„Pražydo pasklido žiedai po laukus/ Ir pievas išpynė margai“,— Maironis
Ieva Sigita Naglienė
Minčių keliai — ir puokštės atminimų
Visokių esti puokščių — gėlių sauja, lapų, šakelių, atminties, jausmų — ko širdis geidauja. Pavasariais — ir saulės, ir meilės puokštės, ir kūrybos margumynai. Kaip kas supras, kaip kam atrodys. Gegužė baigs pavasarį — liks tas žydėjimas, kai nieko daugiau nematyti. O jo pėdsakai — eilėraščiuose, išgyvenimų tinkluose, apmąstyti, patikrinti ir skelbiami. Šitam, tikrajam gamtos susikabinimui, tai gėrėjimosi galiai, tam jausmingumui ir jo šviesai neatsispiria nė vienas poetas, nerasime nuošaly nė vieno rašytojo. Su pavasario amžina meile, su jos jėga — ir troškimai, viltys, išbandymai, ir skaidrūs lašai, ir gėla. Ir visa tai, išlaukta, priimta, suvokta, aprėpta, kas išplaukia tyla, prie ko kasdienybė auga ir jaučia skrydį. Dėl to galima rasti kūrinių, kurių autorių gyvenimo margumas — ir pasidalintas su žmonėmis, ir labai stipriai įspausta minties gyvybė.
Kaip sakoma, toje jausmų puokštėje — ir kiekvieno žiedelio savas aromatas. O kiekviename eilėraštyje — ir sava eilutė, ir savi žodžiai, ir gyva tai, ką akys vikriai gaudo, kas iš gyvenimo, į ką autorius leidžia pažiūrėti. Tie žvilgčiojimai — savita kelionė, saviti jos lūkesio marginiai. Kartais mintys visai čia pat, o sykiais ir pasaulio didžiųjų vartus atkelia. Tokiam gražiam praeities priminimui — ir poeto Johano Volfgango Gėtės (1749-1832) 190-ųjų mirties metinių atmintis — pavasario laiku išėjo vokiečių literatūros klasikas, plačių užmojų žmogus. Kaip neatminti, kaip nesigėrėti — juk skaityta, gal ir ne po vieną sykį, jo gimtasis Frankfurtas prie Maino aplankytas, Veimare būta. Esame į pasaulį žvelgiantys žmonės, papildantys ir pripildantys savo gyvenimą platesnio konteksto intarpais. Ne vienam „Faustas“ — ir naujų potyrių, dvasinių ieškojimų šaltinis. Ir Dievo, ir Mefistofelio dialoguose esame radę tokių unikalių žiedelių, kurie padėjo išvysti, ką iš tikrųjų mes patys pripažįstame. Taigi viena kita citata iš tokio, dangiškojo pokalbio apie žmogų: Mefistofelio mintis: „Mat savo protą jis temoka panaudoti,/ Kad elgtųs žvėriškiau, nei elgias žvėrys./ Nepyk, bet kai pažiūriu į žmogų,/ Galiu palygint jį nebent su žiogu —/ Tik strapalioja nenustygdamas po žolę/ Ir savo seną giesmę traukia uoliai./ Kad bent akimirkai nurimtų žolėje/ Ir liautųs nosį kaišiojęs! Deja!“ Dievas: „Jis, aišku, klaidžioja, bet ieško kelio,/ Ir jeigu pasikliaus manim — klajonės baigsis;/ Juk sodininkas iš pačių pirmų lapelių/ Jau atpažįsta, koks bus medžio vaisius.“ „Kol jis dar gyvas. Ir kol jis dar ieško,/ Tol renkasi iš daugelio kelių.“ „Tačiau jaučiu — tau teks gėdingai pripažinti,/ Kad žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos/ Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti.“ Štai taip — Dievas pasitiki žmogumi ir teisina jo ieškojimus. Kaip sako Gėtė, „Jei mes visada atvira širdimi priimtume gėrį, lengviau pakeltume ir blogį.“ „Linksmam visas pasaulis atrodo linksmas.“ Tokia puokštė iš atminimų — ir patarimas: „Kai nuo vargų gyvent nemiela,/ Gyvybės syvai numalšina gėlą!“ — iš vieno poeto Gėtės eilėraščio, jau laiko ir gyvenimo patikrinti žodžiai. Sudėlioti į nuostabią atminties puokštę.
