Juodųjų serbentų plantacijoje darbo netrūksta

Klemas ir Genovaitė Strazdauskai prie savo serbentyno. Autorės nuotr.

Telšių rajono Patausalės kaime gyvenantys ūkininkai Genovaitė ir Klemas Strazdauskai šiandien jau gali lengviau atsidusti. Didysis darbymetis — juodųjų serbentų skynimas — ne tik baigtas, bet ir uogos parduotos.

Roma Mėčienė

„Derlius — vidutinis, bet supirkimo kaina — „superinė“,— šypsodamasis kalbėjo ūkininkas. — Dar nėra buvę, kad už ekologinių juodųjų serbentų kilogramą mokėtų po eurą. Šiemet — mokėjo. Dalį pirmojo raudonųjų serbentų derliaus pardavėme turguje, kitą pasilikome sau. Šį rudenį žadu jais didesnį plotą apsodinti, tada jau bus ką ir supirkėjams parduoti. Kuo dabar užsiimu? Ogi… dieną ilginu. Turiu tokias žirkles, kurias prie traktoriaus prisikabinu ir važiuoju — per valandą vieną kilometrą serbentų krūmų suformuoju. Todėl visiems ir pasakoju, kad dieną ilginu…“
Šeimos juodųjų serbentų plantacija šiemet mažesnė negu buvo prieš metus. Iš 27 hektarų beliko 13. Tai nutiko todėl, kad ūkininkai atnaujina savo serbentynus. Pirmąkart juose noko ne vien juodųjų, bet ir raudonųjų serbentų kekės. Abu nusprendė, kad atėjo laikas įsitikinti, ar jų žemė tinka ir raudonoms uogoms bei kokį pelną jos atneš. Ekologiniame šeimos ūkyje kasmet iš hektaro priskinama nuo vienos iki pusantros tonos juodųjų serbentų.

Žiūrėk, žemaičiai ir su dzūkais ims varžytis…
Apie žemaičius (ypač gyvenančius kaime) sakoma, kad jie — ramūs, lėtapėdžiai, konservatyvūs, neskubantys pasiduoti naujovėms, tad kartais dėl to nemažai prarandantys. Kad šis stereotipas klaidingas, įsitikina ne vienas, kuriam dažniau tenka po Žemaitiją pasisukinėti. Iš tiesų, ko tik tie žemaičiai neaugina! Sliekus ir sraiges, žuvis ir jų mailių, lamas ir alpakas, įvairiausių veislių avis ir ožkas, dekoratyvinius paukščius, triušius… Nebijo savo žemes ir graikinių riešutmedžių giraitėmis, šilauogynais, kultūrinėmis spanguolėmis, trispalviais serbentais ir kelių spalvų avietėmis apsodinti. Net ir grikius Žemaitijoje sėti pradėjo, žiūrėk, po kiek laiko dar ims ir dzūkus aplenks.
Strazdauskų išmonė Patausalės ir Petraičių kaimuose įveisti serbentynus aplinkinių nestebina — per tiek metų jau priprato. Pasitaiko tokių, kurie ne vien sau uogienėms serbentų prisiskina, bet dar ir į turgų nuveža. Išgirdusi kaimynių pasiūlymą nuvažiuoti į turgų ir su įkalčiais tokius ilgapirščius pričiupti, Genovaitė tik ranka mosteli — ką tai duotų… Nebent nori su žmonėmis pyktis. O Genovaitei ir Klemui Strazdauskams to tikrai nereikia. Priešingai. Moteris Patausalės ir dar kelių aplinkinių kaimų žmonėms tokią šventę surengė, kad oho! Daugiau nei šimtas žmonių susirinko… Iki pat šiol ne vienas tą dieną su nostalgija prisimena ir organizatorės vis klausia: „O kada ir vėl rinksimės?..“

