Neįgalūs asmenys, norintys grįžti į darbo rinką, gali dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, kurios metu, pasitelkus socialines, psichologines, reabilitacijos ir kitas priemones, padedama atstatyti darbingumą ir pajėgumą bei įgyti naujų profesinių kompetencijų. Šioje programoje sudalyvavo 62 metų Vidutė Sudeikienė, kuri yra pavyzdys visiems, jog negalia netrukdo tobulėti, ieškoti naujų galimybių gyvenime bei save realizuoti.
Justina Lukošienė
Su straipsnio heroje susitikau Telšių „Atiduotuvėje“. Iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, kad tokia žavinga, besišypsanti moteris turi negalią. O gyvenimas jos tikrai nelepino, mat jau nuo vaikystės teko sunkiai lenkti nugarą ūkyje. Iš penkių vaikų Vidutė buvo vyriausia, tad jai tekdavo nudirbti visus ūkio darbus, bet mergaitė tuo nesiskundė ir, kaip ji pati sako, dar ir brolius spėdavo paauklėti. Baigusi kulinarijos mokslus, mergina išėjo gyventi savarankiškai, ištekėjo, ir, būdama 20-ies, susilaukė pirmojo sūnaus. Pavydėtinos charizmos moteris iš viso užaugino du sūnus, kurie jai padovanojo keturis anūkus.
Gyvenant Šilutėje, Vidutė dirbo vaikų darželyje „Pušelė“. Čia ji sukaupė 10 metų darbo stažą. Tačiau minėtoje darbovietėje įvyko tam tikri perversmai, vyras, dirbęs statybose, pasiligojo, tad, pardavę butą, iš miesto persikėlė į Natkiškius — kaimą Pagėgių savivaldybės teritorijoje. „Ten dirbau kavinėje, paskui susirgau ir atsiguliau į ligoninę. Po to mane išsiuntė į Palangos sanatoriją, kur atsigavau, sustiprėjau fiziškai. Tuo metu vyro sveikata dar labiau suprastėjo, o gyventi nebuvo iš ko, tad važiuodavau į Sovetską prekiauti bulvėmis. Vėliau visgi pagalvojau, kad negaliu taip sėdėti kaimo vietovėje“,— pasakojo pašnekovė, kuri priėmė Palangos sanatorijoje sutiktos pažįstamos iš Telšių pasiūlymą keltis gyventi į Žemaitijos sostinę. Iš pradžių būstą nuomojosi Ryškėnuose, šalia Danutės Jackutės — buvusios laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ korespondentės, kuri, pasak Vidutės, važiuodama rašyti straipsnių ar į kokius susitikimus, ir ją pasiimdavo. Tačiau ir čia moteris turėjo karčios patirties asmeniniame gyvenime, todėl teko skubiai susirasti būstą Telšiuose.
