„Kad ir linksmiausi metai ant svieto būtų,
Be vasaros skarbo visi žmonės žūtų“,— Antanas Savickis
Ieva Sigita Naglienė
Ir atsimenant „tokį dyviną trūsą“,— kaip sako Kristijonas Donelaitis
Paleidžiame — vieną po kitos ir vis gražesnes vasaros dienas. Antras vasarėlės mėnuo — liepa ištiesia ranką. Tiek saulės — ir jau ne tik regėti regėję, bet lūkestį ne vieną įgyvendinę, ir išėję, pakeliavę ir grįžę, ir, suprantama, esame tuose darbų sūkuriuose, be kurių nė viena vasara neįmanoma. Darbas veja darbą, juk vasaros darbai įsuka, anot Kristijono Donelaičio, „Vis tekini“, kol tokios „vasaros grožybės“. Rodos, neišsenkantis šaltinis — tik imk. „Metuose“ — visa „Vasaros darbų“ prasmė: savastis, tradicijos, žinios apie pasaulį ir moraliniai vertinimai. Savitumo visi ieškome — susitelkiame ir mėginame išsirinkti, kas svarbiausia mūsų gyvenimo pasakojimuose.
Iš „donelaitiškų“ vaizdų — ir nenudailinti mūsų pačių išgyvenimai. Juk svarbiausia pasikartoti, įsidėmėti, žinoti, kaip buvo, kas kitaip, kuo ši diena laimingesnė, kokias gyvenimo jėgas suaktyvinome, o dėl ko ir rūpesčiai kaupiasi. Darbas ir mąstymas yra susiję. Ne viena liaudies patarlė, ne vienas priežodis taikliai primena, jog išmintis lengvina darbą. Yra sakoma, kad „žmogus be mokslo mažai tevalioja“, „koks protas, toks ir darbas“. Įterpdavo mūsų senoliai į savo kalbą ir tokių posakių — ir žavesys, ir atkreiptas dėmesys. Ne vienas galime pasakyti, kad per tokius trumpus pastebėjimus, ne sykiais ir savus atmename, ir jų gyvenimo prasmė aiškesnė. Galbūt tai ir yra vieningumo ir individualumo esmė? Gal iš čia „kabinasi“ ir tas, vadinamasis socialinis prisitaikymas, toks nuo mažens perimtas, savaip stimuliuotas artimo žmogaus suvokimas apie gyvenimą?
Tokie laiku ir tinkami pamokymai su darbo, tinginystės samprata, kruopštumo ar kūrybiškumo, tam tikro susidomėjimo paskata — ir sėkminga kalba, susikalbėjimas ir kartų bendrystė. Nebūtina iškart nuneigti, jog mes kitokie — niekas ir nemano kitaip, bet į laiko patikrintas teisybes reikia įsiklausyti. Tuolab, jeigu daugiau žinai ir šiandieninė esmė kalbesnė. Ne veltui sakoma, kad svarbiausia atsirinkti, kokia žinia, kokia naujiena, kokie susikūrę vieno ar kito dalyko prieštaravimai yra priimtini, o dėl ko mūsų visa esybė šiaušiasi. Nieko nėra be darbo — ir darbas su savimi yra vienas iš pačių sudėtingiausių gyvenimo užduočių. O gal vasara kaip tik toks metas — savistabos, apmąstymų, nematyto matymas, nelankyto lankymas, ilgų laukimų išsipildymas? O sykiais ir bevartant klasikų darbus, įnikus į tautosakos šaltinį ar kokį poetinį leidinį — ir nuostaba! Neišpasakytas malonumas turėti savo dieną, savo mėnesienos taką, vandenis, kurie priima, žemę, miškus, kurie kalbina, savą dangų, kuris skelbia gyvenimą, ramybę ir taiką. Gali kurti išgyvenimų pasakas. Anot senovės pasaulio tyrinėtojos Pranės Dundulienės, „mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių“(1990).