Tėvonija — kryžiumi, ąžuolais ir liepomis pažymėta
Patausalė — Genovaitės tėvonija. Deja, jos tėvų, Aleksandro ir Bronislavos Stulpinų, sodybos vietoje liko tik kryžius, keturi ąžuolai ir kelios liepos. O šalia — didžiulis juodųjų serbentų laukas bei kelios vagos, kuriose iš po lapų žybsi raudonos uogos. Šį rudenį naujasis serbentynas dar labiau išsiplės, nes pernai Strazdauskai išgirdo supirkėjus klausinėjant: „Gal žinote, kas turi raudonųjų serbentų?“ To pakako, kad ūkininkai suprastų, jog raudonųjų serbentų poreikis nemažas, o jo patenkinti nėra kam. Nieko nelaukę, juodu apsisuko it vijurkai — pradėjo sodinti raudonuosius serbentus. Še tau ir lėtapėdžiai žemaičiai!
Genovaitė ir Klemas Strazdauskai, kaip sako patys, pažįstami nuo pat gimimo. Petraičių kaimas, kuriame augo Klemas, visai šalia Patausalės, todėl žmonės čia vieni kitus geriau negu savo gimines pažįsta. Mokykloje Genovaitė daug sportavo. Kaime jau taip būdavo: jei gerai bėgi, turi ir aukštai ar toli šokti, ir krepšinį ar tinklinį mokėti žaisti, diską mėtyti… Jai labiausiai patikdavo stalo tenisas. Su broliu išsikeldavo didžiules daržinės duris — tai buvo jų stalas, raketės iš faneros lakšto išpjautos, tik kamuoliukai tikri. Žaisdavo abu iki devinto prakaito, tad kai nuvažiuodavo į rajono varžybas Telšiuose, lygių jai nelabai ir atsirasdavo.
Baigusi mokyklą, Genovaitė išvažiavo į Šiaulius ir ėmė mokytis kulinarijos paslapčių. O Klemą pašaukė į sovietinę armiją. Jų keliai išsiskyrė, tačiau neilgam. Atitarnavęs vaikinas tuoj pat pas savo mylimąją atbildėjo. Gyveno jie Šiauliuose, po to Telšių rajone, Degaičiuose, kur K.Strazdauskas pagarsėjo kaip geras stalius. Tačiau širdis vis tėviškės pusėn linko. Kai po nepriklausomybės atkūrimo Patausalėje susikūrė bendrovė „Tausala“, juodu taip pat į ją įstojo. Neilgam. Kilus gaisrui, sudegė bendrovės daržinė ir visi jos nariai kas sau išsivaikščiojo. Tada ir pradėjo ūkininkauti. Kodėl serbentynai? Tai jau kita istorija…

Geras pavyzdys — užkrečia
Ne vieną dešimtmetį amerikiečiai šias uogas vadino „uždraustuoju vaisiumi“. Ne obuolį, dėl kurio kaltės žmonės išvyti iš Rojaus, bet niekuo dėtą juodą uogą. Šio draudimo priežastis ne mažiau keista nei pats draudimas. JAV ūkininkai buvo įsitikinę, kad rūgštokos juodojo serbento uogos platina pušims kenksmingą grybelį. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol jie susivokė, kad klysta. Priešingai — ši uoga tarsi prikimšta antocianinų, polifenolinių medžiagų, vitamino C, gama-linoleno rūgšties, antioksidantų, vitaminų A, B5, B6, B1 ir E. Žolininkai gerai išmano apie šių uogų sėklų aliejų naudą, o sveikatai stiprinti siūlo naudoti visą augalą — nuo šaknų iki lapų. Iš jų daromi antpilai, plikomos arbatos.
Ar būtent šios savybės ir paskatino Genovaitę bei Klemą Strazdauskus savo laukus juodaisiais serbentais apsodinti? Pasirodo, ne. Atsiėmę tėvų žemes, auksinių rankų stalius ir gera kulinarė ieškojo savojo kelio — ką jiems su ta žeme daryti? „Tais metais laikraščiuose, televizijos ekranuose vis pasirodydavo radviliškiečio Felikso Šlėvės pavardė. Žurnalistų dėmesį jis patraukė tuo, kad juodaisiais serbentais apsodino net 120 hektarų,— pasakojo Klemas Strazdauskas. — Nesusilaikiau ir nuvažiavau pas jį. Daug kalbėjomės ir Feliksas Šlėvė paragino mane imtis šio verslo. Grįžau namo su 21 tūkstančiu daigų, kuriais apsodinau 4,5 hektaro. Pirmaisiais metais nukarpiau išaugusias šakeles ir jas sudaigsčiau. Taip mūsų plantacija vis didėjo ir didėjo.“

