Interviu su Regioninės Telšių ligoninės COVID-19 skyriaus vedėju Jonu Mačiukaičiu.
Algirdas Dačkevičius
— Gerb. gydytojau, trumpai prisistatykite skaitytojams.
— Gimiau ir augau Klaipėdoje, po to studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune. Baigiau Gerontologijos studijas. Jau antrus metus dirbu Regioninėje Telšių ligoninėje — tiek Vidaus ligų, tiek Skubiosios pagalbos skyriuose. Atvykome kartu su kolega Benediktu Radavičiumi, būtent jis ir pakvietė prisijungti, kuriant Geriatrijos skyrių.
— Pirmosios COVID-19 bangos pamokos. Kaip jos Jums praverčia, vadovaujant COVID-19 skyriui?
— Vadovavimas COVID’o skyriui, manau, nesiskiria nuo kitų terapinio profilio skyrių vadovavimo. Personalas bendrauja tarpusavyje, stengiamės išspręsti visas kilusias problemas kuo efektyviau. Vienintelis skirtumas, kad COVID-19 pacientai sunkiau transportuojami tyrimams, pavyzdžiui, dėl kompiuterinės tomografijos. Jiems reikia papildomo deguonies, be to, turi būti izoliuojami, kad neužkrėstų kitų pacientų ar personalo. Bet šios problemos išspręstos, todėl skyrius dirba kaip laikrodis.
Šiuo metu COVID-19 — jau ne liga, kurios prieš pirmąją pandeminę bangą visas pasaulis nebuvo pasiruošęs sutikti. Žinome, kokių ligos formų būna, galime nuspėti, kaip greit liga progresuos, kokias gretutines ligas gali pabloginti. Vadinasi, galime tam pasiruošti iš anksto, taip pagerindami paciento galimybę pasveikti. Iš pradžių pandemijos nežinojome, kokios staigios ir skaudžios gali būti ligos sukeltos komplikacijos. Sunku buvo suvokti, kad vieną dieną savarankiškai apsitarnaujantis, stiprus 50-60 metų vyras, kitą dieną dėl dusulio negali pavalgyti, jau nekalbant apie nuėjimą į tualetą ar prausimąsi. Bet dabar tokie dalykai nebestebina, suprantame, kas vyksta ir, jeigu galime, padedame.
— Kiek šiuo metu skyriuje guli ligonių, koks jų amžius, kiek pasiskiepijusių, kiek — ne.
— Šiuo metu gydomi 20 pacientų. Vieną dieną būna kiek laisviau, kitą — visos 23 lovos būna užimtos. Būna dienų, kai pacientai laukia Skubiosios pagalbos skyriuje, kol išleisime ką nors, kitaip tariant, guldome į „dar šiltas lovas“. Visa laimė, kad kol kas tokių dienų būna retai.
Jauniausia pacientė, kuri gydėsi mūsų skyriuje, buvo 24 metų, o vyriausias turėjo 96 metus. Daugiausia gydomi 40-70 metų amžiaus pacientai, nors šiuo metu net 4 ligoniams yra per 90 metų. Skiepytų pacientų turime 1-2 iš dvidešimties. Buvo bent porą savaičių, kai nebuvo nė vieno skiepyto. Paskiepyti pacientai dažniausiai būna per 75 metus ir pasiskiepiję prieš 6-8 mėn., dar nespėję gauti stiprinančiosios dozės. Paprastai šie pacientai turi ne vieną ar dvi gretutines ligas, tad bet kokia infekcija, nebūtinai COVID-19, jiems dažnai baigiasi hospitalizacija. Ir galiausiai, šie pacientai serga lengviau, t.y. jie neturi tokio plaučių pažeidimo bei nereikalauja papildomo deguonies, kaip neskiepyti. Buvo ir keletas vaikų, bet jie išvežti gydyti į Šiaulius.
— Skaudūs atvejai, susiję su mirtimis. Kiek jų buvo Telšiuose? Ar tos skaudžios pamokos praverčia artimiesiems, jeigu jie nėra pasiskiepiję? O išgijusių ligonių, jeigu nebuvo pasiskiepiję, ar po ligos pasikeitė požiūris į skiepus?
