Įspūdžiai — žvilgsnis į rašytojo Danieliaus Mušinsko pasaulį

Danielius Mušinskas. Respublika.lt nuotr.

„Sielos atmintis — pati trąšiausia dirva: įkrito jon grūdas — ir jau auga daigas, net pats kartais nežinai, bet auga. Ir gerai, ir džiaugies, kad po daugelio metų gali prie viso to vėl prisiliesti, o prisilietęs ir savo virpėjimą ir tvirtumą pajusti. Virpėjimą, nes jaudiniesi, tvirtumą, nes turi į ką atsiremti“,— Danielius Mušinskas
Bent šiek tiek žvilgtelėjus į rašytojo Danieliaus Mušinsko kūrinius,— ir „junti bėgantį laiką, bėgantį lyg Virvytės šaltas vanduo“.

Ieva Sigita Naglienė

Ir viskas iš čia pat…
Įsigali lapkritis. Sklandžiai, atvirai, lyg įsižiūrėdamas — ir per tamsumas kažin kokia šviesa imasi. Kartais saulė — iš tikrųjų ir stebina, ir su šiluma. Gal vis dar telkianti? Įdomūs žvilgsniai ir įspūdžiai, kai apsidairai ir įdėmiai. Lapkritis, regis, to įsižiūrėjimo ir telaukia. Ypač daug geriau, kai tebemokame priimti tuos išgyvenimus, kurie neišnyko be pėdsako. Galima sakyti, jog tokios akimirkos, neprapuolančios, yra rašytojo Danieliaus Mušinsko novelėse — tereikia tik žvelgti ir pasimato, „kuo iš tikrųjų matuoji gyvenimą.“
Danielius Mušinskas — rašytojas kraštietis iš Telšių. Telšiai — ir artuma, ir toliai, ir visa aplinka, žmogaus istorija — gamta ir gyvenimas, išgyvenimų patyrimai iš tolėliau. Visa kas tikra, ir tuos dūžius vis dar tebegirdintis rašytojas — „kur kalva kopia ant kalvos, o iš jų išauga amžinas kalnas.“ Tereikia atsiversti Danieliaus Mušinsko kūrinius — tarkim, „Šviesa virš Tausalo“ (1987) ar „Kalno saugotojas“, novelių rinktinę (2006), ir turėsime visą gyvenimą: „ošiantį pasaulį“, „vieno gyvenimo lemtingą paslaptį“,— taip rašo pats autorius. Suprantama, jog žiūrėsime, galvosime ir bandysime daug ką išgirsti. Taip norėtume — įsidėmėti matant, atpažinti, pasidrąsinti. Bet — „tikrosios priežasties turbūt niekas negalėjo įspėti“,— anot vieno iš rašytojo personažų, juk kiekvienas iš mūsų atsiskirs, kas tik jam svarbiausia. O gyvenimas — ar tikrai visiems jis pažinus? Pasak Danieliaus Mušinsko veikėjo, „O gyvenimas, kurio jis beveik nepažinojo, čia sukosi savo ratu — gal ir neamžinu, bet niekada nesibaigiančiu.“ Tokių gilių esama akimirkų, kad kiekviena novelė — ir dabar sulaikanti, ir jau prie to veda, ką žmogus galbūt tik vėliau suprato, ką „Tada galutinai suprato, kad ir drąsos neturi“… Tikros patirties mirksnis — lyg ir iš praeities, bet sykiu su tokia jėga vedantis į „įtikinančių žodžių“ gilumas, „kuriais nuramins ir paguos“ — jau iš čia pat ir į ateitį. Kažin kas atsiliepia — lyg pirma visko aiškiau skelbtų patį gyvenimą ir jo prasmę. Poezija — ir proza, gyvenimo rimtis ir kandumas, kasdienybė ir apmąstymai, išlikimo ir atminties išmintis — visa tai Danieliaus Mušinsko novelėse. Tikrai, be jokios abejonės, „Gyvenime reikia amžinas būties problemas derinti su virškinimo trakto problemom. Kasdienį melą — su amžinom tiesom“… Taip ir skaitykime — galvodami.
