Rudens kalba — lyg būtų ką tik nuklausyta

„Jei žemė širdį viliojo“,— Maironis

Ieva Sigita Naglienė

Tyrinėjimas aplinkos — ir ne tik, kas nauja
Esame žemės gyventojai, žemės keleiviai, žemės kelių vaikščiotojai — tyrinėtojai ir prasmės ieškotojai. Esame kalbantys ir dairomės tokių pačių. Sykiais lyginami ir patys pažiūrėję, kur pučia nuožmūs vėjai. Žemės sulaikyti ir su ja perpinti. Ruduo — vienas iš tų kūrybos mėnesių, kai neišvengiame liūdesio kaitos, kai ryškiausia proto ir jausmų priešprieša. Anot poeto Maironio, „Kas tas paslaptis suprastų…“
Nors, kaip sakoma, kiekvienam vis kitaip — vis tik metų laikai mus išmėgina. Kalba — būties ir egzistencijos, primena Viktorija Daujotytė, „ontologinis instrumentas; kuriančiam kūryba yra mano kalbėjimas, o kūrybą tiriančiam — kalbėjimas man. Tik šiuo kanalu išeinama į bendresnius lygmenis“ (2021). O skaitytojas, be jokios abejonės, yra uoliausias vertintojas — ir tyrinėja, ir ne tik raštus — visokių nuklausymų su tomis kalbomis pareina, kurios savaip vainikuoja rudenis. Juk tai tiesa — ir ne vieno tai išmėginta? Įdomu ir savita dirsčioti į šonus, į čia pat — toks lyg be jokių paaiškinimų nuklausymų menas, buvimas prie to, kas šalia: lipte prilimpa žodis, įsiprašo smulkmena ir susidėlioja gyvenimo vaizdinys. Svarbi ta esatis su savimi, sava erdve ir su tuo, kas prie pat. Juk tai taip pat kūryba — ne tik tiriančio, bet ir gebančio girdėti? Ruduo yra palankus metas laikytis tame stebėtojo vaidmenyje: ir tykumos daug, ir spalvesio, ir saulės, kad ir kaip būtų keista, rodos, šviesa visas mintis remia.
Šviesumos reginiai visada skaidresni, nors rugsėjais ir kitokie. Atrodo, kad rugsėjis stipriai jaučia mus — žino, kaip nenoriai skiriamės su vasara! Ir vis tik svarbiausia justi visą savo žemės jėgą — tą gyvastį, kuri yra mūsų atrama, mūsų stabili, „esmi nauja pajėga kūrėja“,— anot Maironio. „Jei klydau, kaip daugel kitų,/ Tai galvą aukštai iki galo mokėjau/ Nešioti, neliesdamas purvų“. Kai iš visos širdies šitaip žvelgi, kai taip giliai, visai kitaip atrodo ir tai, ką pastebi. Tokia bendrija — ir to, kas nauja, ir tai, apie ką buvo kalbėta. To ir siekia moraliai vientisa asmenybė.
Žmogus visada gyvena nujausdamas. „Kas tas paslaptis suprastų?/ Ką krūtinę taip kilnoja?/ Kas atsakymą atrastų,/ Ko ji trokšta? Ko vaitoja?“ Poetas išlaiko to kitokio fizinio jausmo pokyčius — sykiu visą jausmų nuojautą: „Ant krūtinės: begalinės,/ Nesuprantamos, jausmingos slenka mįslys paskutinės,/ Slenka spaudžia rūpestingos.// Rodos, spaudžia, o ne skaudžia,/ Galvą vien žemyn svarina…“ Anot Sauliaus Žuko, nesiekiama „aiškintis tų paslapčių, išgyvenimų, labiau guodžiamasi, bandoma apibūdinti išorines neapibrėžto jausmo apraiškas“ (1990).
Žinoma, kas krūtinę spaudžia, yra nesuprasta arba priešinga. Ko gero, tai ir yra svarbiausia — save nujausti, nuklausyti ir susivokti, kas asmeniui, dėl ko taip jis jaučiasi? Laimė, jeigu įpratintame tą nujautimą pritaikyti savo vidiniams pokyčiams — sykiais ir pavyksta įkyriai minčiai užbėgti už akių. Laiko slinktis — ir naujų patyrimų svarba. Juk „Nesustabdysi bėgančio laiko.“ Esama Maironio lyrikoje išgyvenimų aušros ir susimąstymų pilkumų, bet visada pašaukiama kitokiam nušvitimui, įstabių reginių dvasiai, sužadinama tam tikram vidiniam žiūrėjimui ir matymui, kuris regi ateitį.
Žiūrėjimas — ir veikimas, įsižiūrėjimas dėl gyvenimo prasmingumo. „Jog žemė — ašarų vietovė!/ Ir nelaimingas tas žmogus,/ Kurs veido ašara neplovė:/ Jam uždarytas bus Dangus!“ Nevengta poeto kūryboje satyros, išjuokiant gerovės siekėjus, sotaus egzistavimo, menkumo ir tuštybės žmones. Suprantama, jog taip pašiepiamos žmogaus ydos, smerkiamas dvasinis kurtumas — toks gyvenimo beprasmybės regėjimas. Juk svarbiausia, kad būtų išlaikyta gyvenimo pusiausvyra. Argi ne to siekiame? Paveikūs Maironio eilėraščiai. Menkai pakito didieji, ne ką kitokie gudriųjų siekiai — abejonių ir prieštaravimų mes sočiai turime, ir tas susimąstymas, kuo matuojamas egzistencinis prasmingumas, būdingas. Žinoma, visada lengviau tikint ir pasitikėjus.
Maironio lyrika atskleidžia paties žmogaus jėgą Žemėje, savu kalbėjimu ir supratimu parodo jo paties gyvybingumą. To itin reikia — to labai pasigendame kasdienybėje. Vidinė harmonija — apibendrintas išgyvenimų pasaulis. Ir kalba kitokia, ir nuklausymai tarsi programuoja naujus kelius. Esame drąsiau veikiantys, besilaikantys darnos. Įsimintini poeto Tomo Venclovos žodžiai: „Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europietiško platumo. Ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmasis Lietuvoje suvokė literatūrą kaip reikšmingą nepavaduojamą misiją. Rašytojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys, pilietis, pilnutinis ir harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius, jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus.“ „Poetas, tapdamas pasaulio širdimi — ar šerdimi,— paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui“ (1982). Rašytojas — entuziazmo skatintojas, poveikio žmogus, stiprinantis kiekvieno pasirinkimą — išmokime būti su tokiais tarpininkais. Mes juos turime. Mes stebėtinai arti jų.
Pats laikas dar sykį perskaityti Maironį. „Maironio lyrika vienu savo kraštu ribojasi su moderniąja poezija — tai bandymas rasti žodžių komplikuotam, asmeniniu patyrimu pagrįstam išgyvenimui“,— pažymėta kritiko Sauliaus Žuko. Akimirkos iš tenai — ir mūsų, kas itin stipriai pajausta, kuo šiuo metu gyvename, lyg būtų apkalbėta, retoriškai ir intymiai. Tikrosios gyvenimo istorijos tęsiasi — laikas ir jo veiksmas, ir mes gyvename panašių prieštaravimų veikiami.
Jubiliejiniai šie Maironio metai — skaitykime, ieškokime, turėkime pokyčiams kitokių minčių — su meile išsakytų ir dėl mūsų, dėl atskiro ir kiekvieno, sueinantiems į bendrumą.

