„O naktimis — ko beklausi? Net žvaigždės ant dangaus ribėti riba, o ant žemės sniegas po kojomis cypte cypia“,— Žemaitė
Ieva Sigita Naglienė
Įsivaizdavimai, Žemaitę atminus
Pravartu pažvelgti dar ir dar sykį į tai, kas visai čia pat. Tokį įspūdingą žiemos laiką tikrai tiek daug apsireiškia smulkių ir didėlesnių užmojų. Belieka prisileisti, kas gamtoje arti, pastebima, ką galime įsivaizduoti skaitydami. Šiuosyk — tegul bus iš Žemaitės atrasta ir iš poeto Kornelijaus Platelio „Korijančių veidrodžių“ iškalbėta teisybė. Toks aiškus linkimas į pasaulį, kuriame lieka pasaulis patrauklus, galingas, iškalbėtas. Apgaubti to išorinio švytėjimo, gražesni ir viduje jaučiamės: viskas rišasi, nurimsta, viskam savas laikas.
Galbūt tikrai ir sužinome daugiau ne tik apie save, bet ir kitus. Prieinant prie žiemos atspindžio, savotiško ledo, šalčio tviskėjimo — iki veidrodžio atspindžio, kažkaip kitaip išrodo ir knygose perskaitytos išmintys. Daug darbo įdeda žodžio meistrai, daug jėgų atiduoda atverdami vidines pajautas — norisi jų tiesas skelbti, būtina su jomis įtikėti, išbūti. Meninis žodis išryškina ir mūsų pačių savybes, pačių gebėjimus. Itin prilaiko rašytojos Žemaitės pasiklausymai, jos natūrali šneka, pastabi akis, širdies skausmai, apie ką ji bebūtų prabilusi. Turbūt tikrai, kaip po to gali susitūrėti, „neparodęs savo džiaugsmo ir meilės“,— sako rašytoja Žemaitė.
Žiema į rašytojos Žemaitės gyvenimą kažkaip visada atsišaukia, jungėsi su svarbiais jos patyrimais, su nutikimais, susipažinimais, su lemtingais įvykiais. Taip trumpai drūtai tariant, galima paminėti ir keletą datų iš realaus rašytojos gyvenimo — ir visos tos istorijos bus susijusios su žiema, pavyzdžiui: 1864 metų žiemos pradžioje Žemaitė atvyko į Džiuginėnų dvarą, „išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione“. Kaip sako Žemaitė, turėjusi „Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti“. 1866 metų žiemą ji susilaukė pirmagimės dukters Ievos. 1897 metų žiemą parašys laiškų Povilui Višinskiui apie susijaudinimus, reikš padėką — ir sutilpusios mintys apie įkritimus į „laimes“, apie džiaugsmus ir atmainas. Kaip nepasidžiaugti kitokiu gyvenimu, juk 1895 metais jau ir pasirodęs jos „Rudens vakaras“, jau ir rašytoja Žemaitė stipriai prabilusi… Daug kas užkliuvo už jos akių, daug ką ji atminė. Ir paskutiniai rašytojos gyvenimo epizodai susiję su žiema: prasidėjus žiemai, 1921 metų, rašytoja suserga plaučių uždegimu, o gruodžio 7 dieną — ir atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Suprantama, tai tik vienas kitas Žemaitės žiemos gyvenimo momentas, tai akimirkos, bet įtikina, kad tokių patirčių būta, kad jos lemtingos. Kažin kaip susidėlioja įvykiai, susikabina — ir svarstoma, ir aktualu, ir esti laikas, kuris savaip šnekus, pulsuojantis gyvybę.
Be abejo, saviti Žemaitės įsivaizdavimai, laisvas jos minties kelias, tokie savaip apšviesti gyvenimo reiškiniai, tikrovės fiksavimas, žmogaus dvasios atvirumas ir mus traukia. Suprantama, nuo Žemaitės iki mūsų — tarpas, distancija tarp to, kas rašyta, bet tikrasis grožis vidų išjudina. Ypač keri autorės gamtos stebuklai. Anot Alberto Zalatoriaus, „Žemaitės gamtos aprašymai primena piramidę: rašytoja pradeda iš toli, užuolankom, paskui vaizdo apimtį siaurina, patį vaizdą konkretina, kol suveda į vieną „fokusą“, kuriame pasirodo žmogus. Tai daroma nuosekliai, atsargiai, kad skaitytojas nepajustų dirbtinio šuolio“ (1985). Pavyzdžiui, kad ir tokia jos žiemos scena iš „Petro Kurmelio“: „Sustyro, sukietėjo žemė į ragą, vandenimis kaip stiklais apsigrindė; paskui viskas apsiklojo sniego patalu. Dienos ramios be vėjo, nors saulėtos, bet šalčio niekaip neperveikia. O naktimis — ko beklausi? Net žvaigždės danguje ribėti riba, o ant žemės sniegas po kojų cypte cypia. Keliai susivažinėjo — kaip ant stiklo. Kur pakliūk, nosies tiesumu, niekas nekardo. Žmonės subruzdo, sujudo po miškus darbuotis. Nė Kurmelis nesnaudė.“ (1978). Šalčio atspindžiai, gamtos reginiai — ir žmonės. Jie, jų namai, jų pasaulis — visas gyvenimas, jo gyventojo, kaip pastebėjo kritikai, vidaus veidrodis. Aišku, žiūri į jį ir priimi arba ne, juk skaitytojas turi tokią teisę.