Šis lapkritis ir yra rašytojo Danieliaus Mušinsko gimtadienio — jubiliejinis. Visi šilčiausi sveikinimai — ir visų skaitytojų palinkėjimai: stiprybės, sveikatos, tikrų išgyvenimų, Rašytojau! Ačiū už kasdienybę, kuri Jūsų novelėse, už ramią ir stabilią — už atmintį išauštant ir užsimirštant, už ilgesį ir paslaptis, išmintį, už tolybes su žvaigždėmis ir pilnas akimirkas esančių žmonių, pasakytų, arčiau įžiūrimų. Regis, ne viena mintis buvo kilusi ir kitaip žvilgtelti į Jūsų sukurtą pasaulį, bet šįkart dėliojasi taip — bandant prisiminti. Tiesa, su kuria susitikta, nuostaba, kurios niekaip nepavyksta atidėlioti, žodžiai, kurie išgirsti tame šviesos virpesy — labiausiai įtikinantis pats žmogus, nužvelgiantis, išminčius ar tiesiog neišsisukinėjantis, puikiai suvokiant, kad tokių būta, sutikta, kad be jų pėdsakų, niekaip… Kiekviena novelė — kiekvienas gyvenimo žingsnis, tikrovė ir pakylėjimas, savas ir toks painus „Dailiai nutekintos sielos“ tykesio šauksmas… Skaitykime — ir iš naujo, be skubos, kitaip ir nepavyks. O gal kaip tik šiuomet ir įtaikysime į savo dvasinį pasimetimą, juk, sakoma, kad nieko nėra atsitiktinio? „Rudens galia žmogui yra didelė — pasijunti sunkus ir prinokęs kaip žemė, ir žodis nelekia iš burnos lengvam juokui, o tik kažkokiai didelei ir sunkiai minčiai“,— ir taip sako rašytojas Danielius Mušinskas“,— vis girdi tą tylą, ir ji yra skambesnė negu šnekėjimas. O kodėl taip,— nerūpi nei tau“, „nei kam nors kitam.“

Mintys iš pašnekesio su poetu Vytautu Stulpinu — ir viena kita Danieliaus Mušinsko novelių išmintis
Suprantama, jog nebuvo atsitiktinis pokalbis su Vytautu Stulpinu — abu rašytojai, bičiuliai, mūsų krašto žmonės. Tiesiog įdomu, kas Vytautui iki šiol yra įsiminę iš bendrystės su Danieliumi Mušinsku — juk iš senų seniausių pažįstami. Tiesa, kaip sako Vytautas Stulpinas, kad jo šeima jau gyveno prie Tausalo, o Mušinskų šeimyna ateidavo prie Tausalo iš Telšių — jaunų dienų atmintis ir teisybė, buvę, pasilikę ir talpūs regėjimai. Tikra žemaičių realybė, autentiški išgyvenimai, žmonės ir jų nutikimai, ežerai, upeliukai ir tilteliai, Masčio durpynai, medžiai su visais mirgesio monais, krūmų tankmės ir miškų giluma, kurios niekaip neišsemsi. Ir visa tai virsta kūriniu, tampa eilėraščiu ar novele, apsakoma, jausmai užauga ir kitus augina, daug gilesnio ir stipresnio ryšio ieškoma. Tuose radimuose — ir sugrįžimas.