Toje dvasinėje gilybėje — atsekti, atspėti, minėti ir vertinti, kas patikima, yra nepakeičiama. Visada galima išvesti paralelę tarp džiaugsmo ir gamtos. Įspūdingai įsilieja perskaityto teksto gyvybė. Atsveria tas tikrasis patyrimas, kuris praturtina žmogų, tas šauksmas, siejantis su atliepiančiu pasauliu. Tokia yra „Donelaičio pasaulio transformacija į šventovę jokiu būdu nesuabstraktinta, nenustelbta jo normalaus, organiško gamtiškumo. Donelaitis nėra nei mistikas, nei simbolistas, kuriam „šioji“ tikrovė mažiau tikra būtų už „aną“ — mistinę, pavirtusią į kokią nors „gryną idėją“. Anaiptol, kaip tik per žemę su visu jos žemiškumu ir apsireiškia dieviškoji būtis; nieko nėra tikresnio už augalą, molį, mėšlą, taigi — už Dievo malonę čia ir dabar žemėje“,— anot Rimvydo Šilbajorio(1992). Mintis — vyksmas, judesys ir veiksmas — vasaroj kitaip negalima. Ir atsimenant, kad visur gyvybė, ir atsimenant „tokį dyviną trūsą“ — kiekvieno, kaip sako poetas Kristijonas Donelaitis. Pati saulelė „dyvinai“ mus supa — praturtina pasaulį, kelia emocijas, tiesiog įpareigoja krutėti, kalbėtis.
Kalbus „Metų“ tekstas — ir kalbasi visi, tiesiogiai ar netiesiogiai, kalbasi poemos veikėjai, tariasi ir patys su savimi, ir pasidalija, ir sužinome tokių gyvenimo tiesų, kurios atskleidžia santykius, pildo minties turinį, perteikia rūpestį, parodo savotiškus pasikartojimus. Atsimenant, besipasakojant, pereina tam tikri, lyg ir nesusiję dalykai. Galbūt įsiterpia ir jau esamo, šio gyvenimo epizodai — ir iš tokio taško žiūrint, savas pasaulis kitoks. Tikrajam gyvenimui — mūsų žvilgsnis šviesesnis, galime pasakyti ir visai, ir tiesiogiai, kad mes ir mūsų darbai, mūsų gyvenimas šviesesnis. Vadinasi, turime vasaros darbus, turime išgyvenimų, patyrimų vidų, turime pasaulį, kuris ir pačią erdvę, ir mūsų kasdieninę tikrovę veikia. Per šitokį santykį kinta realybė. Būtent ją sustiprina ir palaiko tos gyvenimo jėgos, kurios siejasi su visuma, kurias mes suvokiame kaip pasaulio darną. Tiesiog kuri nors pajaustoji galia vienaip ar kitaip jautriai užsilaiko visam gyvenimui – ji ir mūsų, ir praeities, ir vedančioji gyvenimo pirmyn.
Iš parašymų, kurie arčiausiai vasaros pasakų. Arba — „Sielų mainai“,— anot Kazio Sajos
Vasara — išgyvenimų metas. Ir tylėjime jie juntami. Kitokia erdvė, kitoks pasaulis — savotiška pasaka, kuriama visos gamtos. Ir žmogaus — be jokios abejonės. Darnus bendras triūsas, natūralus žemės, žolės, kalvų, paukščių, medžių, vandens, žmogaus pašnekesys — ir vasaros stebuklai. Anot poeto Tomo Venclovos, „Ne atspindys, o pertrūkis tikrovėj,/ Sala, įaugus į putotą srovę,/ Atstojanti neatrastąjį rojų,/ Išsilukštena iš gyvos kalbos“(1972). Šitaip prieš mus ir tikrieji reginiai, ir tikrosios dvasinės pagavos. Arba apsikeitimai. Gal tiesiog, anot rašytojo Kazio Sajos, „Sielų mainai“?
