Ieva Sigita Naglienė
Kas neįvardinta, tebus pastebėta
Artėjant ir prasitariant, visada savotiška būsena. Rugsėjis — vienas iš tų mėnesių, kada kiekvienas turime ką pasikartoti, dėl ko ir džiaugsmas, ir rūpestis pareina. Tai turbūt vienas iš tų pirmųjų kartų — įsimintiniausių, kai praveri mokyklos duris ir amžiams joje palieki dalelę savasties? Žinoma. Ir tai kartojama metai iš metų. Ir sykiais ne visuomet esame pajėgūs suvokti, kokia tai didelė mums dovana — dovana išminties ir bendrystės pamokos. Juk lieki kažkam toks, koks esi. Ir lieka kažin kokia dvasinė sumaištis, dvasinė stiprybė — augimo ilgesys ir meilė, kuri savaip išdidėja iki pačių svarbiausių gyvenimo patyrimų. Kad ir ką sakytume, mokykla yra tai, ką savo akimis pamatai, kuo tampi ir kas iš to išeis. Savu darbu ir savo pastangomis išgyvename, šalia kitų išsilaikome — svarbiausia, kiek to patys iš tiesų norime.
Visi kūrybos žmonės, visi mes — gyvenantys žemėje, esame ir mokiniai, ir mokytojai. Vadinasi, kiekvienas rugsėjis, nepaisant ką mes gyvenime veikiame, yra ir mūsų — atminties ir susimąstymo, ką išmokome patys mokykloje, ką išmokome gyvenimo pamokų paskatinti. O gal taip, apskritai būtent taip dabar į visa tai ir pažvelkime? Gal būtent tai lengvins susišnekėjimą? Gal bus paprasčiau, gal be tos didžiulės atskirties — ten mokykla — pastatas, ir ten vyksta pamokos? Juk pamokos vyksta visur ir kasdien — mes mokomės, mes mokomės žemėje gyventi. Šitaip gal ir lengviau? Ir mokytojas — tik žmogus, kuris taip pat mokosi. Žmogus — žmogui? Tokiu santykiu pagrįsta visa poezija — visi kuriančio žmogaus šaltiniai išteka iš žmogiškosios srovės dėl žmogaus. Gamta neskirsto — kas kam, ji duoda. Mes mokykimės pasiimti, pasidalinti, būti „Ant žemės delno“, anot poetės Janinos Degutytės: „Apsigobusi lapų sūkuriu,/ Pratiesiu delnus liūčiai,/ Aš stoviu kaip medis kryžkelėj —/ Kad eičiau, kad lėkčiau. Kad būčiau./ Žinau, kad viskas rankose:/ Ką turiu ir ko neturėsiu./ Ant manęs mano žemė lieja/ Liepų geltoną šviesą…“
Šviesa — ir jos ilgėsimės, ja sotūs, be jos — lyg be motinos, be tėvynės, be tėvų, be namų ir savųjų. Ir šitos šviesos šiluma mes gyvi. Ir šitą šviesą reikia išmokti išturėti. Reikia išmokti būti šviesa — daug iš mūsų reikalauja gyvenimas, o mes iš jo? Juk taip pat — tai mokymosi upės ir krantai, motyvacijos ir įtikėjimai, pelnas ir visai kitokios galimybės, tai vartojimas ir perteklius, arba viso to trūkumas, netgi nesuvokus kodėl. Ir tokia būsena, kai savy nebesutelpi — tokia aprėpta poezijos: „Juodam vandeny kranto šviesos/ Tegu siūbuoja/ Lyg medžiai ugniniai aukšti./ Aš prisiglaudžiu naktį/ Prie liepos, šaltos, nebylios,—/ …Aš prisiglaudžiau prie liepos… —/Tvaska ugniniai medžiai!—“ šitaip sako poetė Janina Degutytė. Gyvenimo poezija — taip, ir šito reikia išmokti, kad suvoktume, kas sutelpa tavo gyvenime. Reikšminga realybė — ir susitikimas su pačiu savimi, ir „savęs atpažinimas santykyje su tikrove, sutelpa tame „medis-aš“ ir „medis-ugnis-atspindys“ kotrapunkte“,— sako Rimvydas Šilbajoris (1992). O galbūt tiesiog šiuo metu „Ilgesys — sujungiantis amžius…/ Ir gyvenimo meilės grūdas…“ — anot poetės Janinos Degutytės. Toks mokslas — priešprieša apie juoda ir balta? O kaip kitaip? Gyvename ne vien tik vientisiniais sakiniais — būta ir kitokių, atsiras ir mišriųjų — laisvi ir prisiminę, iš slapties ir atviro regėjimo. Kaip ir dera mokiniui — ir mokytojui. Arba atvirkščiai — dialogas neišvengiamas. Svarbiausia, sako poetė, „Kad nepakiltų žemė — kaip teisėjas —/ Ir išeito gyvenimo/ neperbrauktų raudonai!“
Perėjimai — sunkūs uždaviniai, bet būtini savo paties ugdymui
Išmokti naujai matyti, girdėti, justi ir atsakyti nėra lengva. Kiekvienas gyvenimo skaidrumas — ilgo mokymosi rezultatas. Kitaip sakant, darbas su kantrybe. Duok, Dieve, kiekvienam šito mums. O akys, žinoma, visada kryps į kito žodį, kuris jau gyvas ir užrašytas. Šiam sykiui — poetai, kurie su mumis nuo mokyklos suolo — mokytojai ir mūsų gyvenimo vertintojai, mokytojai, išgyvenę emocinę įtampą ir sykiu su mumis besidžiaugiantys gyvenimu. Anot poeto Henriko Nagio — prisimenantys vaikystę ir niekada nebuvusį rojų.