Yra sakoma, kad tikrieji gėlininkai — floristikos specialistai švelnią, romantišką, įvairiaspalvių gėlių puokštę pavadino „Poezija“. Tokia itin kelianti jausmus, gilumų atbalsius, jungianti žmones. Vadinasi, ir gėlės, ir jausmai yra apimami vienu sužydėjimu — tuo vidiniu lengvumu apipinami. Ir į eilėraščius gėlės pareina — taip pat jutimais, išgyvenimais, įsivaizduota, ištikima ar meilės šiluma. Tokie gryni jausmai susipina, toks natūralus grožis skverbte sverbiasi į širdį — itin stipriai jis suplaka pavasarį. Anot Maironio, „Pražydo pasklido žiedai po laukus/ Ir pievas išpynė margai“. Tokiu užburto pasaulio atsivėrimu, stipriu poeto meilės šaltiniu tampa tėvynė — ir jai kūrybos stebuklas, kaip sako Irena Kanišauskaitė (2011), „Taip niekas tavęs nemylės“. Ryškėja mylimosios, mūzos, tėvynės vaizdiniai: „Daug žemės puikių ir gražių dukterų/ Jo širdį pavergti norėjo:/ Dėl dainų — žiedų, dėl eilių įkvėptų/ Ir auksą, ir vardą žadėjo./ Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,/ Tu proto netemdai gražybe,—/ O tu tik viena širdies raktą radai/ Skaisčiu savo skausmo gilybe!“ Apskritai Maironio lyrikoje gėlės, jų žiedai — ir jausmo įtaiga, ir atvirumo, papročių, įpratimo, grožio ir sielos gyvenimo išraiška. Žodžiu, visa puokštė, sukuriama jausenų harmonija. „Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių/ Iš margo gėlių sutvėrimo;/ O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų/ Jo vardas: gėlė atminimo“,— taip sakoma eilėraštyje „Neužmirštuolė“. Taip po truputį leidžiantis eilėraščių keliais — visokių gėlelių esama. „Kad galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!/ Mieliausias papuošalas — rūta žalioji:/ Su tąja prisiekia mylėti jaunoji“. „Laimužės šviesios ir vilties ji gėlelė./ Tarp rūtų, sesute, tu tankiai dūmoji!..“ „Saulė žengia per dangų karalienės gražybe!/ Gėlės lenkia jai galvą, paukščiai čilba linksmybe,/ „Jiems ji šypsos, pridengus veidą muslinu plonu.“ Tokie sudėlioti reginiai, taip susieina žodis su žodžiu — tokia šviesi pavasario prasmė. Įtaigi Maironio mintis, jo supoetintas žydėjimas — atvertos visos tikrojo jausmo galybės.
Skvarbiau į patį žmogų, į jo reginius — ir pasigaunant pavasario nuotaiką
Marguojantys pavasario laukai — tokių ir tekstų reikia, tokio mirgančio žodžio, išsaugoto ir pražydusio sykiu su gamta. Ir ne vieno poeto — kiekvienas juk vis kitaip yra sudėjęs išgyvenimų puokštes. Ir eilėraščių žmogus kitaip įsijautęs, ir nuotaika vis kitokia, ir tarsi draugėn buriantys žiedai — toks jausmingumas iš gyvenimo, šilumos galimybės.
Pirmų pirmiausia — poeto Antano Vienažindžio subtilus ir tyras jausmas — daina virtęs eilėraštis „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis.“ Įvairių žolynėlių paminėta, net keturiolika gėlių vardų. „Man ramus vėjelis nuog žolynų pučia,—/ kaipgi gardžiai kvepia mano darželis!/ Norens aš nuvargus ar nuliūdus būčia,/ Čia mane prakalbin kožnas kvietkelis…“ Šiemet nuo Antano Vienažindžio mirties 130 metų. Tai vienas iš egzistencinės ir meilės lyrikos pradininkų. Jis drauge su broliu Norbertu mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje. „Antanui Varniuose neblogai sekėsi, jis atkakliai siekė kunigystės“. Varniuose patirti ir 1863 metų sukilimo išgyvenimai. „1864 metų pavasarį Vienažindys tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius, slegiamas prievartinio kraustymosi į Kauną rūpesčių, jį įšventino kunigu“ (Juozas Girdzijauskas, 2001). „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!/ Visi širdies skausmai pas jumis pasilieka./ Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,/ Kada vargus verkdams išrokuoju“,— iš poeto Vienažindžio „Dainos“, su emocine poeto gėla, su atmintimi ir skaitančiojo žvilgsniais į tikrovės potyrius. Gyvenimas — su gilesniais išpažinimais, su išrokuotu dvasiniu rūpesčiu. Ir su pasikartojimais, kad žvelgiantys ir į save atsigręžtume, ir kas tyriausia, kad pamatytume.
