„Žemaitijos pieno“ Telšių filiale sandėlininku-prekių atrinkėju dirbantis, o Klaipėdoje gyvenantis Vilius Gedvilas mėgsta ne tik sportuoti, bet ir kolekcionuoti monetas, kurių dabar turi arti dviejų šimtų.
Algirdas Dačkevičius
Vilius — klaipėdietis, augęs gausioje septynių vaikų šeimoje. Nuo mažens, gyvendami nedideliame kambarėlyje, jie jautė bendrystę ir skubėdavo padėti tėvams. Vilius anksti pažino savarankiškos duonos skonį: nuo 1980 metų jis įsidarbino „Klaipėdos piene“ mišinėlių krovėju. Padirbęs dvejetą metų, buvo pašauktas į tuometę privalomąją karinę tarnybą, o po jos vėl grįžo į ankstesnę darbovietę.
„Birželį sukaks 42-dveji metai, kai dirbu „Žemaitijos piene“. Manau, kad pagal darbinį stažą Telšių filiale esu rekordininkas“,— šypsodamasis sakė Vilius.
Bene didžiausias pašnekovo pomėgis — sportas. Daugiausiai laiko nuo jaunumės, o ir dabar Vilus skiria paplūdimio tinkliniui. „Jį žaidžia net 85 ir 81 metų senjorai — daugiausiai buvę jūrų kapitonai ar kitas svarbias pareigas laivininkystėje užėmę asmenys“,— sakė Vilius. Tačiau vien šia sporto šaka pašnekovas neapsiriboja — mėgsta futbolą, krepšinį, stalo tenisą, šachmatus, šaškes ir kt. „Kartą surentoje pienininkystės darbuotojų šventėje šaškių varžybose pelniau pirmąją vietą“,— sakė Vilius.
Jis buvo ir aistringas tuometės „Atlanto“ futbolo komandos sirgalius. Šią komandą palaikyti vykdavo ne tik po Lietuvą, bet ir į Liepoją, Rygą, Kaliningradą bei kitur.
Jo brolis Petras ir sesuo Jolanta buvo palinkę į dailę. Dabar jų paveikslai puošia Galinos ir Viliaus Gedvilų namus.
Monetas kolekcionuoti Vilius pradėjo nuo 2000-ųjų metų. Jam tuomet kilo ūpas įsigyti auksinę Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto monetą. Taip ir susirgo iki šiol „nepagydoma numizmatiko liga“.
Viliaus kolekcijoje — ne tik prieškario, bet ir ne taip seniai apyvartoje cirkuliavę litai bei centai, dabar eurai, taip pat JAV, Austrijos, Vokietijos, Rusijos bei kitų šalių monetos. Kiekviena kolekcija turi savo istoriją, o ir laiko, lėšų bei kantrybės reikia nemažai įdėti, kol įsigyji pageidaujamą monetą — tenka vadinamojoje „gyvojoje“ eilėje ne tik dieną, bet ir naktį palūkuriuoti.
Akį patraukė keistoki pinigai — pusantrokai, išleisti įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Kaziuko mugei“. Buvo įdomu sužinoti, jog prieškario dešimties litų su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Vytautu kai kurių monetų reverse gali būti raitelis, jojantis ne ant žirgo, o ant… kumelės. Tokia moneta labai reta ir, pasak kolekcionieriaus — trigubai brangesnė negu įprastinė. O skirtumą nepatyrusiam numizmatikoje žmogui sunkoka įžvelgti, todėl reikia padidinamąjį stiklą į pagalbą pasitelkti.
Kolekcionierius turi ir sertifikuotų monetų, kurios yra gerokai brangesnės, nes joms speciali komisija, nuodugniai ištyrinėjusi, suteikia „uncijinius“ kodus.
Be įprastinių monetų, gausybę proginių yra išleidę latviai. Daugybę išmonės įdėta į SĖKMĖS, STEBUKLŲ, GYVYBĖS, MEDAUS ir kitas monetas, o vienoje pavaizduotas driežas atspindi dienos šviesą naktį. Visa tai ir dar daugiau galima išvysti Viliaus numizmatikos kolekcijose, kurias jis gausina daugiau negu du dešimtmečius.
Ir savo keturių anūkėlių seneliai nepamiršta. Vilius parodė meškiuką ir kiškį — taupykles, kur į kiekvieną sutilps mažiausiai po 500 eurų. Tai bus džiaugsmo atžaloms, gavus dovanų tokį lobį.