„Gyvenimas yra, galima sakyti, statomieji namai“,— Šatrijos Ragana
Ieva Sigita Naglienė
Neužmirštami Šatrijos Raganos išsisakymai
Matyt, itin svarbu prisiminti — ir kasdien, kad jau pavasaris. Kažin kaip išlieka daugiau aplinkos, minties, prasidedančio ir besitęsiančio laiko. Patiems realiau, kai susisiekiame su ta šiluma, su tomis kintančiomis gamtos nuotaikomis, su klegesiu ir visais daugėjančiais gyvybės ženklais, kai juntame tai, į ką žiūrime. O kovo įsižiūrėjimuose — ir emocinių įspūdžių, ir kažin ką tikrai siektelsime, nujausime ir būsime tikri, kad vilties daugiau. Svarbu turėti prisiminimų, įtvirtinti, pasikartoti atmintį. Iš jos galių — ir įkvėpimas, ir skverbimasis į naują. „Pamatinis žmonių meilės akordas turi suskambėti mūsų sieloje ir suskambėjęs jis patieks reikiamos drąsos“,— užrašyta Šatrijos Raganos.
Beje, šie metai — 147-ieji nuo rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gyvenimo pradžios. Ir visada su ja, su jos vaizdų ar vaizdinių erdve pareina stiprus švelnumas gyvenimui, grožiui, pažinimui — kažkaip kitaip neišeina be gilesnių jausmų iki jos kūrybos pasaulio nusigauti, iki mūsų žmogaus ryšių su tokiu platesniu ir atviru dvasiniu esmės pajautimu. Artimiausi jos išsaugoti namų, šeimos, aplinkos ir viso kito įsižiūrėjimai, šalia esančių žinojimas ir jų išsakymas — tai kalbėjimas apie išlaikytus susitikimus ir jų ilgesį, apie pasaulį, kuris mums būtinas. Iškalbingas Šatrijos Raganos matymas. Anot Viktorijos Daujotytės, „Šatrijos Raganos stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Kartais pasirodo ir ironija, netgi kritinis sarkazmas. Bet iš esmės Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, idealo siekimo“. Gal dėl to į jos pasaulį taip norisi grįžti ir jame mintis, jausmus judinti? Gal dėl to apsakymo galimybių, dėl dėmesio, kas žmogui svarbiausia, ir turime stabtelti? Neužmirštama — juolab, kad rašytojos gimtieji Medingėnai, Užvenčio dvaras, Pavandenės vaizdai, Židikai — ne už marių toliausiųjų. Tie ryšiai, ta bičiulystė, siejusi rašytoją su pasauliu, primena svarbiausius atramos taškus, skelbia vidinę patirtį. 1922 metais pasirodė Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ — viena iš nuostabiausių savistabos ir būties apmąstymų, su tokiu giliu dėmesiu vidinei esačiai. Mamatės paveikslas — vienas iš įsimintiniausių mūsų prozoje. Ir turime supratimą, kas iš tiesų mumyse vyksta, kas mums realiai žinoma, kur gali susisiekti svajonės, kokios esti ir ko norisi taip išgirsti, nes jos kitokios tos būties, savasties minutės. Kitokios, nes „tiesias tolybėn, begalėn“,— anot rašytojos Šatrijos Raganos. — „Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių šešėlių pasaulį ir eina, amžinybės ištroškusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas nedrasko vieversio lizdo, kur perkūnas netrupina medžių nei širdžių… Eina ten, į grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.“ Tą dvasinį, tos didžiosios didybės mirksnį esame ir mes gavę iš rašytojos pasaulio — tą didįjį supratimą, kas mus vienija. Juk visada Šatrijos Raganos į žmogų buvo žvelgiama doroviniu aspektu, išsaugant, matant ir tai, ko mes jau vienas su kitu bendraudami, nebematome. „Be abejonės, Šatrijos Ragana remiasi savo pačios patirtimi“,— sako Viktorija Daujotytė. — „Atminties galia“, „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“ — „yra pasakiška“, „Pasaka yra sugrįžimas į vaikystę“, „Mato viską poetiškai — praėjęs laikas visada atrodo gražesnis už dabartį“. „Kažkas dar vyksta už to, kad sodas yra tik sodas, tvenkinys — tik tvenkinys. Tarsi prisimenamas „nepabaigiamų pasakų“ įspūdis.“ „Kad gyvenimas praeina, bet prisiminimas lieka. Kad mylimi ir mylintys žemėje palieka meilę“ (1997). Poetiška Šatrijos Raganos proza — verčianti suklusti. Ne sykį jos pačios laiškuose iš 1902 metų Povilui Višinskiui yra ištarta „Dėkavoju už atmintį“. O juk „Laiškai P.Višinskiui — turiningiausia ir didžiausia (…) Šatrijos Raganos epistolinio palikimo dalis“,— anot Janinos Žėkaitės. — „Jų turime nuo 1895 m. pradžios, kai P.Višinskis studentavo Peterburge, o jo korespondentė jau degė kūrybos, darbavimosi Lietuvai ugnele. Iš jų patiriame, kaip, kokioms įtakoms veikiant, pereita nuo eiliavimo į prozą, kaip ši buvo kuriama, kokių turėta sumanymų“. Juk tie susirašinėjimai — kūryba, „Būtent nuo „Margų paveikslėlių“ publikacijos Šatrijos Ragana literatūroje jau darbavosi nuosekliai, kartais ilgesniam nutraukdama ją greitai išgarsinusią veiklą, bet po kurio laiko jos vėl imdamasi — kaip suvoktos pareigos visuomenei“ (1986).