O vis tik — namai ir šeimininkų būdas, jo atspindys, vietos ir išgyvenimai, sielos išraiška tai jau ir tiesa. Iš jos taip pat — tarsi veidrodyje, daug ką kitaip pamatai: susižinai, imi teisybę ar atmeti, o gal kaip tik visa tai regėdamas ir apie save daugiau gali išmanyti. Kirba mintis apie „Marčios“ Katrę — ir kokią mes tik ją šiandien nematome, kokią tik neįsivaizduojame! Savitai kuriamas jos pasaulis nūdienos scenose, bet vis tik Žemaitės Katrė — ir šiandien pastebėta, išgyventa, ir šiandien esame su ja ir ją turime, ja kalbame. O ji — prisiminkime, juk kaip tas paukštelis, kuris veržiasi į laisvę. Skaityta ir apie tai, ir žinoma. Ir iš Žemaitės, ir iš kritikų pastebėjimų. Ir tai tikra, tai iš stebuklingo įžvalgų veidrodžio. Taip — iš to dvasinio, iš Žemaitės sielos pasaulio, kad ir kaip šiandien tuos dalykus interpretuotume, juos turime!..
Žemaitės kūryba, kaip sako R.Bleizgienė, atspindys viduje vykstančių gyvenimų. Ir šeimos atspindys, ir realistiniai vaizdai, ir kasdienybės atspindys, toji tiesa, kuri rašytojos „nuo mažų dienų susipynusi buvo“, ja pasitikima — tai atspindys buvusio laiko — „iki šių dienų „fotografijos“ (2012). Natūralumas ir tikri jausmai, daiktai, žmogaus rankų darbo kūriniai kalba už patį žmogų. Regis, viskas artina, jungia, stiprina ryšius, priklausymą vienas nuo kito. Tai atspindys ir tam tikros ribos, individualumo raiška. Žemaitės įsivaizdavimai — ir visi to meto Žemaitijos turtai, tautos dvasinė stiprybė, gyvenimo būdas, „kalbos dvasia“,— kaip sako Vaižgantas (1921). Jos kūryboje, lyg veidrodyje — spindesys to, kas turi savastis ir kas slypi kito žmogaus viduje. Tokie pasiklausymai-įsivaizdavimai — ir gamtos gyvybė. „Visi miškai ir laukai storai užkloti sniegu; eglės, pušys prisnigtos iki pat viršūnių. Sniegas guli ant šakų. Saulėta, oras grynas, dangus mėlynas, be kokio debesėlio, sniegas žiba, net akyse mirga. Saulei užsileidus, įspindo mėnulis, taip pat žiba švita visa žemė iki pat stogų ir miško viršūnių,— gražu!“ Lyg veidrodyje — lyg vis dar žiūrėtume, lyg grynai tuo įsitikinę, jog taip ir buvo, ir yra…
Iki poeto Kornelijaus Platelio „Korijančių veidrodžių“ šviesos
Stebint visą esančios žiemos švytesį, tikrai nėra sunku kalbėti apie žėros laiką, apie atspindžius, apie permainas ir vidaus patyrimus. Lyg savaime viskas pasiimama. Gal tuomet sykiais ir į tokią, subtiliai nušvitusią — tokią eilėraščių tikrovę, kurioje poetinis vaizdas reikalauja pastabumo, būtina leistis? Aplinka ir regimybė kartais padaro stiprų įspūdį — skaitai ir randi kitokią erdvę, kitokius prisiminimus, sapnus ar tiesiog užgimimą, patiri tokį itin įdomų jungimo, vienijimosi jausmą. 2021 metais išleista poeto Kornelijaus Platelio knyga „Korijantys veidrodžiai“, visai neseniai pasiekusi Telšių bibliotekas, yra apie tikrovę ir žmogų. Juk „dvasių ir įsivaizdavimų veidrodžiai neatspindi/ kad ir apsčiai į žodžius jų priplukdė troškimų kriokliai“,— sako autorius…
Yra ir ant knygos viršelio toks atviras poeto pastebėjimas — apie žmogų, apie jo veidrodžius apskritai, apie daug ką, kuo yra pilnas pats žmogus. „Gal ir per daug čia apie tikrovę ir jos atspindį sąmonėje, apie pirmosios nepažinumą ir antrojo nepatikimumą. Korijantis veidrodis gal ir perša iliuziją, jog tikrovė gali sutapti su atspindžiu kaip nors kitaip, negu nustojant būti. (…) Tad tebūnie iliuzija — poetinis vaizdas. Jis pats įsakmiai tampa savyje užsisklendusia „tikrove“. Persislenka riba tarp stebimojo ir stebėtojo, mąstymas virsta žiūra. O veidrodis sau ramiai korija toliau, kol lieka tik juodas šešėlius atspindintis stiklas.“ Tokia yra eilėraščių tikrovė — iš korijančių veidrodžių visumos, iš mūsų sampratos apie visa tai, ką mes patys turime.
