„O saulė eina dangumi
Ir savo spindulių galais
Palaiko ryšį su visais“,—
Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Svarbu, kuo tikrai gyvename
Jau menkai tos liepos beturime — lėkė ir pralėkė. Atradimai ar atsiradimai, kokie jie bebūtų — turi savo įspūdį. Šiluma vienija — daug ką pamatėme, nors ir kokie riboti būtų vaizdiniai ar pajautimai, bet podraug ir išbaigtas mūsų tam tikras patyrimas. Pasižvalgėme, pasiklausėme, atgaivinome širdį, o žmogui būdinga įsivaizduoti — labiausiai, kas norima pamatyti, pritraukia.
Įtaigūs poetų vidiniai regėjimai, papratimai žiūrėti ir gebėjimas pareikšti pasikeitimų esmę yra įbrėžiami mūsų dvasioje. Iš tokių žiūrų — polinkių ir paprasti dalykai keičiasi. Tarsi tai, kas pastovu, sujudinama, o tam tikras išankstinis supratimas jau apgalvotas, įvertinamas ir nuo konkretumo — iki jutimų nelieka atstumo. Beje, pasak Viktorijos Daujotytės, „papratimas žiūrėti į kelią — archetipinis nuošaliųjų sodybų vaizdinys; saugumo pasitikrinimo, nesuprantamo laukimas, kartu ir kvietimo eiti-išeiti“.
Įprasti veiksmai nėra sudėtingi, niekuo, regis, neišsiskiria iš kasdienybės. Juk paprotys yra nusistovėjęs visuomenės ar asmens gyvenimo būdas, kiekvienos tautos skiriasi, bet kartoti ar pakartojami veiksmai savaime tampa lyg iš prigimimo. Deja, papratimas žiūrėti — regėti ir justi, lyg būtų iš kažko stipresnio perimta, yra kas kita. „Atsiminta arba tarsi atsiminta“,— kaip sako Daujotytė,— „Daugkartiškumas poezijoje žymi pagrindinį egzistencinį taką“. Polinkis žiūrėti artimo-tolimo šios žemės vaizdo ir patirti tam tikras būsenas, kelia esminius išgyvenimus, stiprina nuojautą ir jungia su pasauliu. Iš to ir liūdnumas, ilgesys, kažin ko sugrąžinimas ar sąryšis su šviesesniais vaizdais, atitikimo alkis. Toks yra gyvenimas, tokia kasdienybės nusakymo gilioji prasmė — svarbu, kiek į ją įsileidžiame. „Įsiklausau:/ Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,/ saldus traliavimas atklysta į mane“, „Tenai toli yra laukų,/ Kur auga vien rugiai šviesių spalvų“, „Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą,—/ Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro praviras duris“, „Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos“, „Kai saulė sužėruos, aš grįšiu vėl į protėvių namus“. „O saulė eina dangumi/ Ir savo spindulių galais/ palaiko ryšį su visais“,— poetas Vytautas Mačernis, kalbantis, pasikartojančios šviesos ir tamsos reginių meistras, ypatingo veiksmo ir vizijų žmogus, papratimo žiūrėti pasakotojas.
Įtikina — atgyja gyvybė ir nujaučiama. Visa tai padeda suvokti gyvenimo paskirtį. Patyrimo valanda yra suklusimo ir regėjimo, tam tikro tarpsnio išmėginimas. To, kas prasideda ir baigiasi suvokimas. Svarbu ieškoti ir rasti ištakų erdvę. Vasara tokiai įstabai yra palankus metas. Verta pasitikrinti visus savus išgyvenimus. Per kalbą, atmintis, mūsų gyvenimo pasikartojimus ar gimtųjų vietų jėgų stiprybę — atitikmenys ir dvasinis palaikymas. Pasak Viktorijos Daujotytės, „Atitikmenys susidaro iš atitikimų kartojimosi. Patiriame atitikimus, suvokiame atitikmenis. Atitikmenys iškelia simbolius“. Visa tai — ir visuma, to galia, kas mums pažinu, kuo mes didesni, kas jungiama tautos išmintimi. Regis, kiekviena savasties smulkmena — ir bendrystės dalelė.