Kaip lenkai pasakys…
Genovaitė sakė, kad pats sunkiausias darbas — ravėti. „Kai nusprendėme, jog serbentus auginsim ekologiškai, pradėjom gauti išmokas — 500 litų už hektarą. Už tuos pinigus samdėm ravėtojas“,— sakė ūkininkė. Ir pridūrė, jog kitaip šių uogų auginti neapsimoka. Į pokalbį įsiterpęs šeimininkas pastebėjo, jog serbentynų plėtimas ir priežiūra — nėra lengvas darbas. „Dvejus metus laikom pūdymą, po to pasėju dobilus ir daigus sodinam į dobilieną. Dar įsigudrinau į vagas dėti durpių — būna mažiau žolių. Ir neužtenka pasodinti tik vienos veislės, reikia ne mažiau penkių, šešių veislių serbentų. Po to kas penkeri metai tuos krūmus genim. Kai senus serbentynus išnaikinu, pirmaisiais metais ten sėju avižas ar jų mišinius.“
Dar kartą pasidžiaugęs geromis šių metų kainomis, ūkininkas atsiduso: „Teisybę sakant, tai niekas anksčiau už tuos serbentus, kaip už ekologinius, ir nemokėjo. Buvo net tokių metų, kai už kilogramą begavom po 9 centus. Kainos Lietuvoje priklauso nuo kainų Lenkijoje. Taip buvo, taip ir dabar yra.“ Iš pradžių Genovaitė ir Klemas Strazdauskai savo derlių parduodavo tam pačiam Feliksui Šlėvei, kuris juoduosius serbentus išgabendavo į Rusiją ir Vokietiją. Dabar parduoda tėvo verslą perėmusiam Felikso Šlėvės sūnui arba UAB „Vėtrija“. Ši bendrovė prie kilogramo už ekologiškas uogas prideda po 5 centus. Paskutiniuosius dvejus metus ūkininkai už kilogramą gavo po 50-55 centus.
Dabar ravėti tenka tik naujai pasodintus daigus — kitaip žolės juos užgožtų ir sunaikintų. Senuosiuose serbentynuose Klemas Strazdauskas purena tarpueilius. Tam jis turi visą reikalingą techniką. Turi ir kombainą „Jarek 3“ — uogoms skinti. Kaip tik šiomis dienomis jis turėtų pajudėti iš garažo. Ir traktorių, ir šį kombainą, už kurį mokėjo 54 tūkst. litų, Strazdauskai nusipirko pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“.

Vasara — krikštynų, ruduo — vestuvių metas
Genovaitė ir Klemas Strazdauskai užaugino du vaikus — dukrą Eriką bei sūnų Liną. Dukra, baigusi socialinius mokslus, išvažiavo dirbti ir gyventi į Švediją. Ten ne tik ji su vyru, bet ir du jos sūnūs bei dukra įsikūrė. „Erika tikrai į Lietuvą nebegriš,— atsidususi pratarė Genovaitė. — Ten jau namus turi, ten ir mano anūkai savo gyvenimus susikūrė.“
Kai lankėmės juodųjų serbentų plantacijoje, abu ūkininkų vaikai ir anūkai buvo grįžę į tėvų namus — Erikos sūnus Mantas ruošėsi krikštyti savo pirmagimę Piją.
Tėvai visas savo viltis deda į sūnų Liną ir tiki, kad jis liks Lietuvoje, nors šiuo metu taip pat dirba Švedijoje. Tiki, nes naujas sūnaus namas jau stovi netoli tėvų namo. „Ne tik Klemas turi auksines rankas, Linas — irgi geras meistras. Jis viską moka, net baldus pats daro,— pasididžiuodama kalbėjo ūkio šeimininkė. — Ūkininku jis pats nebus, bet gal ūkio neapleis…“ Moteris užsiminė, kad lapkritį bus didelė šventė — jos su vyru auksinės vestuvės. Vėl visa šeima pas tėvus susirinks. Galima tik spėti, kad bus tikrai linksma, nes ne kartą Genovaitė girdėjo klausimą — ar kartais ji nėra profesionali renginių organizatorė? Ne vieną renginį yra organizavusi, ne vieną scenarijų yra parašiusi, ir ne vieną eilėraštį į savo eilėraščių knygelę parašiusi. Dar ji mėgsta fotografuoti. O jos nuotraukose — sustabdytos kaimo gyvenimo akimirkos.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.