Pardavusi butą Natkiškiuose ir sūnui finansiškai prisidėjus, Vidutė nusipirko butą vadinamajame Kosmonautų mikrorajone, kur savo gyvenimą pradėjo nuo šaukšto. Veiklumas neleido sėdėti rankų sudėjus, tad pradėjo ieškoti darbo. „Mano pirmoji darbovietė buvo UAB „Melija“, kur dirbau konditere puse etato, po to kulinarijos skyriaus vedėja prekybos centre „Mastis“ (dabar — MON). Gal būčiau ir ilgiau dirbusi, tačiau net šeštadieniais dirbdavau iki 16 val., turėdavau tik vieną laisvadienį. Po to įsidarbinau „Maximoje“, kur 8 metus palaikiau tvarką salėje. Iš pradžių darbavausi buitinės chemijos skyriuje, po to perkėlė į rūbų skyrių ir galiausiai atsidūriau prie kasos, tačiau sėdimas darbas paaštrino sveikatos problemas — iškrypo stuburas. Gydytoja V.Vitkauskienė uždraudė dirbti ir liepė susitvarkyti neįgalumą. Aš pasakiau, kad nejuokautų, koks dar neįgalumas! Išėjau iš darbo „Maximoje“ ir užsiregistravau Užimtumo tarnyboje. Net pusės metų nepraėjo ir sulaukiau vienos pažįstamos skambučio, kuri pasiūlė dirbti virėja lopšelyje-darželyje „Žemaitukas“. Po to perėjau dirbti virtuvės vedėja. Dirbau viena per vasarą, reikėdavo paruošti pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę 80 vaikų. Nelengva, bet to nejutau. Visgi rugpjūčio mėnesį, begaminant maistą, man pradėjo labai gelti stuburą. Parvažiavusi namo po darbo, atsiguliau, bet nebegalėjau pajudėti. Su greitąja buvau išvežta į gydymo įstaigą, kur diagnozavo stuburo išvaržas. Turėjau 4 mėnesius biuletenį, Plungėje nustatė neįgalumą“,— dalijosi savo darbine patirtimi kovingo charakterio moteris, kurios užsidegimo bei motyvacijos nepalaužė net sveikatos problemos. Po kurio laiko ji sugalvojo išvykti į Airiją, kur dirbo viename darželyje, o vėliau nesibodėjo paragauti ir kambarių tvarkytojos duonos Nidoje. Po tokio įtempto laikotarpio Vidutei pasireiškė nerimo sutrikimas, tad darbinėje veikloje teko padaryti pertrauką, gerti psichiatro išrašytus vaistus. Bet ir čia ji įžvelgė teigiamąją to pusę, nes nuvyko pabūti ir pailsėti pas mamą, kurios namuose per tą laiką savo rankomis padarė remontą.
Tokia savotiška terapija padėjo, atsirado tarsi antras kvėpavimas, todėl moteris sugalvojo įgyti dar vieną profesiją. „Vėl užsiregistravau Užimtumo tarnyboje ir pasakiau, kad noriu mokytis, eiti prižiūrėti senyvo amžiaus žmonių, todėl man buvo pasiūlyta lankomoji priežiūra. Pabaigiau mokslus, o praktiką atlikau Telšių socialinių paslaugų centre. Norėjau įsidarbinti pagal šią profesiją, bet neatitikau sveikatos patikrinimo reikalavimų, kadangi dėl stuburo problemų galiu kelti tik iki 10 kg. Nuėjau vėl į Užimtumo tarnybą, ten man pasiūlė profesinę reabilitaciją. Turėjau minčių įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją, nes tai yra susiję su lankomąja priežiūra“,— pažymėjo moteris. Pasak jos, asmuo, įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją, gali: globoti ir prižiūrėti vaikus, neįgaliuosius, senyvo amžiaus asmenis, lankyti juos namuose, padėti namų ruošoje, parinkti sveiką maistą, jį nupirkti, gaminti valgyti, teikti buitines paslaugas, palydėti asmenis į kitas įstaigas, analizuoti asmenų globą ir rūpybą, reglamentuojančius įstatymus, konsultuoti klientus globos ir gerovės kūrimo klausimais, ginti ir atstovauti kliento teisėms ir teisėtiems interesams, žinoti sanitarijos taisykles ir teikti pirmąją pagalbą. Įgiję socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją, asmenys gali dirbti vaikų namuose, sveikatos priežiūros įstaigose, senyvo amžiaus asmenų namuose, neįgaliųjų pensionatuose bei dienos centruose, reabilitacijos įstaigose, bendruomenėse, tautinių mažumų centruose, parapijose, katalikiškose organizacijose, lankomaisiais socialinio darbuotojo padėjėjais asmenų namuose prižiūrint senyvo amžiaus ir neįgalius asmenis. „Pamenu, kad reikėjo labai greitai dėl to apsigalvoti, nes tuoj turėjo prasidėti mokslai, tai aš per vieną dieną susikroviau lagaminą ir atsidūriau Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centro bendrabutyje“,— juokėsi pašnekovė. Dėl karantino dalis paskaitų vyko nuotoliniu būdu, tačiau tai nesutrukdė Vidutei mokslus baigti sėkmingai — išlaikė egzaminus ir gavo diplomą su pagyrimu.