Sudėtingas poeto Kornelijaus Platelio pasaulis — daugiaprasmis, nutylėtas ir atviras, kalbantis ir kiekvienam su tam tikra riba, su mikliai prišauktais reikšmingais dalykais. Kaip sako Mantas Toločka, „Korijimas reprezentuoja laiko tėkmę, nuotolį tarp teksto ir tikrovės, tarp kambario ir atspindžio“ (2021). Vidinis kalbesys nustebina, keičia nuomonę ir atveria užsklęstus reiškinius. Poeto atmintyje — akimirkos, liudijimai: „Veidrodis,— pamenu, sakė senelė,— tai durys į kitą kambarį,/ regis, tokį patį, tačiau šiek tiek lygiagretų,/ labiau priklausantį nuo atspindinčios sąmonės/ ir teikiantį begalę progų abu juos mistifikuoti.“
Pati tikrovė yra keičiama, pertvarkoma, stebima, kaip ji po žmogaus įsikišimo atrodo. Pasak M.Toločkos, „Tarp mįslių apie tikrovės ir atspindžio ryšį randasi ir bandymų metaforizuoti patį poeto amatą.“ Kartais poetas pasirodo kaip siuvėjas, kartais kaip kasinėtojas: „Pasisiuvau tikrovę/ iš jausmų ir geismų atraižų, iš arbatos tirščių,/ kuriuose asmuo atsispaudęs ego aromatais,/ žybsinčiais tamsoje“. „Aš kasinėju plunksna, kaip kartą buvau pamokytas/ savo velionio bičiulio, ar plunksna valau radinių/ kalkines apnašas, juos paskui restauruoju, klastodamas buvusį grožį ar autentišką vaizdą“. Poetas prisiima klastotojo vaidmenį: kaip atspindys nesukuria naujos erdvės, taip siuvėjas ar kasinėtojas iš tikrųjų naikina autentišką istoriją. O eilėraščiuose apie karantino laikotarpį ne vienas, suprantama, atpažinsime ir panašias būsenas, ir atspindėto mūsų gyvenimo situacijas.
Veidrodis, veidrodžių šviesos, atspindžio realybė — ir nublizgintas sąmonės veidrodis, ir autentiškas ilgesys, ir įsivaizdavimas, ir „sąmonėj audžias voratinklis — kas ten įklius, nežinia.“ Kaip pastebi Ieva Rudžianskaitė, „autorius nepaliauja kurti įstabios poezijos, kurią, galima sakyti, išprovokuoja poetui-mąstytojui nerimą keliantys klausimai apie atspindžius regėtojo sąmonėje ir kaip jis juos interpretuoja“ (2021). O juk itin svarbu laiku nublizginti savo sąmonės veidrodį, kad nepultume tik vertinti, kad neprimestume savo įsitikinimų, kad būtume objektyvūs. Svarbu, kad atsispindėtų tai, kas iš tikrųjų yra. Ir sapnai, ir tikrovė, ir vidinis balsas, ir realusis — visa, kas atveria netikėtas prasmes, kas žymi ribą tarp tikrovės matymo-yra ir atrodo-yra. Su rimtimi eina ir humoras, ir įvairiausi svarstymai, ir pokalbiai, ir kaukėta kasdienybė, ir šešėliai, ir pažinimo akimirkos — eilėraščiai, peršokę, ištrūkę, apmąstyti, nublizginti, atspindintys kūrėjo talentą, laukiantys savo skaitytojo, priartinantys tikrąją istoriją.
Visa, kas sukrito į šios žiemos žėrėjimą, į atspindį — ir atspindėkime, kas giedra, gražu, kas tikra, nepulkime visko iš eilės keisti. Normalu, jeigu veidrodis — tai veidrodis, „toks, koks yra,— kaip sako poetas K.Platelis,— tegul iškorijęs ar skilęs,/ keistis gali kiekvienas, ką atspindys paliečia,/ kas jame atpažįsta atvaizdą savo paties./ Tad neprašyki ką nors pagražinti ar nutylėti,/ neredaguok tikrovės — prieš tavo akis tik tekstas,/ jis nuaustas paklūstant kito amato dėsniams,/ dar jausmams ir troškimams“. Ir būkime sykiu su poezija — šįsyk su dvyliktąja poeto Kornelijaus Platelio knyga, su Žemaitės, jos žmonių gyvenimo, gamtos ir apskritai aplinkos vidinio pasaulio atspindžiu-veidrodžiu. Drąsiai žvelkime į žiemos spindesius — ir tikrai jie tokie, jie mūsų matomi ir atsivėrę.