Jo žodžiais tariant, tai ir yra svarbiausi momentai poezijoje — turbūt, suprantama,— ir gyvenime? „Vaikystės pasaulis yra, mūsų manymu, tikrasai pirminės ir nesuinteresuotos žmogiškosios būsenos šaltinis, poeto dvasios stovis par excellence, kai gebama stebėtis ir išgyventi, kaip pirmąkart žemėn atėjęs žmogus išgyveno pirmąjį kartą vandenį, vėją ir paukščių skridimą. Kai apvalios vaiko akys buvo veidrodis ir indas, sutalpinęs septynių kūrimo dienų nuostabą“ (1964).
Ypatingai, labiausiai, tikrąja žodžio prasme — par excellence — tokie yra vaiko pajautimai, tą mes kiekvienas patyrėme, tuo grįstas gimusio žmogaus ieškojimas. Tokia mūsų pradžių pradžia — didysis ieškojimas, palietimas — tikrasis išgyvenimas. Nuo savasties, kur „didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo“,— anot poeto Henriko Nagio,— iki pasaulio. Ir einame — iš to didžiulio, gimtojo — į pasaulį, kuris tikrai mus mokys! „Viešpatie, laimink visus.“ Pasak Šilbajorio, Nagio poezija — būtis ir nebūtis. O kas dar svarbiau? Egzistencija — ir netikrumas, problemos ir jų atvėrimai — tokia žmogaus gyvenimo ir išgyvenimų mokykla. Galime gręžiotis ir prieštarauti, blaškytis pertvarkų chaose, o kas pasikeis? Svarbiausia, visa tai aprėpus, kas ne taip, ieškoti darnos — klausyti savo širdies. Laisvam žmogui, gyvenančiam savo galva, galų gale vis tik pasiseks.
Šiuo metu ne vienas tikrai perskaitysime įvairių įvairiausių komentarų apie mokyklą ir mokslą — pokyčius ir nuorodas, ir kiekvienas savaip apibendrinsime, kas mums primenama, kas siūloma, kuo tikime, į ką viltys. „Visos šiuolaikinės technologijos,— anot architekto Ričardo Stulpino,— ir visi technikos stebuklai turėtų tarnauti tik dermės paieškai visose srityse, ar tai būtų finansų, ar kultūros, visuomeninių santykių, politikos subalansavimas, na, ir svarbiausia — subalansavimas su gamta“ (2022). Tai taip — kiekvienas tikslas ir darna su savimi. Be jokios abejonės, ir su kitais, su pačia aplinka, kitais žmonėmis, kurie mus veikia. Beje, jau ir Vydūno pastebėta, kad „Mokslas tegali būti patarimas. Patsai žmogus turi gyventi ir veikti.“ Ir dar — juk „gyvenimas, taip aišku, žada didžiausiąjį džiaugsmą. Vienok jis ne tiktai žada. Jis iš tikro yra džiaugsmo versmė“ (1990). Knieti žvilgtelti ir į poeto Liudviko Jakimavičiaus „Paliktas paletes“ (2021) — juk jose taip pat pamokos, klausimai ir „apie gyvenimą, kuriame daugiau mįslių nei atsakymų.“ Taip sako pats autorius. „Jeigu mes dar čia esam,/ vadinas,/ mūsų tėvai ir tėvų tėvai/ buvo geri.“ „Šiurkšti ta gyvenimo drobulė“. Yra tokia „Keleivio daina“ — su tos gilybės šviesuma, iš to kitokio mąstymo ir pajautimo: „Vienas ėjo keliu ir dainavo/ apie laisvę, kelią ir Grįžulą./ Nuriedėjo daina per tolumas/ iki girios, juoduojančios klony./ Atsimušus į tamsų eglyną/ aidu į kelią sugrįžo/ daina/ pasunkėjusiais žodžiais/ apie kryžkelės kryžių/ negrįžusiems.“ Ir apie mokymąsi — su išmone: „Visą vasarą. Mokinau savo gitarą groti,/ o ji užsispyrus/ stovi nugara atsirėmus į sieną/ kaip aikštinga studentė —/ nenori mokytis./ Beviltiška —/ pirksiu kitą gitarą.“ Esti ir tokių žvilgsnių — į pasaulį, kuris yra, tiesiog yra mūsų: „Dėde,/ nori blynų su obuoliais?/— Noriu. Bet tu jų neturi./ Turiu. Jie nematomi./ — Kaip nematomi?/— Daug yra nematomų, bet jie yra.“
„Gyvenimas dar daugiau atsiekia,— anot Vydūno. — Jame nesirodo vien paprastos gamtiškos įtekmės, bet ir aukštesniosios, tai esti žmogiškosios. Kūdikis patiria tėvų ir brolių bei seserų meilę, patiria tėvų kantrumą ir teisingumą, protą ir išmanymą ir t.t. Ir tuomi tokios pat ypatybės jame žadinamos ir jame žmogus pradeda augti ir apsireikšti.“ Reikia to kitokio žodžio ir mokiniui, ir mokytojui.
