Ieva Sigita Naglienė
Pavasario liudijimai
Visokio sugrįžimo būta, bet pavasario grįžimas — visada kitoks. Savaime aišku, kad saulės daugiau, šviesos ir taip išsiilgto žydėjimo: nuo dangaus žydrumos iki besistiebiančio žiedelio, tarkime, snieguolės, pirmosios pavasario gėlės. Kad ir tūpčios viena kita snaigė — jau visai kitokia, juk tokia sniegulė — tik grožis prie viso kito pavasarį. Sulaukėme, išlaukėme, gyva šiluma, kad jos ir širdyse užtektų. „Ana žalvarnis nuo ąžuolo lekia —/ paplast su šakele snape“,— kaip sako poetas Gvidas Latakas.
Tuo grįžtamu kovu ir tikrasis mūsų laikas, regis, kartojantis, kuo turime gyventi, į kiekvieno namus skubinasi. Juk savasties griebiamės. „Visi tie išmislai“,— anot poeto Gvido, tikrai gal ir yra — „savotiški liudijimai./ Liudijimai apie būsimus laikus./ Jie yra kito pasaulio rasoda“ (2008). Kiekvienąsyk leidžiantis į apmąstymus, knieti žvilgtelti ir į mūsų tautosaką. Esti joje tiek daug visko, kad semte neišsemtum, o juk taip spėriai ima ir pasimiršta. Liudijantys, esantys ženklai negali trauktis po užmarštimi. Tautos kalba, jos įkalbėjimai — mūsų gyvenimą pripildo, atgaivina tuo tvirtinimu, kas jau išmėginta, žmonių patirta. Tokios buvusio laiko atmintinės — ir mūsų nūdienos šviesos šaltiniai, ir ryšio su tautiškumu stiprinimas. Tik nebūkime abejingi praeities teisybei. Iš Simono Daukanto išsaugotų liaudies tiesų — ir tokie širdį išlaisvinantys pavasario dainos žodžiai: „Pavasario pradžioj dienos/ Vivirsėlis aukštai gieda,/ Potam randas daug paukštelių,/ Kožnas sau gieda balseliu.“ „Žemaičių dainės“ ar „Pasakos masių“, Daukanto surinktos mitologinės sakmės ar pasaugotos smulkiosios tautosakos išmonės — rinkiniai, liudijantys to meto gyvenimą. Jie veste įveda ir į literatūros istoriją, padeda sužinoti mūsų eiliuotų pasakojimų tiesą. O juk kai kuriais atvejais istoriko surinkta medžiaga padėjo atpažinti ir ne vieno kūrinio autorių, pavyzdžiui, daina „Esmi sau žmogelis“ — pasirodė, jog yra parašyta J.Pabrėžos. Unikali mūsų žmonių kūryba — ir atrama, ir tikrosios dvasios tam tikra pagava. Įsimena Simono Daukanto patarlės — taiklios ir skvarbios, liudijančios realybę, pavyzdžiui: „Nereikėjo užsimerkti, neturėtumei ko verkti“, „Ką parašysi, to neišdildysi“, „Kur pėdos, ten ir bėdos“, „Ką į miegą įpilsi, tas tik tavo“, „Bėda kojas taiso“, „Juo katę glostai, juo uodegą kel“. Pastaroji patarlė buvusi minėta ir kitaip: „Juo taikykis, juo pučiasi“ — ir po keletą kitokių jos variantų išlikę. Tiesa, esama ir tiesiogiai apie žmogaus gyvenimą, jo pasaulį išminčių išsaugota: „Genys margas, o svietas dar margesnis“. Šitam pasakymui net K.Milkaus žodyne yra atitinkamas užrašas: „Gyvenimas yra tokia velniava“ — tokių ir panašių patarlių mūsų šalies gyvenime esama net per 200 variantų. Laki mūsų žmonių vaizduotė, pastabi akis — ir visas žmogaus gyvenimas, rodos, vienoje eilutėje sutelpa. Anot vienos iš mitologinių sakmių išminties, „Ką Dievas žada, niekas neatims“ (1993). Iš Daukanto paliktojo tautosakos aruodo — pasaulėžiūra, pastebėjimai, žodžiai, minimi gretinant, reiškiant kito nuomonę ar tiesiog pasaugojus ankstesnę žmogaus išgyvenimo reikšmę — ir į mūsų žmonių mintis, į mūsų jausmus, į mūsų sėkmę. Svarbu, kad orientuotumėmės, ką turime, kuo galime ir savo dieną tokia teikiama mintimi kitaip įprasminti.
