Laura Jonikė (Laura Lu): „Man svarbiausia mokytis būti tik savimi“

Ne vienas telšiškis ar miesto svečias, ypač ekskursantai, Žemaitijos sostinėje atkreipia dėmesį į poetiškos sielos gidę Laurą Jonikę, kuri išsiskiria ne tik savo ryškia išvaizda, bet ir pasaulio matymu. Su Laura kalbėjomės apie jos menišką prigimtį, gido profesiją bei kūrybą.

Justina Lukošienė

— Esate kilusi iš Milašaičių, Plungės rajono. Papasakokite apie čia prabėgusią vaikystę, mokyklinius metus.
— Savo vaikystę prisimenu lyg per rožinius akinius: seneliai, mamytė, kiti artimieji ir namai. O namai buvo šalia miškelio, kuriame tekėjo Sruojos upelė, upelėje daug spalvotų akmenukų. Mano vaikystės vasaros tekėjo toje upės, su spalvotais akmenukais, žaismėje. Ir tai yra įstrigę mano atmintyje lyg svajonė.
O mokykliniai metai skiriasi savo etapais ir tikriausiai tuo augančio žmogaus suvokimu, jog nebėra kaip buvo, o tai kas bus — truputį baugina. 9-metę mokyklą baigiau Stalgėnuose. Ten liejosi muzika, vyko skaitovų, dailiojo rašto konkursai, šventės, koncertai ir dainavimas. Buvau užimta popamokinėmis veiklomis, o mokytojai stengėsi pastebėti kiekvieno ten besimokusio talentus, juos sustiprinti ir toliau ugdyti. Vidurinę mokyklą baigiau Plungėje. Žinoma, baigiamuosiuose egzaminuose pasirinkau laikyti muzikos egzaminą.
— Pirmą kartą Telšiuose atsidūrėte 2000-aisiais, kai įstojote į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą studijuoti muzikos pedagogiką. Kokie buvo tie studijų metai Žemaitijos sostinėje? Ir kas paskatino čia įleisti šaknis?
— Žinote, tie ketveri studijų metai Telšiuose buvo gaivus oro gurkšnis tiesiogine šio žodžio prasme. Staiga tu tampi labai svarbus. Svarbus, visų pirma, dėstytojams, kurie iš tavęs, tarsi kokio molio gabalo, stengiasi nulipdyti būsimą mokytoją. Mano fortepijono dėstytoja Raimonda Kasparavičiūtė — Frederiko Šopeno aistringa gerbėja, kažkaip sugebėjo įkvėpti aistrą šio kompozitoriaus muzikai ir man. Grojome daug ir kartais net iki ašarų: valsas cis-moll, žymusis preliudas e-moll, valsas a-moll ir dar daug visko. Scenos meno dėstytoja — Felicija Feiferė. Negebėjome iš jos paimti tiek, kiek ji norėjo duoti. Neturėjome išlavinę lanksčios psichologijos, tačiau jos duoti patarimai, kaip ir ką veikti scenoje — neįkainojami. Studentų folkloro grupė „Lauknešėlis“ su dėstytoja Milda Ričkute priešaky vėlgi ugdė savotišką požiūrį į liaudies dainų atlikimą, ypatingai tą — tik žemaičiams būdingą „tūravojimą“. Teatleidžia man dėstytojai, kurių čia nepaminėjau, o kitų jau ir nebėra šioje žemėje — visi jie buvo unikalūs savo dėstymo metodika ir pasišventę studentams, misijai — išugdyti muzikos pedagogą.
Telšiuose šaknis įleidau dėl žmogaus, kurį sutikau visai ne Žemaitijos sostinėje, bet kuris yra iš čia, iš Telšių — telšiškis.
— Esate baigusi ne tik muzikos pedagogikos mokslus, bet taip pat studijavote viešąjį administravimą Klaipėdos universitete, po to — įvairūs kursai, o šiuo metu esate gidė. Kaip supratote, kad ši profesija Jums artima? Kuo ji Jus sužavėjo?
— Dar būdama 10 klasėje išlaikiau geografijos brandos egzaminą. Kam? Pati to nežinojau. Tiesiog patiko šis dalykas, sekėsi, tad kodėl gi ne. Šiandien suprantu, jog kartais mūsų vidinis „aš“ geriau žino, ko jam reikės kada nors ateityje. Studijų metais, Telšiuose, susipažinau su „Alkos“ muziejaus direktoriumi Stasiu Kasparavičiumi, kuris vasaromis, jau po mano studijų, suorganizuodavo išvykas po Žemaitijos slėpiningąsias vietas. Jo tyrinėjimai, Žemaičių žemės istorija, gelmių gelmės ir paslaptys mane pakerėjo. Užsikrėčiau. Pradėjau viena pati važinėti, ilgai vaikščioti, tiesiog būti tose vietose. Ir vieną dieną atėjo mintis, jog noriu būti gide. Ne tai, kad noriu. Aš galiu.