Ir Danielius Mušinskas pradėjęs nuo eilėraščių: daug kas spausdino jo kūrinius, pavyzdžiui, „Moksleivio“ 1968 metais ir apdovanotas. Turbūt ne vieno iš mūsų pirmosios pažintys taip ir prasidėjo su rašytoju Danieliumi Mušinsku, ir užsimezgė pašnekesiai su jo veikėjais per spaudą, per periodinius leidinius, kuriuose buvo spausdinami jo kūriniai? O rašytojo novelės, kaip sako Stulpinas, „iškart pagavo. Pats sakinys, kiekvienas sakinys veda į paslaptį. Visas išieškojimas yra sakinyje.“ „Atpažįstu jo novelėse netgi sodybas, kurių nebėra. Tą medžių viršūnių mirgėjimą, tą šviesą — iš tų vaikystės dienų.“ Yra Vytauto atmintyje ir pokalbiai iš laiko, kai Danielius Mušinskas dirbo mokytoju Tryškiuose, kai judviejų susitikta prie Tausalo ežero žvejoti, bet visą tą laiką — pašnekesy ir su Apučio „Horizonte bėga šernai“! Juk „Aputis — subtiliausių jutimų, laukimo būsenos, žmogaus būsenų autorius“,— sako Vytautas Stulpinas. Būta tų pokalbių ir esama, kaip pastebi Vytautas, „ir traukiny šnekėtasi be perstojo“ — visur, kur susitinkama. Du išmintingi vyrai turėjo ir turi apie ką pasikalbėti. „Sekdavau jo unikaliausią kūrybą. Jis prozininkas auksakalys. Nėra Telšių miesto vietelės, kuri nebūtų Danieliaus aprašyta. Novelių sakinio grožis, vidinis grožis — prislopintas kalbėjimas, daug erdvės, daugybė žmonių, daug ką atpažįstu, yra gerokai nuliūdęs herojus, peizažinės novelės, šiek tiek liūdnos. Jokio tuščio džiaugsmo, liūdesys yra pilnas ir tikras — yra egzistencinis. Neturi kiti to egzistencinio liūdesio. Pirmiausia gyventi reikia, o paskui visa kita — knygos paskui. „Pasak Vytauto Stulpino, Danieliaus Mušinsko nevelės, „tai ne rašymas, tai yra auksakalystė.“ Tegul atleidžia Vytautas, ne kiekviena jo mintis taip iš eilės čia cituojama, kaip buvo pasakyta, bet esmė tokia — prisiminimai ir susimąstymas, gilus ir iš tikrųjų esantis. Juk kažkada ir Danielius Mušinskas, itin susidomėjęs Vytauto Stulpino eilėraščiais, tiesiog apsilankė poeto namuose ir 1997 metais jo kūrybą išspausdino „Metų“ žurnale. Tai buvo pati didžiausia publikacija. O Vytauto Stulpino poezijos knyga „Didysis kambarys“ pasirodė 1998 metais taip pat tokioje gražioje kūrėjų bendrystėje — per jutimus, per atvirą pasaulį, per užčiuoptą tiesą ir gamtos bei žmogaus gyvenimo teisybę…
„Gamta tiesiog plūste plūsta į sakinį“,— be jokios abejonės su didžiuliu džiaugsmu kalbėta Vytauto Stulpino per vieną iš lapkričio popiečių apie Danieliaus Mušinsko noveles. — „Tie žmonės, atrodo, kalba be perstojo, kalba atviras pasaulis. Kokia pabaiga — meistriškiausias novelių „būdas“. Taip, visokių buvo minčių apie rašytoją ir jo kūrybą išgirsta, o šiam sykiui — tik tiek: ir mįslingas pasaulis, ir visa žemaičio esybė, ir nusakyta. O po to leidiesi į apmąstymus — į tikrovę, kuri ir nesanti yra ir jau buvusi skelbia gyvenimą — ištisą novelių išmintį. Tegul po šito bus paties rašytojo Danieliaus Mušinsko viena kita novelių akimirka — tegul išmintis, nors ir trumpute citata pasigauta. Tokia skaitytojo įžvalga — iš gryno teksto mintis, kurioje visas susimąstymų pasaulis, reginiai apie tai, kokie buvome, esame, kur sukame — dabar, kaip ir kur toliau. Toks minčių pasikartojimas, kurios galbūt jau ne vieno ir užsirašytos — atminčiai ir dėl savęs. Visi pastebėjimai — iš jau minėtų Danieliaus Mušinsko knygų „Šviesa virš Tausalo“ ir „Kalno saugotojas“. Taigi — „Valandos greitai bėga, bet dešimtmečiai ir medžius, ir žmones užaugina. Iš dešimtmečių ir mūsų teisybės lašai sunkiasi, krinta širdin kaip gyva ugnis. Toje ugny daug kas sudega, bet daug kas ir lieka. Gal ir mes liksim čia, po tokiu šaltu, bet amžinu Žemaitijos dangum“. „Nereikia iš medžio norėti daugiau, negu jis gali. Juk ir žmogus pavargsta, kai iš jo norima per daug.“ „Kam trankytis po pasaulį, užtenka turėti plačią sielą. Gyvenam gyvenimą, kurio patys nemylim, užtat įnirtingai renčiam savo vienatvių pilis, tiesa?“ Tokia yra „Kasdienė mitologija“… „Jūs gyvenat tik sau. Štai kokia jūsų liga — gyvenat tik sau.“ „Daug pro šalį praėjo tų, kurie gražbyliavo apie gyvenimo didybę ir švelnumą“ — tokie yra žodžiai iš novelės „Teisybės lašai“.
