Vandens virpėjimas, arba „Vandens ir sielos judesiai…“ — Vytautas Stulpinas

Ieva Sigita Naglienė

Anot lietuvių liaudies patarlės, „Gilus vanduo neteka srauniai“
Kiekvienas garsas turi savo atspalvius, ūžesius, savą tekėjimo būdą. Itin subtiliai dangaus žydrynė atsispindi gegužės vandenyse — tokia giluma, tokia nepakartojama žydėjimo maniera! Rodos, ir praeitį, ir tuos susikalbėjimus, ir džiaugsmą iš mums brangių akimirkų sudėliosime, rodos, ir ateities detales telkiame — savotiški troškimai pareina. Geriausias savybes vandenys primena — prasmė aiškiai atsiskleidžia. Tik to gilesnio virpėjimo, virptelėjimo nepaleiskime, tik tose būsenose daug kas atsiskiria. Įdomu ir tai, kas apibūdinta poetų, kuo žavi atsitiktiniai-neatsitiktiniai reginiai. Tie, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, „Vandens ir sielos judesiai…“
Visaip persipina praeities ir ateities aspektai, susiguli atminties vandens sluoksniuose. Eilėraštis suima ilgesį, perpina situacijas, išreiškia troškimus — panašus laikas ar tapatūs norai, svajonės, tam tikros raiškos priemonės lemia poeto reginio įvaizdžius, visiškai atskleidžia jo individualybę. Kiekvienas yra susijęs su sava pažinimo tikrove — ir kiekvieno ieškojimai, atskiri vaizdai sugrįžta tam tikru nušvitimu, ilgėjimosi ar aiškia ateities perspektyva. Gili mintis, apmąstytas reiškinys — kaip gilus vanduo, sykiais ir traukiantis, ir menkai besuprantamas. Bet — juk visada giluma vilioja, visada esmės ieškome, tam tikri procesai lemia ir aiškesnį siekio rezultatą. „Gilus vanduo neteka srauniai“ — tokia ir liaudies išmintis. Ir ne vienas tikrai atmename poeto Maironio eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ — ir tą žmogaus būseną, jūros, draugo ir troškimų ilgesį, tą atvejį, kai kažkam realiai lemta įsikūnyti: „Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;/ Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;/ Paslapties neišduos savo veidu tamsiu/ Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.“ Jūra — kokie vandenys! „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“… Žmogaus atsivėrimas, išgyvenimai — Baltijos vilnys, vidinė įtampa, pasvarstymai ir tikėjimas. Tokia vandens stichija ir dvasinė patirtis. Artimi įvaizdžiai — ir gamtos, ir žmogaus panašumas, jeigu tik tai gebame suvokti. Suprantama, savita laiko ir išgyvenimų struktūra — ir vis dėlto, kad ir kaip nusitolinę nuo gamtos, ir mus — ir tikrai šiandien savaip paveiks ta jūros vandens didybė.
