Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje vėl buriasi kūryba, vėl skamba eilės, vėl kalba ir kalbasi poetai. Prabyla knyga — skaitytojas išvysta žmogų, kuriantis, esantis čia pat, regi, priima erdvę ir laiką — ir jie mato, girdi, jaučia vienas kitą. Tokio susitikimo — su brandžia poezija, su žmonėmis, žinančiais gyvenimo vertę, ilgai buvo laukta.
Ieva Sigita Naglienė
Kas nugirsta ir pasakyta
Sako, jau ne vienerius metus tarėsi susiburti du poetai: Daškevičius ir Dačkevičius, juk taip aiškiai persipina abiejų pavardžių raidės — š su č, jei ne giminystei, tai nors į kūrybos susitikimą. Ir tai jau įvyko!
Sulaukta svečių iš Vilniaus: į kūrybos skaitymus atvyko Valdas Daškevičius, Juozas Žitkauskas — ir su naujomis savo knygomis, o pakeliui, anot jų pačių, sykiu atsivežė ir poeto, mūsų kraštiečio Vytauto Stulpino ką tik išleistą knygą „Lėtoji“. Stepono Algirdo Dačkevičiaus, poeto, laikraščio redaktoriaus, patirtys ir vis dar brandinamos jo mintys naujajai knygai kol kas veržiasi iš rankraščių, bet idėja yra — bus ir knyga!
O pirmų pirmiausia stabtelta Varnių miesto bibliotekoje. Vyr. bibliotekininkė Vida Krenciuvienė pakvietė autorius į žodžių kelionę. Poetų skaitymus lydėjo muzika ir daina — dovana Viešvėnų kultūros centro meno vadovės Valdos Valužienės.
Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje poezijos žodį taip pat lyrinėmis interpretacijomis sveikino ir visus susirinkusius pavasariškai nuteikė gerai žinomo atlikėjo Antano Gaudiešiaus kūriniai.
Taigi 2022 metų Poezijos pavasaris Telšiuose jau pradėtas! Per visą eilėraščių skaitymą vyravo rimtis, ilgų susimąstymų laikas, laikmečio patyrimų ir individualių išgyvenimų tiesos. Rimta kūryba, iš pačių gilumų — be jokios išimties, einanti iš visų, jau anksčiau minėtų autorių tekstų, liudijanti ir šių dienų sukrėtimus, ir mūsų žmogaus nerimą. Pats gyvenimas — ir jo išgyvenimai: netektys, grėsmė ir džiaugsmai, kurie jungiasi su kasdienybės vaizdais, su meile ir kantrumu, su artimaisiais ir buvusiais, su namais ir pačiu savimi.
Vakarojimo svarbiausius akcentus, poetų skaitymus lydėjo renginio vedėjo Juozo Žitkausko žodis. Kiekviena susitelkimo akimirka — ir nauja mintis, ir buvimo šalia patirtys. Kiekvienas ir dėl savęs eilutes nugirdo, ir dėl savęs žodį būsime pasigavę — belieka pasidžiaugti, kas išgirsta ir dar sykį nors dalelę to susitikimo pasikartoti.
Įrodymai — ir pasikalbėjimas
Kas pripažinta, suprantama, ilgam bus tavo. O tie patys dalykai, juk ir kiekvieno, ir kassyk galbūt ir kitaip išgirsti. Su poeto Valdo Daškevičiaus žodžiu, besidomintys eilėmis, ir Telšiuose per Poezijos pavasario skaitymus yra jau susitikę. Šįkart — iš poeto knygos „Iš viso likusio laiko“ — iš tekstų, kaip autorius sako, knyga knygoje. Joje — ir ankstesnių eilėraščių, ir naujų patirčių. Pats poetas yra kilęs iš Kėdainių, todėl ir atsispindi to krašto laikas, ten susikaupusios tiesos, išlikę žmonės ir daiktai.
