„Tobulybė yra išragavimas! Jo reik ieškoti visame! — Vydūnas
Ieva Sigita Naglienė
Pagal Vydūną — ir iki mūsų, iki žmogaus prigimties
Kartais taip sukrenta: ir tas, kas toli, esti taip arti — pasiekiamai. Gal dabar toks metas — ir ruduo, ir šiluma, ir spalvų, ir imasi krūvon keisti dalykai, o tuomet tik dairaisi ir atsimeni. Turbūt taip visada nutinka, įnikusiam į gamtos artumas, bet šiuolaik darnus tykumas ir kylanti ramybė itin išjudinanti. Tarsi gyvenimas užklumpa, toks įsivaizduotinis — ir eilėraščiai atrodo kitokie, ir poetai labiau susimąstę. Gal ir suprantamesni? Juk panašūs pajautimai jungiasi ir jungia? Gebėjimas būti — su kuo esame supuolę, tiesiogiai susiję, yra stebuklas.
Maži stebuklai virsta į didelius — ir turėsime visą išgyvenimų džiaugsmą: ir tą, tolimąjį, ir įsivaizduojamą, ir realų. Kaip ir dera žmogui, pasak Vydūno, „Oi, džiaugsmas! Gyvybės nėr galo nei krašto/ matyti!“ Juk saulė, ugnis — šiluma, ir ji dalijasi. Ir iš kitų pajautimų — „kaip amžina gyvybe, giedodami jai džiaugsmo himną“, ne bet kas, o mes — žmonės eisime vieni prie kitų… Juk galime pasvajoti? Turime teisę regėti — nežiūrint to, kas dabarty vis dar tęsiasi ir taip neapibrėžiamai… Iš esmės viskas, kas iš mūsų pasaulio — ir jau daug kas girdėta, aprašyta, suminėta, žmonių išjausta, pasiskaityta, tik apmąstykime. Suprantama, kai patys tiesiogiai esame dabar skausmo ar sunkumų paveikti, ir kitaip visa tai, kas vyksta aprėpiame: asmeniški konfliktai ir gilūs minčių apvaldymai, tiesiogiai veikianti nesuvokiama galia, iš esmės ir mus pačius pertvarko, bet turime viską susidėlioti, privalome regėti. Vis tik džiugu, kad galime išsilaikyti — savotiški nūdienos patirčių pavidalai verčia lyginti. Galbūt skubina grįžti vidun — į save ir išgirsti, kas artina labiau į dvasios plotmę, labiau į žmones, kurie šalia — ir nesudvasintoj tikrovėj. Yra realių ir ne visai dalykų — ir tai nuo mūsų pačių pamatymo, pajautimo daug priklauso. O mistiško „regesio“ į senovės pasaulį, kuriame ir kita prasmė, ir kitokie gyvybės principai savo tikėjimu ir meile jau Vydūnas mus yra nuvedęs — belieka pasikartoti.
Yra sukauptos gilios paslaptys, unikalios iš mūsų prabočių — ir ragaukime. Belieka veik savaime palinkti prie skaitinio, kuris šaukiasi ir skelbia. Skaidrios išmintys, įvardintos šešėlių paslaptys — vienatinės, iš mūsų tautos, mūsų istorijų, mūsų žmogaus jusenų, kur būties slaptis, kur „to paties slėpinio šventovė.“ Vydūno „Amžinos ugnies“ dramoje — apeigos, giesmės — iš plačiųjų, giliųjų, gryniausiųjų šviesų, o „Namų ugnelėj“ — ir troškesiu iš čia pat pasidalijama: „Ugnis, kuri liepsnoja man krūtinėj,/ toji yra iš amžių ir be pabaigos.“ Va, ir įsiskaitai — ir visų pirma pajauti tą skirtumą — nutolai, atsitraukei nuo konkrečios savo gyvenimo dalies. Kodėl? Ir jeigu tokios mintys pareina, vadinasi, poeto kliudyti esminiai dalykai, dar mūsų pačių iki galo neaprėpti? Esame smarkiai klystantys?