Paskatinti — ir vertinantys, kas žmogui svarbiausia
Juk turime už ką padėkoti savam ir pasauliui, kuriame yra, kas yra. Yra ir kažkas didesnio, lyg iš kažkokios malonės, kažkokio gėrio, į kurį sykiais ramiai ir paprastai sureaguojame. Žmogus taip sutvertas — prie daug ko ir pripranta. Rugsėjo šalnos ir voratinkliai, skaidri giedra ir besitelkiantys debesys, šiurpesnis tykesys ar oriai gelstantis lapas — su šešėliais, ilgesys, gilus ir vis kitokios formos, daugiasluoksnis. Einantys artyn pajautimai — gamta — lyg nesibaigiantis eilėraštis. Beveik išsprūsta mūsų pačių prisiminimai — tokie pereiti ir realūs. Poezija pasiekia nuklausytas širdis. Šiam kartui — tegul bus margas eilėraščių pasaulis, kaip ir dera rudenį.
„Ilgesio žydra liepsna/ dega manosios dienos“,— anot poetės Marytės Kontrimaitės. Jos knygoje „Dienų veidai“ (1982) — įvairios žmogaus būsenos, „Negyvieji pasauliai“ ir „Kūryba“. Suskamba „Senoji kamerinė muzika“, Sentimentalus romansas“ — realybė ir vienatvė, asmeniškos patirtys ir nuoširdus prašymas: „Nepalik manęs niekada,/ Geroji viltie./ Taip ilgai neužgyja skriauda./ Tu ranką uždėk ant peties./ Iliuzijų eiklūs žirgai/ Numirgėjo —/ tik tu likai./ Privalau gyventi ilgai“. Ir „Laukimas“ — ir palinkėjimas: „O dabar jau,/ širdie,/ galėtum plakti ramiai ir lygiai —/ iki rytdienos./ Iki rytdienos…“ Rodos, tikrai „Mūsų mintys pusiaukelėje susitinka/ ir šviesesnės grįžta atgal.“ Yra „Ištikimybė“ — ir žemė, į kurią įaugame: „O saulė nueina,/ saulė ir vėl nueina! —/ Veltui šviesa trumpalaikė/ apsvaigusių rudenį medžių./ Mirga ir krinta, ir krinta/ šūksniai, žodžiai seni,/ atodūsiai, kuždesys —/ į žemę, į žemę, į žemę.“ Ir „Atsakomybė“: „Pasaulio, kuriam gimei,/ neapeisi ir neatmesi,—/ ant pečių aštriabriaunį akmenį/ patsai užsivertęs velki“. „Lieka žmonės ir medžiai,/ į žemę šaknim įsikibę,/ plaukia upės į jūras,/ žolė pernykštė dūlėja“ — toks „Tikėjimas“. „Taip ir bus —/ tai mano likimas./ Iliuzijos žybsnis —/ ir vėl apgraibom./ Kasdienybė dulkėta/ ir laukimas laukimas.“
1987 metais išėjo eilėraščių knyga „Mūsų laikas“ — laikas, kaip kasdienybės dalis su individualiais ir pasaulio pokyčiais, laikas savijautos ir įvykių, rūpestis ir džiaugsmas, žodžio laikas. Taigi atminčiai tų poetų, kurie šiais metais mini ir savo gyvenimo jubiliejų ar vienos kitos knygos pasirodymo šventę — ir pamąstymui, perskaičius, kas parašyta iš tikro gyvenimo. Pirmiausia — Marcelijaus Martinaičio: „Per upes balti/ lieptai išlenkti,/ dulkė ir dangus,/ kelias ir žmogus.