Apskritai daug įsimintinų žodžių esama Šatrijos Raganos tekstuose, įvairių paskyrimų, supratimų apie žmogaus žydėjimą, apie kūną ir sielą, o jos raštai — ir tikrosios išmonės šaltinis. Pavyzdžiui: „Jei mūsų nepančioja žmogaus garbės jausmas, dora ir mūsų aukštesniojo paskyrimo supratimas, tai mes lengvai aplenkiame visas taisykles“, „Įžūlumas, smalsumas, troškimas sensacijos — visa tai yra nuodėmės prieš taktą“ (2008). Šatrijos Ragana suvokė rūpestį ateitimi, nuoširdžiai buvo savikritiška. Turime ką iš jos patausoti, ką pasidžiaugdami į savo kasdienybę atvesti. Rašytojos darbštumas — pavyzdys, kaip priimti tai, kas nėra lengva, rūpintis tais, kuriems svarbus mūsų rūpestis, gyventi taip, kad nepalūžtume. O gal — gal ne vienas ir iš naujo perskaitysime ką nors iš Šatrijos Raganos, juk rašytojos gimtadienis, juk jos tiesos nesenstančios: atsimena ir primena, kaip sako Viktorija Daujotytė. Ir tikrai ne viena Šatrijos Raganos mintis sužadins vaizduotę — iki užuominų ir nutylėjimų.
Iš Algimanto Mackaus įvaizdžių
Gera, kai kovas taip dosniai išleidžia į žemę saulę — jau nuo ryto išsisklaido debesys ir vis šviesyn, šviesyn. Savotiškų nušvitimų, tokių poetinių šviesų panašiai galima rasti ir knygose — taip kilsteli kokią mintį ir jau puslapis po puslapio esame to skaitymo poveikio sušildyti. Tokia akimirka išgyventa ir susitikus su poeto, išeivio Algimanto Mackaus eilėraščiais — traukia ir kelia nuostabą. Matyt, tikrai, anot paties poeto, „Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja./ Monotoniškai nebepuola/ sustingusiom plaštakom sniegas./ Dangus jau pakilo nuo žemės/ ir mėlynas oras jau virpa. (…)/ Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja./ Ir aš viena kovo mėnesio popiete/ jau esu praėjęs.“ 2022 metais jau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Žemės prarastis“ — pilnutinė jo poezijos rinktinė.
Šiemet — 90-metis nuo Algimanto Mackaus gimimo. Jis buvo atviras pasauliui ir jo kultūrai, menui, literatūrai — ir buvo, kaip jis pats yra sakęs, „Ne suvisam išėjęs, tik suvisam negrįžęs.“ Jo poezija itin rūpėjo Sigitui Gedai. Įdomūs pamąstymai apie Algimantą Mackų yra užrašyti ir poeto Marcelijaus Martinaičio — iš jo pirmųjų pažinčių su savita išeivijos bežemio kūryba: „Iš pradžių nė velnio nesupratau ir bijojau prisipažinti. A.Mackus man skleidėsi palaipsniui. Rašytojų sąjungos klube į Lietuvą atvykusi Dalia Juknevičiūtė su Laimonu Noreika deklamavo A.Mackų… Jų paskaitytos ištraukos iš „Chapel B“, po to vakaronė su Dalia mano namuose (…)… Tai buvo tas paskutinis A.Mackaus poezijos įvedimas. Matai, kaip iš gabaliukų susirinkinėjau poetą… (…) tokiai poezijai, matyt, nesu programuotas. Mackus Lietuvoje dar nėra taip perskaitytas, kaip jį skaito jo kartos išeiviai. Jis mums vis tebėra mįslė (…). Tikriausiai jos neperprasim tol, kol patys nesusidursim su savo pačių susvetimėjimu“,— tokia tiesa iš Martinaičio knygos „Lietuviškos utopijos“ (2003). Regis, daug daugiau visko toje poeto Mackaus kūryboje, ir kitaip nei mums įprasta, juk Algimanto Mackaus eilėraščiai, anot Martinaičio, „primena kalbinius koliažus, pradedant liaudies dainų žodžiais, raudų intonacijomis ir baigiant negrų bliuzų ritmika. Taip kalbiškai poetas reagavo į aplinką.