— Skaudžių atvejų būta, nors mirtis tampa kasdienybe. Žinoma, mes irgi žmonės ir kiekviena prarasta gyvybė, už kurią kovoji, palieka savo emocinį pėdsaką. Turbūt skaudžiausia, kai miršta jaunas žmogus, 35-40 metų, kai pacientų vaikai dar maži ir tampa našlaičiais. Supranti, jei pacientė būtų pasiskiepijusi, galbūt šiandien du nepilnamečiai vaikai tebeturėtų mamą. Arba tėvams nereikėtų laidoti savo vaikų, o seneliams — anūkų. Paradoksalu, bet 85 metų močiutei pasiseka išgyventi ir grįžti į namus, o jos 24 metų anūkui Kalėdų sulaukti jau nelemta.
Per pirmąją pandeminę bangą buvo dienų, kai rašėme mirties liudijimus beveik kasdien. Šiuo metu mirčių kiek mažiau, bet jei situacija nesikeis, manau, pasieksime praėjusių metų statistiką. Dėl išmoktų pacientų pamokų — būna įvairiai. Turėjome sunkiai sirgusią moterį, apie 60 metų, kuri nebuvo pasiskiepijusi, taip pat ir jos artimieji neturėjo skiepų. Pamatę, kokia ligos sunki eiga, nesulaukė, kol mama grįš iš ligoninės — pasiskiepijo visi artimieji. Būna ir taip, kad artimieji pasiskiepiję, tačiau niekaip neįtikina taip pasielgti savo garbaus amžiaus tėvų. Žinot, žemaičiai užsispyrę žmonės. Paklausus, kodėl nesiskiepijo, atsako: „Kam man tokiam amžiuje jau bereikia“. Deja, kai dusulys pradeda spausti krūtinę, užsispyrimas ir įsitikinimai dingsta, norisi gyventi. Yra ir žmonių, kurie sirgo, bet nuomonės apie skiepus nepakeitė. Jie greičiausiai nesiskiepys. Gerai, kad tokių yra nedaug. Turbūt liūdniausia kategorija pacientų, kurie net ir sirgdami sunkiai, vos kvėpuodami, neigia, kad išvis COVID-19 egzistuoja ir turbūt mes, gydytojai, tiesiog nieko nedarom arba nežinom, ką daryti. O kartais, jau nebėra, ką daryti. Artimieji griebiasi šiaudo ir klausia, gal jie ką nors gali padėti. Išgirdę atsakymą, „Jūs žinojot, ką reikėjo anksčiau padaryti, dabar jau belieka tik viltis ir tikėtis geriausio“, dažnai nutyla. Tada turbūt ir ateina supratimas, kad reikėjo pasiskiepyti.
— Skyriuje dirbančio personalo profesionalumas, kasdienio darbo ypatumai ir problemos. Su kokiomis daugiausiai susiduriama?
— Skyriuje dirba tiek gydytojai, tiek slaugytojos ir jų padėjėjos savo noru, tad visas personalas susirinko iš skirtingų skyrių. Turime gydytoją chirurgę Dovilę Korolkovą, kuri puikiai tvarkosi su terapinėmis bėdomis. Gydytojas Benediktas Radavičius ir aš esame geriatrai, tad mūsų pacientai turėtų būti nuo 60 metų amžiaus, bet gydome trisdešimtmečius ar keturiasdešimtmečius, kol kas, atrodo, kad susitvarkome neblogai. Slaugytojos taip pat iš įvairių skyrių: Vidaus ligų, Psichiatrijos, Chirurgijos, Traumatologijos. Kaip jau minėjau, dažnai pacientai turi gretutinių ligų, tad tokia personalo sudėtis leidžia juos prižiūrėti įvairiapusiškai.