Pirmoji Valdo Daškevičiaus knyga „Sauja pelenų“(1989) — savitos trumpo eilėraščio gilumos, tylos pradas. O ir vėliau autorius savo eilėraščiuose ištikimas dvasinei stiprybei, vertybėms, žemės ir žmogaus ryšiui. Drąsiai galima sakyti, anot kritikų, jog jis trumpo eilėraščio meistras. Keletas minčių iš jo eilėraščio, kartais tik kelių eilučių užtenka, kad pajustum pasaulį — ir apie mus, ir iš mūsų. Tas žiūrėjimas ir pastebėjimai, kartkartėm suvokiant, dėl ko liūdna, kas pasikeitė, kuo esame gyvi dar esantys, nustebina. Taigi — iš Valdo Daškevičiaus posmų — ir toks žvilgsnis: „Ir žiūri Dievo giliom akim/ į mano sapną skruzdė“. „Išeinantys užkala, kas brangiausia,/ ko neįmanoma išsinešti.“
„Sakai trumpai, rašai laiku./ Rašai — sakai, sakai — rašai“,— iš Vytauto Stulpino eilėraščio
Taip, ar ne visai taip, bet jau realiai susitikta ir įsiminta, kas skelbiama poeto Vytauto Stulpino naujojoje knygoje „Lėtoji“. O skaitytojai juk turi teisę ir savaip matyti, savaip perskaityti — skaitymas — irgi menas. Dar karšta, anot paties poeto knyga, ką tik iš spaudos. Knyga — eilėraščių ir prie pat 600 puslapių. Gyvenimas — ir tokį tikrą gyvenimą, ir tą susitikimo vakarą girdėjo jį susirinkusieji, tokį realų pasakojimą iš paties autoriaus išgyvenimų, sutalpintą.
Itin dailiai viskas atlikta, itin subtiliai susijungė — knyga „Lėtoji“ — ir savo darbą išmanančių žmonių — žemaičių meistrų grupė: poetas Vytautas Stulpinas, redaktorė Janina Riškutė, dailininkai Petras Gintalas ir Gvidas Latakas.
„Rašydamas/ apsirengiu lengviau, šviesesniu drabužiu“,— taip pasakyta poeto viename iš eilėraščių. O gal ir tai sykiais padeda? Ant knygos viršelių vaizdai iš Petro Gintalo medalių — „mano mėgstamiausių,— sako Vytautas. — Medalis pilnas erdvės — Kražiai“, „Žemaičių Kalvarija — mano vaikystės žemė. Nuo 5 metų žinojau, kad ten žuvo poetas Mačernis.“ „Mūsų gyvenimas yra trapus“. „Diena tirpte tirpsta“. „Persipynusios vertybės — kitaip prapultis.“ O juk grįžta — tikrai, kaip sako poetas, „grįžta tai, dėl ko gyvenai,/ dėl ko nenustojai trepsėjęs“ (eil. „Lėtumo“).
Ir tas vakaras — skaitymų, sugrįžimo, iš atminų, su lemties takais, jau iš buvusių kelių, su šviesa ir įkvėpimais, virtęs eilėraščiais — melodija. „Ji būtinai ateis,/ laiku pažadėta diena“ (eil. „Pažadėta diena“). Tiesa, Vytautas užsiminė, kad eilėraštis „Pirmokas“ — iš to, kas skaidraus, iš trumpo. Ir per klasės susitikimus tai ne kartą perskaityta. „Kadais aš turtingas buvau/ Simono Daukanto gatvėj./ Šipulių ryšelį turėjau,/ mokiaus pirmoj klasėj./ Šipulių ryšelį./ Prosu lyginau/ popierius, slidėmis/ šliuoždavau į svečius./ Šipulių ryšelį./ Taip, turtingas buvau,/ kai mokinaus skaičiuoti“. Tas eilėraštis — ir ant knygos „Lėtoji“ viršelio — „Taip, mokiaus/ skaičiuoti,/ kokio raštingo/ būta manęs.“
Giminė — ir „Galybė metų“,— anot Stepono Algirdo Dačkevičiaus, o viskas „po įdiržusiu/ smilium kantičkoj“
Visada laki jo mintis ir talpus tekstas — iki kiekvieno žodžio muzikos, kuri leidžia tam žodžiui justi visą laisvę. Tokia yra Algirdo Dačkevičiaus poezija. Laukiame naujos poeto knygos — gero, sklandaus jos gimimo! O šiems vakaro skaitymams — apmąstymai, suvestys iš turimų rankraščių, taip sakant, skiltelės iš monologinio tykesio, iš dienračio audinio, iš esamo ir prabėgusio laiko. Tiesiog gyvastis — kaip ir dera pavasarį.