Išmoningas pavasario grįžimas — kiek visokios gyvasties, kiek liaudyje įstebėtų pavasario globėjų. Juk tikėta gyvąja gamta — galima manyti, ir kiekvienas žodis labiau buvo vertas, ir kiekviena diena su kažkuo sielai artimesniu derinta. Nebesame tokie, nebe taip stipriai prie natūraliųjų ištakų — ir vis tik aiškesni ar nelabai įžiūrimi gyvenimo prieštaravimai verčia mus suklusti. Svarbiausi pavasario Žemės dievai ar dievybės vienaip ar kitaip vis dar pasikartojamos, bet būta ir žemesnių jėgų, ir stipriai veikusių — ir jos galbūt iki šiol savaip siekteli žmogų? Veikė — ir veikia, o ką gali žinoti, juk pavasaris labai galinga jėga, ir kadaise visokių tikėjimų ar apeigų buvo vaizdiniais tvirtinama. Pranės Dundulienės knygoje apie senąją mitologiją galima rasti dievą Kovą, jo aprašymų esama ir XIII a. padavimuose apie mūšius su kryžiuočiais. O Žemaitijoje, sako, atliekant žiemos pabaigos apeigas, „buvo persirengiama miško dvasia, kuri aktyviai reikšdavosi išvežant žudyti Morę“. Pajautę ką ar vis tik dar taip įpratę, bet ir mes telkiamės į Užgavėnių šurmulį — ir esame regintys!
Tiesa, XVI a. ir M.Daukšos Medeinė yra minima kaip miškų deivė — viena iš tokių stipresnių gamtos būtybių. Ir tautosakoje ji yra miškų šeimininkė, turinti meškos pavidalą, yra sauganti žmones nuo piktųjų dvasių, nuo visos blogio jėgos. Mūsų mituose meška yra šventas gyvulys. „Žemaičiai turi mitą apie buvusią deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojimą, kuri gyvenusi ant Medžiokalnio, ties Kražiais. Ten buvusi šios deivės šventykla. Deivė Medžiojima vaizduota milžine mergina vyro veidu, apsirengusi meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių. Vėlesnis mitas sako, kad ši deivė pasirodydavusi žmonėms liūdna, apsiverkusi, neturėdavusi lanko ir meškos kailio. Praeiviams kalbėdavusi: „Lietuva yra miškuose! Kirskite miškus; iškirskit miškus, nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!“ — taip užrašyta Pranės Dundulienės knygoje apie senovės religiją ir mitologiją. Beje, „Miškų deivės Medeina ir Medžiojima turi atitikmenų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis“ (1990). Taigi yra apie ką susimąstyti. Kaip sako poetas Gvidas Latakas, ir mūsų žmonės „Pašnibždom šneka apie monus“… Verta su suprantančiais ir pabendrauti.
Gyvenimas — ir pavasaris, kad ir koks nerimas laikytųsi, kad ir kokia liūdnuma suimtų, kad ir kaip netikėta būtų regint ar girdint šių dienų realybės šūksnius — esame liudijantys gyvenimą. Bus ir „Kelių raidžių eilėraštis/ apie perkūniją ir lietsargį“,— anot poeto Gvido, būsime savimi: „pavasaris vaikšto po visą kūną,/ iš akių persimeta į kojas“. „Ana žalvarnis nuo ąžuolo lekia —/ paplast su šakele snape“… Paplast — taip ir palaikome savus gyvenimus, nors akimirkai, ir taip — apsisaugodami nuo blogųjų minčių, nuo viso, nuo ko tik galime. Juk taip ir mūsų senieji, mūsų protėviai gyveno ir saugojosi. O juk pavasaris, sako, ir vanduo jo kitoks, ir jis sukaupęs magnetinių galių — tikrai veikiantis ir žmogaus nuotaiką, ir jo sveikatą. Ir undinių būta — beje, netoli Kražių, Mergežeryje… Ir tuo nori nenori — tikėkime! Ir tai turbūt jau kitaip, kai tomis spindinčiomis akimis pažiūrime į tolius — ir žiūrime nebe taip iš toli.