Kalba yra, pasak Vydūno, „įrankis gyvenimui pažinti ir žmogaus žinojimui apsireikšti.“ Jausmų kalbos, mokslo ir šviesos pradų tikrai rasime ne vieno autoriaus kūrinyje — tik siekime jų, įsiklausykime į sielos raišką. 1922 metais pasirodė Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ — ir vidinio monologo, ir subtilaus kalbėjimo — susikalbėjimo išreiškimas. Sykiu trapumas — ir dvasinė stiprybė, juk širdis eina „į grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.“ Eina — ir visam tam dėmesys. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas žvilgsnis šito siekia — neišgąsdinkime vieni kitų. Šatrijos Raganos kūrinio šimtmetis, o kiek ten to, ko mes mokomės, prie ko bandome priartėti. Troškimas — ir skiriama tam pamoka, kad išmoktume svajoti, kad pažinti, kad justume kaip ilgu.
Atminties lipinys — ir tam tikra akimirka, kurią pavadinsime pamoka — tegul ji bus išmokta. Tik „geros mintys teateitų į galvą“,— anot Šatrijos Raganos. Jų labai reikia — tai patirtis. Juk ir liūdnumas žmogui būtinas, ir praradimai augina — žmogus lavina ir protą, ir jausmus, mes taip sutverti. Yra ko pasimokyti iš Šatrijos Raganos kalbos — ypač jausmų raiškos, savo pojūčių aiškumo — su tam tikra nuotaika ir savitu kalbėjimu, pavyzdžiui: „Nesu nuliūdus. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus — jau viena. Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą. Kaipgi gali būti liūdna tokią naktį! Žiūrėk!“ Turėkime savo naktį, savo dieną — išturėkime. Galėkime ją lengvai išskirti iš teksto su užuominomis, su nutylėjimais — kiekvienas apsilankymas tegul bus mūsų dvasinė stiprybė, kur galėsime atsirinkti ko mums tirai reikia. Išmokime savo gyvenimo simbolių kalbos. Kiekviena kibirkštis — stebuklas, nepažinią tikrovę nušviečiantis, nematomą išgyvenimų pusę atveriantis. Reikia pasiekti išgyvenimų visus klodus — dėl savęs, kad sugalvotume, kaip į kito žodžius atsiliepti, kaip reaguoti, jiems prabilus dar mūsų neišmoktąja kalba. Gyvenimas atsiliepia gyvenimui, kurį susikuri pats.
Neužgesinkime tų lūkesių, kuriais sutikome šį rugsėjį: abstrakti tikrovė — ir mūsų, jos abi sykiu, išmokime jose būti, argumentuoti, tyrinėti ir išsivaduoti — svarbiausia sau įrodyti, kad protas ir jausmai gaivinami. Mums visiems reikia ir Vydūno gaivesio, ir tos kitokios gyvatos, reikia supratimo ir meilės, gyvenimo stebuklo — susigyvenimo džiaugsmo. Iš tikrųjų, anot poeto Liudviko Jakimavičiaus, „Didžiausias stebuklas yra,/ kad mes dar čia esame.“ Esame mokiniai ir mokytojai, mokytojai — ir besimokantys būti. Mes mokomės ir klausiame — nenustokime teirautis, „Kodėl visa tai/ yra kaip yra?/ Ir iš viso, kodėl/ ir iš kur Tai yra?“ Niekada nesibaigia tikrosios gyvenimo pamokos — tiesiog jos niekada negali pasibaigti. Su ieškojimais ir atradimais — kantrybės mums ir savų kelių, kuriais tikrai ir turime eiti.