“ „Pokarinė egzodo karta kalbos priemonėmis sugebėjo būti adekvati savo aplinkai, laikui ir likimui. Jie turėjo ką minkyti, deformuoti, nes išsivežto žodžio ištekliai dar buvo dideli, neišmėginti, mažai išnaudoti“ (2003). Anot paties Algimanto Mackaus, „mes šnekame mirčiai skirtąja,/ bizūnais kapota kalba“. Algimanto Mackaus kūryboje vyrauja sudėtingos dvasinės būsenos, atsiskyrimas nuo namų, nuo šaknų, ilgesys, patriotinės, skaudžios tremties ir vienatvės temos. Kaip pastebi Algirdas J.Greimas,— tai neprasmės poetas (1963). Arba — „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ gravituoja į religinę tematiką, greičiau, į jos simbolius ir emblemas, užpildydama jais kiekvieną besivystančios kūrybinės minties aspektą“,— kaip sako Rimvydas Šilbajoris (1992). Beje, knyga „Neornamentuotos kalbos generacija“ išleista 1962 m. „Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet./ Šaknis įleido mirę daiktai manin“,— sako poetas. Litanijos, metaforų atitikmenys, likimai, malda ir viltys — ir skaudžiai išgyventos poeto „sopulio erdvės“. Pasak kritiko Šilbajorio, „Mackus labai skaudžiai išgyveno ir savo, ir lietuvišką, ir apskritai visuotinę tremtį kaip šiuolaikinio žmogaus pagrindinę situaciją“, tokią totalią, visą apimančią vienatvę. „Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis/ tampa vienas.“ „Daiktais nenusikalsta tiktai tie,/ kurie daiktų neturi.“
Algimantas Mackus gimė Pagėgiuose, nuo dvylikos metų per karą su tėvais pasitraukė svetur — 32 metų žuvo automobilio katastrofoje JAV. Nuo 2002 metų Pagėgių, šiuo metu jau Algimanto Mackaus gimnazijoje, veikia poetui skirtas muziejus. Šiais metais jis papildytas ir naujais eksponatais iš Pasaulio lietuvių bendruomenės, išleista nauja poeto eilėraščių knyga „Žemės prarastis“. Atmintis gyva — šių dienų tikrovė kalba poeto tėviškėje. Ne sykį rašydamas savo kūrinius poetas pasirašinėdavo Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. „Nebeieškokime —/ mes nieko nesurasime,/ kol patys sau nebūsime/ ir žemės, ir pavasariai“,— pasak paties poeto Algimanto Mackaus.
Į šias kovo užuominas subiro išgyvenimų patirtys — skaitančiojo rasti žodžiai, tų žodžių atvirumas, pasikartojo kūrybos tiesos. Atmintis — ir jos žvilgsnis į pavasarį. Tegul liks ir dar viena kita poeto Algimanto Mackaus eilutė. O gal kuris nors iš mūsų, sukdamas į Pagėgių pusę, ims tuos žodžius ir paminės — ir bus sykiu su žmogumi, kurio buvo ši žemė, kuriam rūpėjo visa tai, kas ir mums dabar rūpi. Bežemiai — jų ir žemė kitokia, ir „Žemės prarastis“ — kitokia. O sykiais — „gana, kai spindintis raidynas/ kartojasi vandenimis“, „žvaigždės upės vėsumoj/ pavirsta upės dalimi“. Juk „niekas netiki stikliniais žodžiais“… „Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu,/ ir tąją naktį žemėn suklupau,/ O buvo sužaliavę rasos/ už viską tam pavasary žaliau“, „gyvenimą aš saujomis rinkau…“
Maloniai apsupa saulė — mintims šviesėliau. Ir taip kažkas pasiliko, tikrai širdyje kažkaip kitaip — atmintis prakalbinta, rašę paminėti, jų žodžiai dar sykį užkalbinti. Rodos, susitikta. O tų susitikimų reikia — gal dar nesame taip iki galo išsvetimėję. Pavasaris — ir jam reikia savasties, tos artimos, tos dėl savųjų ir saviems. Ir savojoje žemėje pabūkime, toje gimtuvės, kaip sakė Simonas Daukantas,— ir jai mūsų atėjimų reikia. Pavasaris — ir nuo jo užuominų, nuo tų nutylėjimų ir žmonių akivaizdoje kitaip pasijusime. Esti poezijos, kuri daug ką atskleidžia skaudžiai, bet teisingai — egzistencine kalba, sykiais aštriai, sykiais ir glostančiai — kaip ir pats gyvenimas, kurį mes gyvename su visais jau įsibėgėjančio kovo spinduliais.