“ „Tekėk tekėk, saulele,/ žmonių darbu“. Ir iš „Kukučio baladžių“ — „Kukutis/ Katedros aikštėje/ padėjo ant duonos galvą/ ir, apkvaitęs nuo vasaros įsaulio,/ susapnavo Žuveliškių kaimą“… „Matai, kas čia daros, kaip spalvotai“. Atminimui — ir poeto Algirdo Verbos posmas — sako, jis visada buvo pilnas poezijos. Tegul bus eilės jo tėviškės atminčiai, iš didelio užsidegimo kurti — nė žemės neliko toje vietoje, toje poeto gimtojoje Raseinių žemėje. Būna ir taip. „Žemaitija“: „Kai laidojo — tai su žirgais, kardais./ Kai degino — su renkamais vardais./ Ir jei ne akmenys, kur bokštuos šviečia,— Raudojus motinas — nepatikėčiau./ Žaizda žiojėja tavo nebūtis,/ Į ją pabyra atmintis./ Jei ne kaktoj randų raudonos rykštės —/ Nepatikėčiau, kad esu pakrikštytas.“ „Žieduokite žmogų, kurs eina į tiesą…“
Almis Grybauskas, poetas, mokytoju dirbęs ir Žemaitijoje — su gyvenimo jubiliejumi ir išgyvenimų talpumu, su eilėraščiais, kurie mums dovanoja kalbos sakinius. „Laikas — bokštinis kranas girgžda virš mūsų./ Dieną naktį. Ir net sekmadieniais./ Tebūnie atsakyta tuo, kas byra tarp pirštų:/ atsilupęs lakas tikrovės nagų./ Sapno trasa tarp kas dieną išyrančių tiltų.“ „Daug mylimų figūrų./ Suprantantys viską lapai — šnabždesiai po jų kojom.“ „Kaskart vis kitaip klijuoji galimų dialogų gabalus,/ įmanomus poelgius, gyvenimo variantus.“ Juk svarbu, anot paties poeto „Atsilaikyti…“ Iš poeto, filosofo Vytauto Rubavičiaus kūrybos „Mano laiko“ rinkinyje, knygoje — „Tėviškės laikas“: „Tie kur išėjo“, „rupi tyla/ po kiekvieno kodėl/ aitri tyla/ po kiekvieno kam“, „ką regi akys/ jeigu nieko nemato širdis/ aš tavo pasaulį matau/ tavo paties akimis“. Tiesiog taip yra — „nežinau kas suteikia jėgos/ bet pražysta gėlė ant kapų/ bet pragysta paukštis/ kai ašaros dūžta“… Atmintys — ir palinkėjimai, tegul bus visiems ir nuo visų skaitančių — kuriančiam žmogui, skelbiančiam tiesą, kaip patį gyvenimą, gražiausios akimirkos surastos. Tai štai, tokie žvilgsniai, toks nugirdimas iš lyrikos rinkinio „Mano laikas“ — kalba apie mūsų laikus, šiek tiek atsigręžus, įsivertinus — su linkėjimais.
Natūraliai priimsime kiekvienas savo mintis — iš tos pačios žemės, iš galvojimo ir būsime įsigalvojimų žemėse. Nepaleiskime realybės gražumo — talpaus ir vientiso, išblaškyto ir kasdienio, tiesiog kažkas yra, be ko mūsų gyvenimas nebūtų mūsų. Žvelgdami į stipriau šakas keliantį vėją, svajokime — ruduo visada išsprūsta netikėtai — svarbu jį priimti, su juo gyventi. Poezija — ir tai, kas ramiai prasideda, ir kas ilgesingai baigiasi. Kas nuklausyta, kas savaip juntama. Visa tai išreiškiama savistabos kalba. Tas kalbėjimas — būtinas. Kaip žingsniai, kaip susivokimas — „Jei žemė širdį viliojo“ (Maironis). Skirkime laiko sau — savo skaitymui, savo ir kito valandai — sava kalba iškalbėtajai.

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.