Visi poeto Mačernio minimi vaizdiniai — tie atitikmenys per šviesą ir tamsą, be jokios abejonės, yra ir mūsų patiriami, ir tai būtina mūsų dvasios jėgoms. Juk pasaulis, anot poeto, „Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime“. „Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta“. Svarbu, kuo tikrai gyvename. Visi abejojame, visi savaip žiūrime — įspūdį palieka aplinka, kito nuotaika ar paveiki akimirka, o juk esmių esmė, kas tikrai „auga ir tvirtėja“.
Vasara. Vis dar stipriai jutimiškai susaistyta. „Išplitęs kerinčiais vaizdais toks tikras menas!“— sako poetas Mačernis,— „Ir negaliu atsigėrėt“(2012). Ir iš lėto sukame savo gyvenimo ratus — iš lėto žingsniuojame, įsižiūrime — kažin kas patvaresnis ir nebepaleidžia to laiko, tos erdvės, kuri buvo peržengta. O juk tai taip būtina? Taip dabar yra, bet juk taip ir buvo? Tai suvokimas, kad esti kitoks santykis su čia esančiu ir įsivaizduojamu, čia — iš to realaus išgyvenimo yra būtinas mūsų akims, mūsų protui. Tegul bus šiuo metu ir tokie ieškojimai, ir tokie radimai su skaitančio iliuzijomis — su kūrėjo pasaulio atitikmenimis, su mūsų pačių priešpriešų samprata. Žinoma, vasarą ir pro poeto Vytauto Mačernio paminklą ne kartą eisime, šalia Žemaitės gimnazijos — ir kokia žalia ramuma, ir toks kitoks medžių bei žolės ošesys, žalias pasiilgimas to skvarbesnio pasižiūrėjimo… Žalia rimtis ir dangus išsipynęs — vos vos keletas debesėlių, bet koks nenusakomas judesys, lyg kažin ką pabudinus. Lyg pabudus kitokią dieną, lyg sąryšio kelias užsimezgė su tam tikru patyrimu. Ir laikosi tuo paprastu papratimu žiūrėti, žiūrėti atsiminus. Ir kokios spalvos — „drėgnos žemaičių vasaros žalumo“,— anot Viktorijos Daujotytės(2021). Ir iš gyvasties — nužiūrėtosios.
Daugiaspalviai žiūrėjimo vaizdai
Ne vienas, žvelgęs į tolumas ar tiesiog ką pasekęs, vis ką nors prisimena. Tiesa, kartais ir išsyk jausmas nustebina, o nueinantys ar išėję, visai realiai įsivaizduojami. Yra apie ką pagalvoti. Visokie pasikeitimai, ne vienodi laiko supratimai atveria tam tikras ir būto gyvenimo jungtis arba priešpriešas.
Galime visaip sakyti, kas su mumis nutinka arba, kas tuo metu į akiratį papuola, lyg ir atsitiktinai, bet iš tikrųjų daugybė dalykų tarsi prisiderina reikiamu momentu, prašyte įsiprašo į atmintį. Ypač didelį įspūdį padaro nė iš šio, nė iš to, lyg ir savaime patekusi į rankas kuri nors knyga — lyg pats autorius geidautų, kad šiuo metu apie jį būtų kalbama.
Iš Miesto bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninio fondo šįkart papuolė Prano Būdvyčio Svyrūnėlio „Ištrėmimo kelias“ — eilėraščiai, išleisti 1922 metais. Šie metai — ir knygos šimtmetis. O juk ji buvo sudėta svajojant, giedros beieškant, su raustančiais žiedais ir sapnų šešėliais, ilgesio aidu — lyg ir tokia autoriaus iškalbėtoji tiesa apie gimtosios vietos grožį, su meile ir sunkumais susidūrus, priartėjus prie kitokio pasaulio. Panaši ir eilėraščių tematika, kaip ir minėtų skyrių mintys — su talpiu ir išjaustu žiūrėjimu. Justa žemiška žmogaus kelionė, paprasto žmogaus ėjimo esmė — aiškiai raginant svajoti, siekti, ieškoti, viltis.