Šie metai yra jubiliejiniai Maironio metai — poetas gimė 1862 metais. Vienaip ar kitaip apie jį kalbėsime — turėsime. Ir žadinantį savastį, ir keliantį į begalybę — egzistencines būsenas, su gilybės jutimais. Šiam gegužės žydėjimui — Maironis ir jo žmogaus sielos gelmė, kaip kritikai sako, širdies ir jūros paralelė. Juk kas gilu — be skubesio, įsigilinus, išanalizavus, su atspindžiais — ir iki savo rūpesčio, iki savo tėkmės, kurioje ir gyvenimo orientyrai, ir mūsų žmonių svajos. Savitiksliai dalykai. Su atmintimi — ir šio laiko, numatymo ženklai. Dabartis — ir tie vandenys, kurie virpa, žydi, atsispindi ar atspindi. 1897 metų viename iš Maironio laiškų užsiminta: „Laikas kaip banga viską nusineša ant savo sparnų!/ Keičiasi žmonės, jų sapnai ir svajonės!..“ „Mėgau aš kadaise tylią gegužės naktį“, „Ir norėtum kažkur pabėgti… į kalnus, prie jūros,/ Ir ten išsiverkti prieš Tave, o Dieve!“ Toks svarbus atvirumas, išpažinimas savo vidinių būsenų. Apmąstymai ir jų išraiška — lyg nuo žemės, iš mažo pasaulio iki gelmės pasiekiamas reginys. Anot paties poeto, laikinumas, žemiškasis, ir „imsi ilgėtis kažko… ko nėra čia, pasaulyje“. „Laikas kaip banga“… Apibūdindamas dvasinę kultūrą, kaip sako Vanda Zaborskaitė, Maironis įveda „gilumos ir aukštybių matmenis“: „Baltosios marės — jausmų gilybės,/ Dangaus mėlynė — žodžių gražybės!“ (1987). Maironio poemoje „Lietuva“ — taip pat esti ir marių bei jausmo raiškos. Tiesiog „Nesunku nujausti nerimstančią žmogaus dvasią šėlstančios jūros vaizduose, kai ji išsisupus „į dangų remias“ arba gąsdina verpetų pragarmėmis“,— anot Kęstučio Nastopkos. Pavyzdžiui: „Jūrios, jūs plačios, jūs begalinės!/ Gilios, kaip jausmai poetos gilūs“, „Jūrių platybę Dievas sutvėręs,/ Ant jų išspaudė galybės žymę“ (1990).
Maironis — taip su stabtelėjimais, su atsigręžimu spėsime tikrąjį vandenų grožį aprėpti. Į save, ir kas tose šviesos platybėse išvysti. Poeto „Pavasario balsai“ — ir tai, kas asmeniška, ir tai, kas iš platumos, iš tautos, išgrynina sielą. „Pavasario balsai“ — ir pasaulis, ir „Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,/ Plačiau man siūbuoja krūtinė;/ Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,/ Ir nori apimt begalinę!“ „Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,/ Taip mainos pasaulio darbai.“ Dinamiškas vaizdas — ne vien tik permainos, ne vien tik emocinė įvairovė — visa gilybė, galia, tų garsų samplaika ir pasitikėjimas savimi. Ritmiškai paryškintas jūros vaizdas — ir lyriniai patyrimai, žmogaus dvasios stiprybė. „Vandenai ūžia, verda ir kaukia/ Ir, į bedugnę eidami, skęsta…“, „Verpetas, marių gelmes atvėręs“ — savita, patvirtinta, kas susiję su žmogaus prigimtimi.
Žavi tas atvirumas. Atvira, kas siejasi su žmogaus troškimais, kas nuveda ir grąžina, kas suprantama, į ką „Gen mislį mislis, ir dvasią saldžiai/ Pen oras taip trokštos liuosybės“. Regis, Maironio ir „Pavasario balsuose“, ir poemoje „Lietuva“ aiškiai sutampa žmogaus ir jūros būsena, sukuriama išgyvenimų bendruma. Juk gilus vanduo neteka srauniai. Toji giluma — kaip toje liaudies mįslėje apie vandenį: „Glėbiu nepimsi, saujoj neišlaikysi, kai bėga nesuturėsi“.

Ieškojimai savojo vandens, kalbinant, įvardijant, palyginus jo virptelėjimą
Atminties ir šių dienų tekstai tikrai stebina tuo sugebėjimu įprasminti vandens virpesį, tvinksnį, lašėjimo džiaugsmą, kritimo stebuklą, čiurlenimą. Įtraukti į savo gyvenimą visą jo gyvastį. Kokius šaltinius bepaimtume — vanduo visaip prakalbintas. Ir ne bet kaip — subtiliausiais niuansais, atsargiai, pagarbiai, tikint, apmąstant. Liaudies kūryboje — vanduo ir tekantis čia, žemėje, ir apglėbtas požemio. Tiek mūsų protėvių, tiek dabarties autorių gyvasis vanduo — gyvybės, tekėjimo, išgyvenimo, būtinybės, atsinaujinimo stebuklas. Įsimena kiekviena vandens ženklo prasmė — nuo tradicinės iki modernaus žmogaus požiūrio.