Danielius Mušinskas sukūrė lakoniškos novelės modelį — vidinis vyksmas, tikrovė ir dramatiški išgyvenimai, amžininko svarstymai, esminiai būties klausimai. Įdomūs veikėjai, netipiški, senieji, sukaupę išmintį, gyvenantys kaime: „Žmogus nepasensta ir nesusidėvi kaip daiktas, žmogus vis gilėja ir gilėja tartum šulinys. Kuo daugiau tų užlenktų pirštų, tuo gilesnis šulinys. Kartais jis pasidaro toks gilus, kad net pats bijo savo gelmėn pažvelgti. Tad ko norėti iš kitų, kurie vos porą pirštų užlenkė?“ Gelmė ir paprastumas — „toks yra tas žmogaus gyvenimas, negali iš nieko juoktis, nieko pasmerkti, nežinai, kada tavo laimė nušvis“, „niekada nesiryžk tokiam žygiui, kuris tau nėra būtinai reikalingas“. O juk būna ir taip: „Žiūrim žmonėms į akis, bet apsimetam, kad nieko nematom.“ „Gera tavo atmintis, (…) ji viską tuoj pat užmiršta.“ Ir dar žiupsnis įsimintinų lašų — tiesiog iš „Šviesos virš Tausalo“: „Vos spėjam paaugti ir jau esam pilni praeities“, „Gyvenimo laivas neša mus į kitas jūras, į kitus vandenis. O rudens tyla ir lėtas miškų vėjas šnabžda šiąnakt visų mūsų paslaptį. Paklausyti jos ir galbūt įspėti ją susirinkom į šitą pasaulį, bet ką mes dabar darom, ką darom?“ „Gyvenant negalima pavargti, reikia daug dirbti ir turėti meilės, ir tada nepavargsi.“ „Kuo daugiau atmintin sutalpinai, tuo daugiau turi. Atminties skriausti nereikia, dėk į ją viską — pats turtingiausias būsi. Jeigu nieko neatsiminčiau, manai, dabar čia apie tą durpyną sukinėčiaus? Pašvilpk, gulėčiau ramus troboj, rankas ant pilvo susinėręs“. „Sielos atmintis — pati trąšiausia dirva“… „Atmintis — turtas, kuris dalijantis su kitu žmogumi ne mąžta, o didėja, auga“. „Kas išmoksta pavirsti į nieką, tas nenusižudo. Nors, tiesą sakant, pasitaiko ir išimčių…“ „Viskas susipynę it tankiame žolyne, ir akis negali įžvelgti nei pradžios, nei galo. Tačiau kai kas tiki, jog mato daugiau šitame spalvingame rezginyje, ir to tikėjimo užtenka, kad žmogus stipriai suspaustų rankose kiekvieną savo valandą. Suspaustų ir laikytų iš visų, galbūt net paskutinių, jėgų.“ Už novelių knygą „Šviesa virš Tausalo“ 1988 metais rašytojui Danieliui Mušinskui paskirta Žemaitės literatūrinė premija. Esama kasdienybės ir amžinosios paslapties — dvasinės brandos, tikėjimo ir įtikėjimo ieškančio žmogaus jėgos.
Taip, iš tiesų pasaulis yra didingas, „bet žmonės jo tokio netrokšta, jiems reikia rankomis apglėbto, šaukšteliu pasemiamo pasaulio“ — ir toks sakinys iš Mušinsko novelės… Ir tiesa — ir to. Ir yra kas prisiminimais gyvena — visokių yra. Tačiau „Galvok pats sau vienas, galvok tyliai kaip skruzdė ir įsivaizduok, jog gyveni turtingą sielos gyvenimą. Išlaisvink vaizduotę ir to užteks.“ Ir tokios mintys — ir turime tai, kas jau užrašyta, perskaityta, savaip sava. Dera prisipažinti — buvo gera skaityti, atpažinti, pakartoti. Tegul kiekvienam skaitytojui — iki neišgąsdintos atminties su rašytoju Danieliumi Mušinsku! Nuoširdūs pasveikinimai ir linkėjimai Autoriui — iki susitikimų. O knyga, dar viena rašytojo Danieliaus Mušinsko knyga, jau pakeliui — sulaukime „Vainiko pynimo“ ir skaitykime!