— Kas Jus labiausiai įkvepia dirbant tokį darbą? Ar galite pasakyti, kad šiuo metu jaučiatės sėdinti savo rogėse?
— Mane įkvepia smalsumas. Noras pajausti ir visomis savo kūno ląstelėmis išjausti aplinką, objektą, reiškinį, medį, akmenį. Valandų valandomis galiu būti vienoje vietoje ir tiesiog ją jausti. To, ko nejaučiu, negaliu perduoti kitiems. Turi visa tai, ką noriu parodyti ar pasakyti, gyventi manyje. Taip. Absoliučiai esu savo rogėse.
— Visuose darbuose pasitaiko vienokių ar kitokių iššūkių. O su kokiais iššūkiais savo darbe susiduria gidas?
— Didžiausias iššūkis yra akimirksniu — per vieną sekundę „nuskaityti“ žmogų ar grupę, su kuriuo ar kuria teks pradėti keliauti. Pajautos ugdymas, vidinės nuojautos paisymas ir psichologijos žinios — tie instrumentai, be kurių šiame nuostabiame darbe — niekaip.
— Kiek ekskursijų jau esate vedusi? Kurios įsiminė labiausiai?
— Atvirai kalbant, neskaičiavau, jų yra tikrai daug. Kartą grupė iš Kauno panoro susipažinti su Žemaitija automobiliais. Nėra problemų! Sudariau savo maršrutą, jiems tiko, ir pirmyn. Kiekvieną sykį, susitinkant ekskursijose su žmonėmis, viskas būna kitaip. Žmonės yra fantastiški.
— 2017 metų pabaigoje išleidote savo poezijos knygą „Votai“. Kas slepiasi už šios knygos pavadinimo? Apie ką Jūsų kūryba?
— Votas — (lot. votum — linkėjimas, dovana, pažadas). Manieji „Votai“ — tai vidinės jausenos, išreikštos eilėraščių pavidalu. Vidiniai filtrai, per kuriuos išjaučiu aplinką, joje fiksuojamą kasdienybę. „Votų“ pavadinimu norėjau padėkoti būčiai už tokią suteiktą malonę.
— Galbūt artimiausiu metu esate numačiusi išleisti kitą poezijos knygą? O galbūt šįkart skaitytojus nustebinsite prozos veikalu?
— Žinote, poezija yra tikrasis žmogaus nuogumas. Tai be galo intymu. Nėra paprasta tokį kūrybos žanrą labai dažnai paversti į knygas. Nesu tas kūrėjas, kuris, atsisėdęs prie rašomojo stalo, iškart kažką sukuria. Manyje eilėraštis bręsta labai ilgai. Kada bus kita išleista mano poezijos knyga — neturiu atsakymo. Proza? Būtų įdomu, tikrai. Bet vėlgi — neturiu atsakymo.
— Teko pastebėti, kad taip pat kūrybiškai save išreiškiate per fotografiją. Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
— Dėkoju už įvertinimą. Mėgstu sakyti, jog šiuolaikiniame pasaulyje, bet kuris žmogus, kuris turi išmanųjį telefoną, nuolat kažką juo fotografuoja. Šiuo atveju visi esame kūrėjai. Aš myliu gamtą. Jos didybė, grožis, kintamumas, įvairiaspalviškumas, formos — ir yra mano fotografijų objektai.
— Kokiomis nuostatomis vadovaujatės savo gyvenime? Ko palinkėtumėte laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojams?
— O! Galvoju, jog kiekviename žmogaus gyvenimo etape atsiranda vis kitokios nuostatos. Šiuo gyvenimo laikotarpiu man svarbiausia mokytis būti tik savimi. Ir nedaryti to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų.
Jūsų laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojams skiriu tokį linkėjimą-klausimą iš savo eilėraščio „Paukščiai“: „apie ką gieda paukščiai, Tavo širdies visatoje?“.
— Dėkoju už pokalbį.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.