Keletą priminimų tegul bus iš liaudies meno — tarkime vandens vingiavimas — ir dailininkų darbuose, ir siuviny, ir kokio nors rašto ženkle. Bangelėmis ar stilizuotais geometriniais ornamentais — būsena, suvokimas, kaip amžinojo gyvenimo simboliai. Sykiu su žalčiais, gyvatėlėmis — ta dinamika, kuri perduodama iš kartos į kartą, atsikartoja. Kas iš senojo tikėjimo — atnaujinta, pasiimta, juk vanduo ir jo ženklai neša laimę, gausą, vaisingumą, anot Marijos Gimbutienės (1994). Puošyba — ir tikrojo gyvenimo tiesa. Gyvasis vanduo, jo tekėjimas — gyvybės atsinaujinimas. Pavasaris — reikia sielai to bėgimo, reikia išsiliejimo, reikia lydyti vidinį šaltį, kad patikėtume. Juk pasaulis atgijo, trykšta vandenų versmės, atsileido žemė — ir mums jos džiaugsmas. Vanduo — ir dangum skraidžioja, ir žeme šliaužioja, ir po žeme landžioja — taip užkoduota mįslės teisybės. Tokia jėga, laidina, tirpina mūsų nerimą, žadina tikruosius jausmus. Nuo įstebėto lašo — iki vandenų plačiųjų. Regis, viskas, kaip ir realiame gyvenime. Tas tiesiogines ir perkeltines vandens prasmes gebame pasilieti ir savo pagrindinėje upėje plukdyti — esame lyginantys, gretinantys, bendrinantys savo patirtis su kuriančio žmogaus išgyvenimais. Kūryba — ir laisvė, ir apžvalga to, kas nutekinta iš kažin kur — bėginta ir užlieta tikrąja jausmo šviesa.
Kūrėjas — ir gyvybės saugotojas. Mąslus Žemaitės žodis, verčiantis apšilti, kažin ką paleisti ar atsileisti. Rašytoja geba sugrąžinti — keri jos palyginimai, žmonių išmonė, taiklus žodis ar jusenų margumynas. Jos apsakymuose vanduo — visai šalia, čia pat žmogaus, jo perpiltas. Vos keletą citatų — ir jau esi nuneštas, nulakdintas, kad galėtum apmąstyti, kas pasakyta, pavyzdžiui: „Mudvi lyg šaltu vandeniu senis perpylė“, „Durys mat buvo praviros, nepajutau, kaip vaikai patyliais įplaukė į vidų, kaip vandens palieto vilnis“. Ir dar iš jos kūrinių: „Et! Į klaną puolęs, sausas nekelsi“, „Pasijuto kaip į kokį rūsį įmesta, kaip į kokią klampynę įstumta ir prie žmogaus kaip prie šalto pečiaus pririšta…“ Va taip. O juk vanduo — ir emocijos, „paupyje iškilo juokai, klegesys, pliauškinimas vandens“ — ir tikroji gyvastis. Kitaip negali — vanduo išjudina. Pasak Viktorijos Daujotytės, „Iš žemai, iš pačių pažemių, bet su dangum, su debesėliais pavasarį matė Žemaitė“ (2004).
Taip jau yra — įdomių mįslių yra surinkta „Mįslių skrynelėje“, 2002 m., sudarytojo Stasio Lipskio, kilimo iš Kuršėnų. Apie vandenį — nuo lašo — iki srovės ir reikia pasikartoti. Mūsų liaudies yra sakoma, „Išėjo mažas mažutis, net nė valgyti nepasiėmė, kai nuėjo, tapo už visą pasaulį didesnis“. Tas didumas — stebina ir traukia. „Pjausi — neatsipjausi, kąsi — neatsikąsi, o kai paragausi — atsigausi.“ Tokia išmintis. Anot rašytojos Lazdynų Pelėdos, „viskas nuo ūpo priguli ir viskas mainosi.“ Jau ne sykį dairytasi ir į šitos rašytojos apsakymus — vandenys ir ten stipriai teka, ir gyvenimo patyrimo bei šviesos imasi žmogus, ir tai regime iš 1922 metų — šimtmečio išminties. Matyt, ir šiuo metu, rašytojos žodžiais tariant, „toks buvo dievo žadėjimas“, kad atsigręžta ir įsiklausyta. Apskritai Lazdynų Pelėdos žodis — kaip žemės vandenys, kažin kaip kitaip pasijauti juos pasiekęs, gerai ir giliai kvėpteli. Vieną kitą jos mintį — ir į šios gegužės žydėjimą. Galbūt bus atbalsis, galbūt vandeniui pragarsėjus — į „raudonas sauloleidžio žaras“… „Pavasaris buvo jo sieloje, vaidintuvė kūrė moningus paveikslus šviesios ateities, į kurią šiandien įtikėjo visai.“ „Mirtį, laimę ir nelaimę dievas siunčia, nei jos neįduos, nei žmogus atneš.“ „Daug metų — daug įtekėjimų turėjai.“ O prie vandens — ir „amžina ramybė… pailsys…“ (1954). Taip kalbėta, tokia laiko patikrinta mūsų žmonių išmintis.