Vadinasi, toji vidinė priešprieša visada žmoguje, visais laikais gyva iš Amžinos Ugnies? Ir negali išsivaduoti iš bendrystės, visuotinos — įdomių jausmų esama Vydūno matymuose… Sakytum, taip ir mušasi iš žmogaus prigimties, iš vidinio konflikto? Ir ši diena — reikalaujanti išvysti tiesą, išgirsti žmogų, nesudvejoti jo artuma. Gal tiksliau — tiesiog nebijoti būti žmogumi? Nebijoti susidurti su tuo, kas tavoje aplinkoje, kas šalia, pamąstyti, koks yra šių dienų žmogus? Nujaustas — ir skelbiantis? Ar apskritai gebame jį — tą, dabartinį, savąjį turėti? Juk, pasak Vydūno, „Negali Elgeta išgirsti Jūrų Varpų!/ Balsai to nepasiekia, kurs trupinėlių renka./ Reik klausiančios sielos!“
Kontrastai? Taip — ir jų visada buvo. Jų daug Vydūno kūriniuose — „Amžinoj ugny“ ar „Prabočių šešėliuos“ — konkretūs žmonės, išgyvenimai ir abstrakcijos, ieškojimai, mistika. O gal tai kaip tik į šiandieną? Gal toji painiava, išgyvenimų sunkumai ir konkretumas, tam tikrus reiškinius leidžia pamatyti kitaip? Juk svarbu, kad plauktų reginiai, veikiantys mintis ir širdį? Verta paskaityti Vydūną ir rasti — ieškojimai stiprina tikėjimą ir pasitikėjimą. Galų gale mes — žmonės, „reikia žinojimą įgyti,/ jog vis tėvynė kuo daugiau gyva,/ kad pats žmogus daugiau žmogum yra./ Todėl pirmiau reik šitą tikslą vyti!“ Visada mūsų žmonės klaidžiojo, atgimė, buvo pavilioti ir ką nors garbino — komplikuota ir subtilu. Bet troškimas pažinti ir ieškoti, brangaus žmogaus balsas, jo žodis visada kvies į šviesą.
Kaip pastebi Rimvydas Šilbajoris, „pagrindinis Vydūno dinamikos šaltinis visuomet pasilieka giliai užslėptas nenumalšinamas žmogaus amžinybės — amžinos gyvybės srovės — ilgesys.“ Vydūnas „nukreipia žvilgsnį vidun, prašo nurimti mūsų dvasią, įsiklausyti į vidinį žmogaus balsą, eiti ten, kur veda ne protas, ne aistros, bet širdis — toji maža liepsnelė, tartum žvakutė uždegta prie amžinai žėruojančio didžiojo slėpinio ugnies ir trokštanti per amžius jon sugrįžti“ (1992). Toks yra Vydūnas — pasisakantis, aplinkos žmogus ir — kalbantis mums. O gal tikrai — ir į šiandieną?
Jau bemaž visų Vydūno, kažkada Telšiuose su mokiniais sodintų kaštonų vaisiai nubirę — ir mes jų pasisodinkime, jei tokių pasirinkome, išsaugokime. Ir jie — iš tos šviesumos, iš prigimtinės. Ką gali žinoti, o gal ir kitokie jausmai ims. Gal — iš esmės, taip iš tų, gimtųjų namų, kurie vis dar laukia, bus atsišaukiantys ir mūsų?
Juk tikrai, „Kiekvienas anksčiau ar vėliau/ pribręsta rudenio minčiai“,— Algimantas Mikuta
Visai neseniai „Metuose“ išspausdinti poeto Algimanto Mikutos žodžiai — keletas jo eilėraščių ir talpių minčių. Paskirta iš širdies, su šiluma, įamžinantys artumą,— tokie atviri kalbėjimai ir poetui Mačerniui: „Mačernio žūtis“. Spalis — reikia tų minėjimų, paminėjimų, grįžimų, to vidinio pasiruošimo. Ir atsisveikinimo su artimiausiais — jei jie išėję… Artėjame į tokį metą. Atsisveikinimas su Mačerniu — „iš Šarnelės sūnus,/ išlipęs iš gandralizdžio, kur auštant rašė/ tylius ir išmintingus sonetus“. Iš čia pat — ir į pasaulį, kuriame tiek daug visko buvo ir yra.
Tame pasaulyje — mes, susikaupę ir išgyvenantys, kartais — tiesiog nežinia kokie. Bet esame, kad būtume arti, kad tą atmintume. Ir „Eilėraščiai gyvi“, pasak poeto Mikutos, ir kely, kad taip pat būtų sutinkami. O gal tiesiog, kad mes — sulauktume ir tų, kurių niekas nesulaukia? Skaitymas — ir išbuvimas, turėjimas ir žinojimas, kad tau pačiam dabar to reikia? Galbūt. Netgi tuomet, kai vienos — tik vienos akimirkos iki laimės pritrūks? Esti taip, būna — kalbėjimas ir susikalbėjimas mus įtikina. Juk tiek daug naujos erdvės, tokia rudens didybė — „prieš tavo vidujines akis gyvena pilnas, didelis, naujas gyvenimas, kuriame daug meilės, nevilties, džiaugsmo ir, svarbiausia, kovos. Ir kad šitą kovą Tu laimi, koks vakare saulės ilgesio šešėlis žemę puošia, koks gyvas kalnų vėjas į žemumas užklysta ir pievose vakarui pasilieka. Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasią, neprieinamybę, keliantis ir žodžiu stojantis. Tada lengviau negu minčiai vaizduotėje ir kaitriau nei saulės spinduly gyventi…“ — taip, paties Mačernio užrašyta viename iš jo laiškų Danguolei. „Vidujinės dvasios akys“ — gyvos, kaip sako poetas,— o kiek jos mato! Apsigyvena — ir įgauna kitą paskirtį.