Grįžusi su socialinio darbuotojo padėjėjo diplomu į Telšius, ji pradėjo ieškoti veiklos, kurioje save galėtų realizuoti. Vieną dieną sutiko pažįstamą, kuris savanoriavo pas Telšių samariečius, ir panoro pati įsijungti į šią veiklą. Iš pradžių savaitę savanoriavo socialinėse dirbtuvėse, po to perėjo į „Atiduotuvę“, kur pradėjo daryti tvarką. Reikli ir veikli naujokė nepatiko senbuviams, todėl jie pradėjo daryti spaudimą, jog ši išeitų iš darbo. „Aš ateidavau ir išeidavau iš darbo su ašaromis. Neatlaikiau to spaudimo. Vieną rytą sėdėjo pirmininkas su senąja komanda, buvusi vedėja man pasakė, kad neturiu teisės čia kažką daryti. Pirmininkui tas nepatiko, todėl atsisveikino su senąja komanda, sakydamas, kad čia reikalingi tokie žmonės, kurie dirba. Dabar suformuota nauja komanda, su kuria ne tik pabendraujame, bet ir pašmaikštaujame“,— sakė savanorių koordinatorė.
Prie pašnekesio prisijungė ir LSB Telšių skyriaus vykdomų projektų direktorė Veronika Bespalovienė, kuri negailėjo gerų žodžių savo kolegei. „Vidutė turi tvirtą discipliną, atsakingumo. Ji taip pat yra labai reikli, tai — pirmasis vadovo požymis. Aš esu už tai, kad tiek įmonėse, tiek organizacijose būtų vykdoma rotacija. Kai dirbi vieną darbą nuolatos, tai iš šono nebepastebi, kad užsiciklinai ir nebedarai jokių permainų. Pas mus rotacija įvyko tuomet, kai, atėjus Vidutei, kolektyvas jos nepriėmė. Džiugu, kad ji buvo stipri, tačiau kolektyvą teko pakeisti“,— kalbėjo V.Bespalovienė, pavadinusi Vidutę bendrijos motyvatore, kuri, rodos, niekada nepavargsta. Moteris ne tik koordinuoja savanorių veiklą, bet ir pajungė juos į projektą „Pagražinkime mūsų Telšius“, taip pat vyksta į prekybos centrus surinkti „Maisto banko“ paramą, kurią suskirsto į paketus ir išdalina savanoriams. „Vidutė visada pagalvoja į priekį, viską išdėlioja, sustrateguoja. Į dienos ritmą įvedė stabilumo, ko anksčiau trūko. Ji netgi sugebėjo pamotyvuoti ir pakreipti teigiama linkme kai kurias savanores, kurios yra gana problematiškos asmenybės“,— teigė V.Bespalovienė. „Darbas yra mano pomėgis. Man pirmiausia yra darbas, o po to — namai. Atsikeliu pusę šešių rytą, o septintą jau esu darbe. Šioje organizacijoje atradau save ir tuo labai džiaugiuosi“,— džiaugėsi Vidutė.
Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Telšių skyriaus vedėja Diana Abelkienė pasidžiaugė, kad tarp darbo ieškančių asmenų atsirado Vidutė, kuri savo charizma ir motyvacija suteikia džiaugsmo, pozityvumo kitiems tokios pat lemties asmenims. „Noriu tik paraginti visus asmenis pasinaudoti valstybės teikiama parama, pabandyti atkurti savo darbingumą, įgyti profesinę kvalifikaciją ir grįžti į darbo rinką. Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų dirbti, kad jis turėtų tikslą ko nors siekti, išmokti bei sužinoti“,— kvietė D.Abelkienė.