterinarijos gydytoją.
Po praktikos dar kokius metus drauge su juo po kaimus važinėjau ir mokiausi. Operuoti neleido, bet patikėdavo siūti žaizdas. Teko jam asistuoti ir operacijų metu. Jau dirbant čia, Žemaitijoje, pasitaikė atvejų, kai gyvulį išgelbėti galėjo tik operacija. Ką dariau? Ogi paprašiau labiau patyrusių kolegų pagalbos. Ir jie neatsisakė.
Veterinarijos gydytojui nepakanka vien gerai išmanyti savo darbą, labai svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis. Žinių gauname ir gydyti išmokstame akademijoje, o bendravimo paslapčių išmokau praktikos metu. Tiesa, iš pradžių nebuvo lengva dar ir dėl to, kad daugelio žemaitiškų žodžių nesuprasdavau — ypač tada, kai šnekėdavom ne apie gyvulius. Dabar retai pasitaiko, kad vienas kito nesuprastumėm.“
Kad gydytoja su visais nesunkiai randa bendrą kalbą, patvirtino ir ūkininkai, kurių bandomis ji rūpinasi. „Mūsų Akvilė be galo nuoširdi, paprasta, išmani“,— taip apie ją kalbėjo Jadzė Šerlinskienė. Panaši ir kitų ūkininkų nuomonė. O vienas jų pastebėjo: „Ji dažnai į Kauną važinėja. Bijau, kad turi ten vaikiną nusižiūrėjusi… Kai susitinkam, jai ir sakau — tu man žiūrėk, nepalik mūsų. Nemeluosiu, būtų labai gaila, jei taip nutiktų… Tiesa, iš pradžių atsargiai į Akvilę žiūrėjom: atvažiavo panelė iš didmiesčio, „nuo asfalto“, ir ji mat mūsų gyvulius gydys! Ir dar galvijus! Čia tau ne su šuniukais ar kačiukais cackintis, o su buliais ir karvėm reikalų reikia turėti. Vėliau supratom, kad be reikalo miestiete nepasitikėjom — ji gera veterinarė.“