Įdomu pavasario prasmę apčiuopti ir poeto Kornelijaus Platelio knygoje „Pinklės vėjui“, 1987 metais parašyti eilėraščiai — ir jau 35 metų susiklosčiusi atmintis. „Ir pavasaris išsiveržia/ Iš pumpurų ir sėklų./ Oras pilnas, gyvybės,/ virpėdamas šoka virš žemės.“ „O pavasario dangus dosnus, begalinis,/ Ataidus visiems gyviams,/ net savo/ Ribas suvokiantiems./ Jis dosniai dalina aitrią augimo galią/ Kiekvienam, kas gali paimti,/ o paimti tegali/ Tik tas, kuris duoda, nes/ Duodant burna prasižioja,/ atsiveria siela.“ Tokia gilumos puokštės esmė, kol išvysti, anot poeto „Kiek svaigių žiedų!“ „Tėra būsimas laikas, sekantis saulės žingsnius“, „nesulaikoma žolė pro plyšius išsprūsta/ Ir kužda pulsui greitą pavasario ritmą,/ Nugirstą iš drumzlinų upokšnių.“ „Gėris ir blogis —/ Tai jau poeto gyvybės principai, tvarkantys/ Jo būtį, lemiantys jo kūrybinę galią./ Tikėjimas savo žodžiu yra pagrindinis/ atskaitos taškas,/ yra vartai, įleidžiantys kūrinį/ Į visų šviesų Kosmoso rūmą“,— eilutės iš poemos „Ugnies miestas“. Tokie Kornelijaus Platelio pastebėjimai. „Pavasario vėjas/ Staiga įsiveržia pro išdaužtą langą/ Ir pakelia židinio pelenus.“ Ir išgyvenimai tęsiami iki „Mitologinių etiudų“,— juk „Giesmės išlieka šviesios/ Sielų laukams užsėti“.
Skvarbiau aprėpus mūsų laikmetį ar praėjusį, jau nutolusio laiko, blunkančio reginio patyrimus, gera, kada yra kur atsiremti. Kiekvienas pasikartojimas — ir žinia, kokie buvo žmonės, kuo ir kaip jie gyveno. Kūrybos puokštėse — tikroji ir menama, gyvoji ir palikimo prasmė. Šių metų gegužę prozininkui, romanų autoriui, rašytojui Jonui Avyžiui jubiliejiniai metai. Jis gimė 1922 metų gegužės 16 dieną Mėdginiuose, Joniškio rajone, mirė 1999 metais. Pirmieji kūriniai — „Pirmosios vagos“ (1948), „Garbė“, „Išsivadavimas“, „Palikimas“ — ir „Kaimas kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metas“, ir dar daug kitų, ir suaugusiems, ir vaikams prirašyta kūrinių. Reikšmingiausios tautos gyvenimo akimirkos, tragiški įvykiai, egzistavimo teisė ir išlikimo galimybės. Visa tai jungia gyvas žmogus, visa tai įprasmina jo darbas, meilė, sąžinė, jo spalvingi gyvenimo žiedai. Drobių drobės — spalvingiausi charakteriai, unikali atminimo puokštė. Pasak Elenos Bukelienės, Jonas Avyžius „kone vienintelis sovietmečio laikų literatūroje kūrė savo laikų epą“ (1975). Ir citatos — tegul bus iš skirtingų Jono Avyžiaus kūrinių. Tegul puokštė — iš mūsų jau perskaitytų, išgyventų romanų, tegul ir vėl apmąstant: „žmogaus išvaizda nieko neverta, jeigu jos nepateisina dvasinės vertybės — darbštumas, išmintis, aukšti polėkiai, na, materialinės vertybės, kurias sukaupia minėtos vidinio grožio savybės.“ „Viską, ką mes galime padaryti, tai stengtis išlikti dorais, kiek įmanoma susidėjusiomis aplinkybėmis“. „Bet ko norėti iš svetimo, jeigu savam tesu daiktas, kurio pasisiekia prireikus.“ „Dukters žodžiai, bet juose nebėr dukters.“ „Vargšai žmonės, kurie dėl tų blizgučių turi sėdėti prezidiumuose, nėra sėdėję ant pašarų uorės, kada visas kūnas maloniai apsvaigęs, širdis prisipildžiusi tokio gerumo, kad, regis, visą dievo pasaulį išbučiuotum, apipiltum dovanomis, pažadais, gerais žodžiais.“ „Geras dalykas kritika, tačiau kai joje nėra nė lašelio savikritikos, tokią kritiką mes vadiname demagogija.“ „Pasodintas skiepas niekuomet neduoda vaisiaus tais pačiais metais.“ „Ir linksminantis reikia savo darbą dirbti.“ Ir būkime, ir atminkime rašytojo Jono Avyžiaus žodžius. O juk žodis po žodžio… Anot rašytojo, juk „kiekvienas žodis kvepėjo kasdienine duona“. Gegužė tebesitęsia — pavasaris. „Kol tebešviečia toji akimirkos šviesa – – -“,— kaip sako rašytojas Jonas Avyžius, būkime žmogus su žmogumi.
Kasdien vis kitokia pavasario margumynų puokštė — skleidžiasi, žydi, traukia. Ir esame apdovanoti, ir patys padovanosime. „Pražydo pasklido žiedai po laukus/ Ir pievas išpynė margai“,— anot poeto Maironio. Tokio prisipildžiusio margumo, tokio prisiminimų pynėmis, tokio vedančio grožio iš kasdienybės gniaužtų. Ir kiekvienam — ir negali užmiršti kažin ko, gal regėto, gal atvaizduoto. Negali, nes nenori, nes gerais žodžiais apipiltas. Ir pats apipiltum — ir iš rašytojo Jono Avyžiaus veikėjų kalbų daug ką pakartotume. Jos, regis, taip jautriai pripildančios vidų gyvenimo išmanymų, kad veda iki atminimo ir spalvina rytdieną.