Iš nenuoramų minčių, kurios aprašymuose
Pavasariais, sako, reikia itin pasisaugoti vėjo — taip nuo seno buvo tikima. Mat esti tokių ligų — lyg ne šiaip sau — „liga nuo vėjo“. Kas jau kas, o mes tikrai, ko gero, esame jų ir patyrę. Dinamiška pavasarinio vėjo jėga, sūkuriais einanti, vandenis šaukianti, griaudimais į žemę grįžtanti — vis dėl tos žalumos, vis dėl gyvenimo pokyčių, dėl grožio, kuris stebina širdį. „Po kojų žemai vandenyno laukai,/ Kur vėjas nenuorama vaiko/ Išdykusias šaltas guviąsias bangas“,— sakoma, viename iš M.Vaitkaus eilėraščių. Sakoma ir vaizdžiai pasikelia upelių upeliai, upytės, šaltiniai.
Tas visuotinis gamtos pakilumas, regis, ne sykiais ir vieną kitą posmą primeta, ar vieną kitą knygą parodo, kurioje nustebina paprasta, bet įtaigi mintis. 1932 metais buvo išleistas vadovėlis Augustino Jakučionio, kaip sakoma, nuo kaimo daraktoriaus, nuo pamokų iki legendinių vadovėlių autoriaus „Aplinka ir kraštas“. Beje, vadovėlis parašytas vadinamu ištisiniu, arba kompleksiniu metodu. Čia įeina geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos žinios. „Visos šios žinios taip supintos, kad vienos kitoms patarnauja, vienos kitas papildo: geografijos žinios paduoda suprasti istorinius faktus ir tam tikrus mūsų poetų, mūsų dailininkų aprašymus“. Čia yra ir mūsų žemė, mūsų nameliai, šaltiniai ir versmės, viršūnės ir žvilgtelėjimai — įkvėpimas ir žinojimas. Gal ir atvirkščiai? Tiesiog tikra. Pavyzdžiui, apie Minijos upės intaką Žvelsą, pro gražų Dykliaus kalną į Gargždų pusę skubantį, džiaugsmingai jį šitaip pamini poetas M.Vaitkus: „Už Dykliaus kalno meilion pakalnėn,/ Per gilų klonį Žvelsa srovena./ Į tąjį klonį nueik, jei nori/ Gamtos motutės pažinti meno!“ Iš čia, anot poeto, ir aukštųjų kalnų — Saudegimės ir Kieviečių kalnai. Ir tai gali būti tokia šiandienė reklama — iš senųjų šaltinių, kaip interneto bendraminčiai sako, ką gali savomis akimis pamatyti — ir pamatai… Žemaičių aukštuma — Žemaičių kalnais vadinama. Nuo ano minėto pašalio žiūrima, o juk esama ir kitur kreipiamo žvilgsnio. Minėtoje knygoje ir Plateliai, ir jų ežeras, kuris 1932 metų vadovėlyje dar vadinamas Virkštos ežeru. Ir jis — tikras gražuolis, esantis toje pačioje Žemaičių aukštumoje, 1180 ha didumo. „Iš jo išteka dar vienas Minijos upės intakas — Bebrungas per Plungę.“ Ir Telšiai minimi — ir Džiugas, kaip sakoma, senovės pasakų didvyris, ir „Džiugo kalnas, apaugęs pušynu“, ir Germanto ežeras, „aplink jį nemaža miškų.“ O tie Žemaitijos kalnai, pasak poeto Maironio, „Tie kalnai man daug apsako/ Iš senovės davinių;/ Sako, kaip senoliai gynės/ Nuo kryžiuočių kruvinų,/ Kokios grėsmės jų giedota/ Tarp tų girių ir kalnų!“ Ir dar vienas prie Minijos intakas — ties Salantais — Salanto, o toje parapijoje ir Valančius gimęs. 1927 m. Varniuose jam pastatytas paminklas — taip tvirtai yra susipynę gamtos, žmogaus ir atminties laikai, tokia kalbanti mūsų žemė iš 1932 metų mokyklinio vadovėlio. Beje, skirto gimnazijai — aišku, ir Telšių. Belieka tai įsivaizduoti, galbūt kas nors ir mūsų giminaičių bus iš jo ir gyvenimo pramokęs. Laikas — liudijimas to, ką gimtiniai namai, kaip sakoma knygoje „Aplinka ir kraštas“, padėjo žmogui išsaugoti.