Darbą gavo, bet kur gyventi?..
Akvilė jau paskutiniame Veterinarijos akademijos kurse žinojo, kad važiuos į Žemaitiją. Jos praktikos vadovas gerai pažinojo Telšių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Zigmą Nevardauską. Šis ne kartą buvo užsiminęs, kad oi, kaip reikia jaunų veterinarijos gydytojų. Daug lėmė ir faktas, jog Žemaitijoje kur kas daugiau gyvulių nei kituose Lietuvos regionuose. „Atvažiavau, apsižiūrėjau — nuostabus, vaizdingas kraštas, šalia Šatrijos kalnas, daug kitų įspūdingų vietų. O kur gyventi? — pačią darbo pradžią prisiminė Akvilė Surgailytė. — Jei ne didelį ūkį turintis Vytautas Kondratas, manęs čia nebūtų. Jis pasiūlė kambarį savo tvarkomame Pašatrijos dvare. Čia apsistojusi, iškart pradėjau būsto ieškoti. Tuščių sodybų daug, bet nuomoti niekas nesutinka — pirk ir viskas. Darbo kaime visada rasi, tačiau su butais — daug bėdos. Gal dėl to ir darbo jėgos trūksta. Negaliu sakyti, kad jaunimas į kaimus negrįžta. Grįžta. Bet… pareina ir „parsineša miestą“. Nei gyvulių, nei daržų jiems reikia…“
Pagaliau jaunai specialistei pasisekė. Vietos ūkininkas pasiūlė savo motinos sodybą Smilgių kaime. Kai įsukome į kiemą, Akvilė stovėjo žolyne, kuris tarsi degė, žaižaravo nuo raudonų tulpių. Pastebėjusi mano žvilgsnį, pasakė: „Apsigyvenusi sodyboje, gėles jau radau, bet ir pačiai teko nemažai padirbėti, kad šiuose namuose jausčiausi jaukiai. Kur mano kabinetas? Ogi čia,— priėjusi prie automobilio atidarė bagažinę. — Turiu viską, ko reikia. Kartais ūkininkai pasisiūlo mane patys parsivežti, bet aš tik nusijuokiu. Mane parsivežti galima, o mano „kabinetą“? Jei ir turėčiau tikrą kabinetą, negi ūkininkas, į traktoriaus priekabą įkėlęs besiveršiuojančią karvę ar kitą gyvulį, pas veterinarę dardės?“,— Akvilė nusikvatojo.
Kalbėdama veterinarė vis į telefoną žvilgtelėdavo. Supratau, jog mūsų susitikimas gali bet kurią akimirką nutrūkti — užtektų suskambėti telefonui, ir ji išskubėtų ten, kur yra reikalinga ir laukiama. Gydytoja prisipažino, jog per porą metų visko pasitaikė: ne kartą gyvulys ir ant kojos užlipo, ir ragu trenkė, ir mėšlu apdrabstė… „Dėl šūdo — net keista, kad žmonės jo taip bijo. Kas prie gyvulių dirba, gerai žino, jog to gero išvengti nepavyks. Daug blogiau, kai tenka suaugusius jaučius ženklinti ar tyrimams jų kraują imti, o šeimininkas „staklių“ neturi. Prisirišam prie medžio, įspraudžiam gerai ir iš tolėliau numeriuką įsegu. Tokiais atvejais norom nenorom tenka rizikuoti.“
Akvilė pasakojo, kad tenka ir naktimis į ūkius važiuoti ar, atvažiavus į kiemą, apsisukti ir grįžti. „Skambina susijaudinęs ūkininkas ir prašo: „Bėda, atvažiuokit greičiau, karvė niekaip neapsiveršiuoja, bijau, kad kris ir ji, ir veršelis…“ Įlekiu į jo kiemą, o čia iš tvarto šeimininkas išeina ir sako: „Viskas gerai, ką tik veršelis iškrito!..“ Belieka apsisukti ir grįžti namo.“

Kelionėse patikimiausias draugas — motociklas
Be svajonės apie žirgą, Akvilė Surgailytė turėjo ir dar vieną slaptą norą — nusipirkti motociklą. Vos sulaukusi aštuoniolikos, išlaikė vairuotojos ir motociklininkės egzaminus ir gavo pažymėjimą. Studijuodama dirbo ir taupė pinigus „britvai“. Surinkusi reikalingą sumą, nusipirko „Suzuki“, su kuriuo iki pat šiol nesiskiria. Nutaikiusi laisvą valandėlę, laksto su juo po netoliese esančias gražias vietas, Platelius, Plungę, pajūrį ne kartą aplankė. Grįžta ir į Kauną. „Žinote, kartais dvejopas jausmas apima. Būnu čia, kaime, pasiilgstu miesto. Nuvažiuoju Kaunan, pradedu ilgėtis kaimo“,— sakė ji.
Akvilė Surgailytė — miestietė, tačiau gilesnės jos šeimos šaknys — kaime. Tėčio tėviškė — Utenos, mamos — Kėdainių rajonuose. Jaunoji veterinarijos gydytoja vaizdžiai papasakojo, kokia graži vieta, kur užaugo jos tėtis. Sodyba — ant kalvelės, apačioje — ežeras. Ji su broliu ten ne vieną vasarą praleido. Sodybą išsaugojo, tad ir dabar tenka ten pasidarbuoti, kad žole neapželtų. Patikdavo jai svečiuotis ir Truskavoje, kur gyveno mamos tėvai, kur šiuo metu ir apsigyveno jos tėvai. Todėl kažin, ar verta stebėtis, kad Akvilė pasirinko veterinarės profesiją. Juk ji ne tik ant asfalto augo…

2 komentarai

  1. Kaip gražiai parašėt apie jauną žmogų! O pirmiausia susirasti tą merginą reikėjo, nuvažiuoti į vietą, prie tvoros pastatyti. Ir Kondratas čia teigiamas herojus, nors žemaičių naikintojui Vytautui kažkodėl paminklus stato…

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.