Apie vandenį surinkta ir Manto Balakausko — taip sakant, mintys iš naujausių patyrimų, iš trisdešimtmečio, šių dienų kartos poeto kūrybos. Galbūt ir taip galima sakyti? Juk jaunystė — ir dabartis. Jo „Apmaudas“ — tokia ką tik pasirodžiusi knyga, iš Poezijos 2022 metų penketuko — ir naujiena, ir akibrokštas, ir skelbia, kada pralaimi ar laimi žmogus. Pasak Gyčio Norvilo, „iš iliuzijų griūties, jei norite — iš apmaudo, trinties.“ Ir turinti savo skaitytoją! O vanduo — tiesiog gyvas. „gimtadienis“: „atsiverčiu tik/ versdamas ant galvos/ katile/ kunkuliuojančius/ giliojo ežero/ vandenis.“ Ir pavasario — ir jo savaip šiuolaikiško: „mandagumas, kai paprašai nekrutėti/ atsakingai kaldamas vinį į smilkinį/ ant kurio kabinsi Turnerio peizažą./ na, štai, tau ir pavasario vizija, klegesys/ kai pagaliau atbunda motulė gamta.“ Atminties failai — minties realybė. Ir suvokimas: „žmogžudystę/ aprašyti lengviau nei gėlę/ visa savo didybe.“ „Kartą bičiulis pasakojo/ kaip ardomos bebrų užtvankos/ jo gimtinėje./ kaip gudriai nulaužiamos/ žvėrelių smegenys./ kaip per užtvankos vidurį kišamas/ vamzdis/ kad vanduo nenustotų tekėjęs./ bebrai nesugeba įveikti, tokios suktybės./ jie negali įveikti savęs. Nesupranta/ kodėl vanduo nesileidžia/ užtvenkiamas./ ir mes lėtai traukiamės/ už pasaulio ribos.“ Tai tiek — iš naujausių paskaitymų. Tiek iš „Apmaudo“, iš jauno poeto kūrybos ir iš mūsų realybės. Be apsimetimo, be pagražinimo. Pinasi esama, atminties ir vidinės minties keliai. Vienaip ar kitaip turime pripažinti, kuo esame, turime išgirsti tą girgždesį, kuris kelia apmaudą…
Reikia prisiminti, reikia matyti, reikia būti su savo laikmečiu. Ir vis tik literatūra tam ir rašoma, poetai, rašytojai tam ir skelbia tai, kas neramina, kad mes regėtume, praregėtume, kad mes būtume ne dekoracijos, o tiesiogiai savo gyvenimo, savo erdvės, tos didžiosios gyvasties dalis. Kad būtume budrūs, atsakingi, jaustume, išgyventume. Gegužė — itin gražus laikas. Metas iš visų vandenų nešantis viltį, skelbiantis atgimimą. Kas prisiminta, kas skaityta, o kas patirta, kas iš toli — ar iš čia pat. Tegul bus kitokie „Vandens ir sielos judesiai…“ — anot poeto Vytauto Stulpino. Tegul žydintis, be to didžiojo gamtos ir mūsų skausmo.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.