Kasdienė tikrovė ir fantazija, ir ištisas pasaulis, kuriame visiškai prisiartina mus persmelkiantys vidaus ir atminties, išorinio reginio ir dominuojantys to keisto artumo dėsniai. Įspūdis ir artuma — vasaros gyvybės šaltiniai, šiluma ir jaukumas, džiaugsmas, suradus dvasios atitikmenį. Sąmoningai ar ne — tai jaučiame. Ieškojimas — darbas, palyginimas, tam tikrų jėgų antplūdžio realizavimas.
Ypač tokių gilių paieškų daug yra Maironio poezijoje. Tėvynės ežerai ir upės — atviras meilės ilgesys, minčių dinamika. Pasiaukojimas — ir darbas. Ir tas grožis, kuris šalia: „Nesigirdi garsų! Kiek ramumo dangaus!/ Nieks nebaido svajonių gamtos!/ Vien ant saulės laidos vamzdžio aidas ringuos,/ Vien kaskados teškėt nenustos.“ Ypatingo gražumo saulėlydis, gimtinės galinga srovė ir tai, kas perduodama į atmintį. Suprantama, ištikima — tarsi mūsų erdvės įsikūnijimas. Savaip veikia ir tie, kurie galbūt tik įsivaizduojami, galbūt tik perskaityti tam tikrų amžių parašymai — tokia pereinanti į kitokį laikmetį istorija. Visada maga paminėti, nors vienu kitu žodžiu atminti išėjusiuosius, pažadinti stipriai nutolusio balso stygą — išgirsti seniai kūrusio poeto žodį.
Šiemet sukanka 240 metų nuo Antano Savickio gimtadienio — poeto, kunigo, medicinos daktaro gyvenimo. Greičiausiai jis buvo gimęs Kretingos krašte, Varnių kunigų seminarijoje įšventintas į kunigus 1819 metais. Kunigavo Tirkšliuose, Gargžduose, Stulgiuose, Židikuose, Žemalėje — ten ir palaidotas. 1827 m. išvertė šv. Augustino raštų „Kalbos dūšių su Dievu“, rašė eilėraščius. Nebuvo atskira knygele jie išleisti — gerai žinomi tik rankraščiai „Baikos, arba Pasakos, lygios teisybei“, 28 eilėraščiai. Iš vasaros ciklo — tokia įsidėmėtina poeto mintis: „Kad ir linksmiausi metai ant svieto būtų,/ Be vasaros skarbo visi žmonės žūtų.“ Skarbas — turtas. Yra raginama darbuotis, kad būtų sudorotos visos vasaros gėrybės. Vis dar gyvas pasakymas, jog „vasarą krut lauke akmuo.“ Dabar reikia gyventi, kaip sako poetas, pagal tą seną priežodį: kiekvienas šeimininkas rūpestingai apgalvoja, kaip savo gėrybes sunaudos. Neužmiršta ir kaimyno — pertekliumi dalijasi: „Ratavosim, jei įkris kuomet į bėdą.“ „Vasara meilinga“,— anot poeto Antano Savickio. Jo „Baikos“ — išmislai, pramanai, prasimanymai — su aprašinėjimu, ironija ar didaktikos elementais. Tokia teisybė, pasak paties autoriaus, kurias parašė, kaip „Prietelius tikras meilings, nors ne didis pons“. Va, tokia atmintis — tokia „nemieruota“ — savotiška dvasinė „bagotysta“. Nutolę, išnykę tokie kažkada buvę mūsų šnekų žodžiai — su poeto Antano Savickio dvasine šiluma ir iš naujo peršnekėti…
Ką tik paminėtas 90 metų gyvenimas — Kazio Sajos, rašytojo, išminties žmogaus jubiliejus. Ne vienas turime apie ką kalbėti — skaityta, regėta, išjausta. Ir nuo jaunumės — iki dabar jo reikia su tam tikra paslaptimi, apie dalykus kalbantis, kurių pasigendame, apie gyvenimą, kurį gyvename, apie savus ir iš čia pat. Maga paminėti, kad ir apysakų, apsakymų knygą „Klaidžiojimas“, 1982 metais išleistą,— juk jau keturiasdešimtmetis, tikrai apsidžiaugsime dar sykį perskaitę! Ir su patirtimi — išgyvenimu, skaitytojų įžvalgomis, su lemties sustojimais, reta būties akimirka. Ir jos — atmintis. Tegul suskambės eilutė, viena, kita, vedanti į susitikimus, nukelianti mus, kur būtina — iš paties teksto.