Taigi jau ne sykį įsitikinta, kad iš bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninio archyvo užkalbintos knygos primena, liudija, skatina naujų minčių užgimimą. 1904 metų raštuose iš šventųjų gyvenimo esama tokių kovo mėnesio naudų dvasiai, kurios visomis prasmėmis artimos ir šiandienai, pavyzdžiui: „Duszė žmogaus yra stiprei suvienyta su kunu“, „Puikybė visa piktybių szkala,/ Puikybė žmones vargin be gala./ Puikybė laimės niekad ne mata,/ Niekin dorybes, niekin sarmatą.“ „Kantrybę tyką turėti mums brangu“, „Didžiause laimė yra dėl žmogaus kiekvieno,/ Kurs daro gerus darbus ir naktį ir dieną.“
O juk tokie grįžtamu šio kovo keliu liudijimai galimi ne tik iš senųjų parašymų. Jau kiekvienas turi progą Telšių miesto bibliotekose rasti ką tik pasirodžiusių knygų apie šiuolaikinį žmogų, apie jo gyvenimo pavasarius ir patyrimus. Ir vis tik, kaip maloniai nustebina, kad autoriai stveriasi tautosakos dvasios — kas mūsų unikalu, kas gyva. Viena iš tokių paminėtina knyga Mariaus Jonučio „Kaimo pasaka“. Tai gerai žinomo menininko medžio drožinių ir trumpučių esė darbas, kuris skelbia, koks „gyvenimas erdvus ir gražus“. Juk „žemė tvirtai po kojomis/ užpildo mus ramybe/ tą didelę akimirką,/ ir norisi būti čia visada,/ nepražiopsoti nei vieno pavasario,/ nei vienos vaivorykštės,/ nei vienos/ žvaigždės nakties.“ O juk „Kaimo sodybą žemaičiai gyvenimu vadina,— priminta autoriaus,— gyvenimas gali būti didelis ir gražus,/ jaukus, mažytis, apačioj prie upelio,/ apleistas, dilgėlėm užžėlęs/ arba kvepiantis jazminais ant kalnelio,/ gyvenimas yra“. Jis yra, ir jį matai.
Tokio gyvenimo, ypač pavasariais girdimo ir stebimo, ilgisi ir patys kūrėjai, ir mes, juos skaitantys. Ir toks stiprus, toks vientisas tas liudijimas darosi, kai panašias įžvalgas atliepia širdis, pagavusi buvusį ir esamą žmogaus gyvenimą, ir pajauti jį užpildantį pavasarį. Siejasi natūralus ilgesys, paprasto, tykaus gimtojo krašto pasaulis dalijasi savo turtais. Ir be jokios abejonės svarbiausia užmegzti ryšį su ta realybe, kuri duoda gyvybę. O tai, kas sielai būtina, ji pati atsirinks, pasitikrins, eidama tais pačiais mūsų grįžtamais keliais į save. Juk egzistuoja vidinis gyvenimas, juk mes jau mezgame ryšius su saule, ne sykiais ir bendros idėjos apjungti, išgyvename.