Faktiškai viskas turi savo praeities istoriją. Jausmai ir patirtys — savęs išmėgimai ir kito, kitokio pasaulio jutimai. Praeitis — ir esamybė tuose vidiniuose reginiuose yra kelianti ir vėl pasirodanti. Poetas yra skelbiantis. Ir jame — gyvastis, toji tikroji, iš žemės, iš protėvių, todėl poetas „vis auga ir tvirtėja ainių kartose.“ Mačernio žodis — įvertinimas, „kas ateina, sugrįžta į tą žemę — ir visas pasaulis pasilieka ten, už jos ribų. Ji — čia pat; ją gali aprėpti akimis“ — ir „tarp dviejų begalybių“ (T.Sakalauskas, 1994).
„Gražus dabar laikas, įvairovė stebina, lyg būtų viskas tik nujaučiama, numanoma. Per skaitymus — ir sustojimai, kartais ir iki to, ką neišsyk galima suprasti. Įspūdingai išleista Olgos Tokarczuk knyga „Pamesta siela“ (2020). Teksto nedaug, iliustracijos Joannos Concejo sustiprina žodžio mintį — ir esi visai kitame pasaulyje. Knygą į lietuvių kalbą iš lenkų išvertė Birutė Jonuškaitė. Tokia artima mintis, dominuojanti, galbūt tik rudenį, jog skubos daug, o aplink tamsėliau ir iš savojo laiko nieko nebepaleidi — iki svetimo. Netgi pačiam sau, skubančiam keista, kodėl taip elgiamės, kodėl vis stačia galva bėgam pirmyn? Ir vis tik lekiame — kam to reikia? O pasirodo — siela nespėja! O lekiame — ir besieliai? Ir lekiame! „Jeigu kas sugebėtų pažvelgti į mus iš anksto iš aukštai, pamatytų, kad pasaulis yra pilnas skubančių, suprakaitavusių, labai pavargusių žmonių ir vėluojančių, pasiklydusių jų sielų, kurios nesuspėja bėgti su savo šeimininkais.“
Pasak Olgos Tokarczuk, „Todėl kyla didelė problema, sielos pameta galvas, o žmonės praranda širdis. Sielos žino, kad atsiliko nuo šeimininkų, bet žmonės dažnai nė nenutuokia, kad pametė savo sielas.“ „Taip nutinka todėl, kad sielos juda daug lėčiau nei kūnai. (…) Jūs turite rasti sau vietą, atsisėsti ir ramiai palaukti savo sielos.“ Tiesa tokia. O rašytojai Olgai Tokarczuk už originalią jos kūrybą yra paskirta ir Nobelio literatūros premija. Turbūt verta šio skubesio laikais įsivertinti, kiek ir mes dar esame savasty? O kaip mes elgiamės, ką darome, kad mus suprastų, kad besivejantys suspėtų? Viena mintis prie kitos — ir sykiais taip natūralu jausti, kad reikia „rasti sau vietą ir viską daryti taip, kad siela spėtų“.
Apie pakeliui į rudenis, į tolumą ir nusitolinimus yra užsiminusi ir poetė Ona Jautakė: „Tingiai, lėtai rudenėja“, „ir buvo tau vietos/ šiapus vartų“. O „Langas/ tyliai prasiveria,/ vėjas/ kedena į ranktūrį/ kutais/ įsikibusią skarą,“ „o tvoros plyšyje/ žydi/ geltonas/ nupraustas lapas.“ Tai daug ar mažai? Sykiais tiek užtenka, kad pajustum tokį savo ir gamtos vyksmą, būties trapumą. Ir vis tik, pasak poetės, „Negerai atsisveikinti/ lyjant, bet kitaip/ netikėtume: esam.“ Yra ir apie skubėjimą, ir apie mus pačius — tokios nuotaikos eilėraštis „Kelionė“. Lyg reginčius mus iš šono, kaip ir kas, bet visai kiti patyrimai susikaupę — iš toliau ir giliau: „Vabalo dūžis į stiklą./ Vingis pro pievos tylą./ Vienišas vienas ankstyvas,/ lyg būtum/ pats paskutinis/ iš vakar,/ iš balto sekmadienio dvaro./ Beveik nemarus,/ nesustojantis.“ „Tamsu, bet jeigu sulauki,/ kol pasižiūri akys,/ pamatai žvaigždes danguje.“
Gebėjimas būti artėliau, apsipratimas keičia visą rudens nuotaiką. Pamažėle prisileisime tamsą ir joje nebebus taip tuščia. Knyga vaduoja iš rudens klaidžiojimų, akimirkos stebina ramybe. Sustojimas, savi pomėgiai, sava veikla, savi žmonės — ir tikrai „Kiekvienas anksčiau ar vėliau/ pribręsta rudenio minčiai“ (Algimantas Mikuta, 2021). Svarbiausia apsidairyti ir matyti artėliau.