„Kaip šiandien atsimenu — ėjom braukdami smilgas, parugėm, paskui palei dobilus, kur buvo daug sultingų rūgštynių…“. „Dabar tarsi matau skurdžią tavo šypseną“, „su savo tyliu, kartais man net nesuprantamu džiaugsmu ir mokėjimu vertinti sielos ramybę“. „Būtų mano valia, aš abėcėlę pradėčiau nuo dieviškojo D. Argi nenuostabu, kad šituo garsu prasideda tiek daug brangių, gražių ir sudvasintų žodžių: dailus, dailidė, daina, dalia, dangus, darbas, darna, derlius, dirva, draugas, dvasia, džiaugsmas… Dvasingasis ir skardusis D“, „visu tuo kažkokia paslaptis!“ Ypač vasaros — unikaliausi darbo ir dirbančiojo, dovanojančiojo ir gaunančiojo laimės vaisiai. Tuo tikrai turime progą įsitikinti.
Esti Kazio Sajos išmintingųjų žodžių kiekvienoje jo knygoje. Juk ne šiaip sau autoriaus žadama „Pasakysiu kaip draugui“(1986). „Svetimų sielvartą sunku pasverti. Reikia džiaugtis, jei dar susigaudai savojoj „kibernetikoj“. „Laimingųjų reikia ieškoti miegančiųjų tarpe., Valgančiųjų, geriančiųjų… Jeigu jie prieš tai buvo labai pavargę, ištroškę arba išalkę — jie laimingi.“ O iš „Sielų mainų“( 1984) — ir tai, kas lieka visam gyvenimui: „lyg tas numintas slenksčio akmenėlis, po kuriuo seniau kaimietis, kur nors netrumpam išeidamas padėdavo savo trobelės raktą.“ „Kinivarpų raštai“(2013) — skatina pamąstyti apie didžiausią žmogui duotą dovaną — gyvenimą, apie vidinį ir išorinį grožį. Šiai liepai — gal tiesiog tiek tokio malonaus darbo su rašytojo Kazio Sajos knygomis? O jų esama daug — vadinasi, bus ką pasiimti, kuo save nudžiuginti, ką ir kitam persakyti. O Rašytojui — ačiū už tai, kas pasakyta, kas ištylėta, kas dovanota, kuo atsiskiriame ir kaip susieiname. Už tikrumą — ir gyvenimą, gyvą Jūsų knygose, už juoką, kuris kiekvienam savas — susirandamas!
Vasara — liepa, paskaitymai, nuotraukos ar įspūdžiai iš čia pat. Darbai ir darbeliai — atskiri, pavieniai ar sykiu atliekami — visa tai ir esatis, ir atminimas. Apjungti to suvokimo galios, kad gebame daugiau, jei šalia, jei sykiu, keliolika kartų daugiau nuveikiame. Svarbiausia, kad kiekvienas ir kiekvieno, anot Kristijono Donelaičio, „tokį dyviną trūsą“ įvertintume. Ne vienas vasaros susitikimas — ir pėdsakas, nedylantis per visą gyvenimą. „Vasarą krut lauke akmuo“ — užrašyti tie rašmenys ir tegul bus mūsų suprantami. Juk darbas ir blogas mintis nuveja, ir gyvenimą apsaugo, visomis jo prasmėmis.