Atrodo, kad kiekvienas Algirdo Dačkevičiaus regėjimas — ir tai, kas pamiršta, ir tai, ko dar neįmanoma pajusti, bet jau numanyta ir yra čia pat. „Namų kalba“, „Gentainiai“, „Stogai“ — tokie ir panašūs eilėraščių pavadinimai jau savaime veda į savastį. „Maldai sudėtos sodžiaus rankos“ — ir patiki, kad visa tai realu, kad dar taip pat… Kad „Susigyveno,/ nepaleidžia viens kito/ lietaus lašai ąsotyje,/ pamiršę žingsnių šlamesį“. Kad „per šventą Jurgį“ — „Avinėliams ir jauteliams laigant/ atsiveria ganykloje bažnyčia —/ be durų, be klauptų —/ vieversiai vargonuos.“ O ko dar? „Virš paliktų gyvenimų/ siūruoja balsai.“ Toks gyvenimas — gyvas, atminties pasklaidomas, gyvastis toji — su kaupu kiekviename eilėraštyje. Toks išgyventas, išmoktas atvirumas, Poete, reikia naujos knygos, reikia Jūsų išminties.
„Dar yra žmonių/ kurie į mane atsišlieja/ gyvena šalia“,— tegul bus tokie pasveikinimai su Juozo Žitkausko žodžiu
Telšių krašte įvykęs poetų susitikimas yra ir Juozo Žitkausko sumanymas. Jis, anot poeto Vytauto Stulpino, vienas iš tų knygnešių — su knyga į žmones, toks kūrėjas, kuris ir kitus poetus iki mūsų atvedantis. Pristatydamas vieną po kito dalyvavusius autorius, Juozas Žitkauskas užsiminė, kad seniai laukęs tokio susitikimo. Nemažai jis pats rašo eilėraščių savo gimtąja dzūkų tarme. Ir į šių metų Kaunatavos sodų žydėjimo skaitymus poetas pakvietė paklausyti dzūkų ir žemaičių žodžio — sykiu su Povilu Girdeniu jiedu atvyks į poezijos šventę.
Poeto Juozo Žitkausko eilėraštis skelbia ir tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, dėl ko visiems neramu. Gyvas joje mažų miestų ir kaimelių gyvenimas, jautriai prakalbinami ir nesantys pasaulio žemėlapiuose. Autoriui svarbu, dėl ko „atviras langas ne pats atsivėręs“,— išlikimo, taikos, pasitikėjimo, iš pagrindų esantis gyvenimas. Ir iš dzūkų išminties — tiesiog „Pagal` mūs dziedų“, prisiminimai, susigyvenimai. Juk „dar yra žmonių/ kurie į mane atsišlieja/ gyvena šalia/ pasitiki/ dar yra šviesių naktų“.
Kaip sakė Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovė Vida Urnikienė, poezijos šventė — giliai mąstančių žmonių, kūrybos žmonių šventė. Dovanotos grožio, bendrystės akimirkos — gyvenimo pilnatys. „Po kiekvienu žodžiu/ — tarpas,— anot poeto Vytauto Stulpino. — Tam tarpui/ rašomos knygos.“