Pranas Vytautas Būdvytis — iš Kalniškių, Šilalės rajono — ne tik apie gimtuosius Kalniškius kalba, pamini ir kitus Žemaičių žemės miestus bei miestelius, pavyzdžiui, Laukuvą, Tauragę, Tverus, „Žarėnus, Tverų pakely“, o 4 eilėraščiai skirti Telšiams — reikia atminti, reikia žinoti, reikia žiūrėti, kad tas pažiūrėjimas ne tik tuo tarpu būtų svarbus. Atmintis daug stipresnė ir mums atgaivą siūlo — lyg iš kokio šulinio. Tarsi būtume supratę, išgyvenę to būto žmogaus gyvenimo rūpestį pagavę, lyg ir paaiškėjo, kad ir praėjusių metų troškimai, siekiai buvo panašūs ar panašiai daug kas įsivaizduojama — ne taip jau galingai išblaškytos tos esminės mūsų dabarties žmogaus emocijos. Žmogus visada geis įsivaizduojamo. Be abejo, skaitantį sustiprina ir paties autoriaus atviras jausmų pasaulis, jo požiūris į kasdienybę — be svajonės daug sunkiau būtų. Visai kas kita, kaip sakoma, „svajojant šventai“: „Jaučiu aš šiandieną begrįžtančią laimę,—/ Ta laimė jau daug pastovesnė;/ Išmokau pamiršti rytojaus aš baimę,/ Krūtinė jau mano ramesnė“. „Toli, svajodams, aš lekiu!../ Kylu prie saulės, debesų…/Svajonėms savo aš tikiu“. „Šiandien neliūsk — pasimelski karštai,/ O kai rytas išauš, neliūdėki tiktai./ Kas, rytui išaušus, blaivysis skliautai —/ Pakilsim tuomet nesvajotai aukštai“. „Taip, brolau, jei daug kenti,/ Svajok, jog perlus vien kali;/ Svajok, būk saulė tekanti,—/ Laisvai svajok, juk gali…“, „Svajodamas kilsi prie dausų“ — viskas mainosi, „kaip jūrių vilnys pavėjui“.
Telšiams skirtuose eilėraščiuose — įvairūs prisiminimai, istorinės tiesos, vaizdinga gamta. Pavyzdžiui, mūsų miestui yra ir toks eilėraštis — „Telšių ežeras“: „Taip miela, jauku ir gražu…/ Svajai, tarp vilnių plaukiančių,/ Laivelis tęsias pamažu,—/ Tarp gintarėlių degančių“. Tegul bus iš tų perskaitymų, iš šių pasižiūrėjimų ir apmąstymui — paties poeto Prano Būdvyčio palinkėjimai — mūsų šviesesnei minčiai užaugti: „Jau mėginęs esu/ Svajoti-gyventi kaip žmonės gyvena. —/Norėčiau šiandieną aš noru visu/ Grąžinti svajonę taip mielą ir seną“.
Toks susitikimas su knyga, kuri išlaikė šimtmečio prisiminimus — kūrusio žmogaus sutikimas su skaitytoju. Toks žvilgsnis — priartėjus, savaip įvertinus daugiaspalvius vaizdus. Įdomus dalykas, regis, toks savaime vykstantis — papratimas žiūrėti ir visaip: ir iš giliau prisitraukus, į atminimus sugrįžus, ir netikėtai tiesiog perskaičius, kas taip paprasta — iš labai arti ir tikra.
Mini, tikrai ne vienas knygos žmogus pamini savo gyvenimo jubiliejų, ne viena knyga skelbia patirties istoriją. Skaitančiam reikia to gilesnio matymo, tos kitokios kūrėjo žiūrėjimo esmės. Sakoma, jog poetas Juozapas Miliauskas-Miglovara — šviesos, saulės, aušros poetas — kaip jo nepaminėti? Juolab, kad šie metai — aštuoniasdešim penktieji nuo autoriaus mirties. Tegul bus ir šis daugiaprasmis aušros įvaizdis — gyvas ir nuoširdus mūsų gyvenimui sujudinti: „Prabrėkšk, aušrele,/ Tekėk, saulele,/ Spindėk aušros žvaigždele!“ O juk buvo poeto posmai mūsų žmonių dainuojami… Skverbkimės šią vasarą ir į tokių pažiūrėjimų šaltinius — moralinio tobulėjimo versmę.