Skyriuje apsaugos priemonių užtenka. Tyrimų ir gydymo galimybės nesiskiria nuo Klaipėdos ar Šiaulių ligoninių. Viena sunkesnių užduočių yra išbūti kelias valandas vadinamajame „skafandre“: respiratorius, skydeliai, kitos apsauginės priemonės įsirėžia į veido odą iki skausmo, palikdami žymes, kurios nedingsta kelias valandas. Pasitaisyti nevalia, nes galima užteršti kaukę ar apsauginių drabužių vidų. Darome pertraukas, bet tai mažai padeda.
— Kokia tendencija skyriuje: ligonių daugėja, mažėja ar laikosi stabilus skaičius?
— Ligonių daugėja, dažniausiai tuščia lova užimama per kelias valandas. Tenka prašyti kitų ligoninių pagalbos. Į Skubiosios pagalbos skyrių per parą kreipiasi apie 5-6 pacientai su COVID-19, iš jų 1 ar 2 tenka guldyti į skyrių.
— Jūsų nuomone, ar visos Telšių institucijos dirbo ir dirba veiksmingai, propaguodamos skiepijimosi nuo COVID-19 naudą. Gal reikėtų išbandyti daugiau patrauklių ir žmonėms labiau prieinamų metodų?
— Manau, kad yra daroma nemažai, kalbant apie skiepų naudą. Pačiam teko dalyvauti kartu su gydytoja Simona Simaityte Telšių savivaldybės suorganizuotame video apie skiepų naudą. Manau, tas, kas ieško objektyvios informacijos apie skiepus, ją jau rado ir pasiskiepijo. Na, o žmonės, kurie informacijos ieško „Facebook“ grupėse, greičiausiai jų įtikinti nepavyks niekam, nes jie renkasi „natūralų imunitetą“.
— Ką pasakytumėt sutikęs antivakserį, kad jis patikėtų Jūsų argumentais?
— Nemanau, kad kažką naujo pasakyčiau, ko nepasakė žymūs profesoriai infektologai ar imunologai. Kiek teko aiškinti, dažniausiai mano argumentai atsimušdavo į „sieną“. Jei atvirai, pavargome kartoti tą patį. Nuoširdžiai nežinau, ką pasakyti naujo, kas nesakyta šimtus kartų. Galiu tik paprašyti, kad žmonės nedvejotų dėl skiepo naudos ar rizikos ir pasiskiepytų bei ragintų skiepytis artimuosius. Tokiu atveju greičiau grįšime į sau įprastą gyvenimą ir būsime laimingi.
Regioninės Telšių ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė labai dėkojo skyriaus personalui, ypač jo vedėjui, už sąžiningą, pasišventusį ir profesionalų darbą. Direktorė pastebėjo, jog Reanimacijos skyriuje yra skirtos trys lovos sunkiai sergantiems ligoniams. Šio skyriaus vedėjas Vytautas Girčys dirba puikiai. Jis ir Chirurgijos skyriui vadovauja. Pasak gydytojo, dažnai visos lovos būna užimtos, o kai kada sunkius ligonius tenka vežti į Šiaulius. Vedėjas patarė žmonėms vengti susibūrimo vietų, ne išimtis ir bažnyčios, kur renkasi dažniausiai solidaus amžiaus žmonės. O tokius labiausiai ir puola kovidas.
Besikalbant su kolektyvu, teko išgirsti gerų žodžių ne tik apie gydytojus Joną Mačiukaitį, Benediktą Radavičių, Dovilę Korolkovą, bet ir apie vyr. slaugytoją Neringą Raišutienę, slaugytojas Aldoną Kaunienę, Gitaną Vėlavičienę, Pauliną Tipšaitę, Snieguolę Monienę, Irmą Vaičiulienę, Jolantą Kadienę, Liną Kasperavičienę, Jovitą Vaišvilienę, Aliną Šulcienę, Daivą Ruibienę, slaugytojų padėjėjas Daivą Narmontienę, Gražiną Barauskienę, Kristiną Bagdonavičienę, Redą Sušinskienę, Viliją Steckytę, Laimą Augustinienę, Tomą Rakauskienę, ūkio reikalų tvarkytoją Oną Mitkevičienę, valytojas Angelę Jonauskienę, Rasą Mėčienę ir kt.