„Iš kupstų/ tarsi sparnai,/ įstrižai/ keverzoja/ padangę“,— Steponas Algirdas Dačkevičius
Ieva Sigita Naglienė
Vienąkart aprėpus tai, kuo prasideda spalis
Iš pradžių rudens dvasia apsigyvena šviesoje. Kiek vėliau — jos keliai nutįsta prisiminimais. Maždaug su spalio tamsa — ir apsistoja, lyg mus išbandydama, lyg būtų tapusi tuo čionykščiu sūkuriu, kuris paleidžia vėją, gainioja lietų ir milžiniškomis debesų graviūromis permaino dangų. Taip nutinka „Rudeniop“,— anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus, kur „Lopinėtos ganyklos —/ gyvuliui tiek belikę“. „Iš kupstų, tarsi sparnai,/ įstrižai/ keverzoja padangę“. Nesunku tai įsivaizduoti. Senaisiais takais vaikštinėjant, atminę kas ką ir pasisveikinome, ir pasveikinome — spalis prasidėjo ne viena švente — visiems gražaus gyvenimo, svajonių ir sveikatos! Telktis, ieškoti savasties ir bendrystės, tegul smulkmenos negožia esmės. Tegul sklandžiai, melodingai banguoja laikas, laikinumo ir visagalybės.
Rudens margumuose — saulė. Rodos, ji pakeliui, nors ir menkiau šildo, paslaptingai panirusi, nepaliauja dieną po dienos pakeisti, susiausti spalvų ir atspalvių skraistėmis. Ir mūsų mintis apima, sutelkia šilumą — regis, svarbu, kokie mes ir ką jaučiame. Įvairių įvairiausių patyrimų — švietesio ir džiaugsmo, savotiško liūdnumo, sykiais išsprūdusio su tuo gamtos marginimu, perimtu keistos nuotaikos akordu. Gerai, kad saulė pasirodo, kad vis dar mūsų pasaulyje. Šis spalis poetui Steponui Algirdui Dačkevičiui — gimimo jubiliejinis — ir „Skruzdėlyno po šaukštu“ sutiktuvių laikas. Knyga, eilėraščių rinktinė. Gyvenimo knyga, „kupina spinduliuojančios ramybės, prabėgusių metų, vienkiemio, sodybos, gyvenimo šalia išlakių, augalotų medžių, nedidelio pietryčių Žemaitijos Pužų kaimo su žmonėmis, piliakalniu, upokšniais, laukais, almančiais šaltiniais“. Tokie šios knygos redaktoriaus poeto Vytauto Stulpino žodžiai. Kalvotoji Žemaitija. „Tašyti akmenys/ sugulė į pamatus,/ ištekiniai rąstai —/ į sienas, molis/ suskambo induose,—/ daug ko neteko,/ tik ne atminties.“
Keturiuose knygos skyriuose — gyvenimas, nuo dedikacijos „Tėvams mano…“, su „Protėvių lauku“, siekiant ten, kur „Žvaigždėtas dangus…“, kur „Vėjas…“ ir „Šaknys…“, kur „Stogai“, „Švento Petro rakteliai…“, „Ramybė“, „Mažas murzinas džiaugsmas“, „Skruzdės po šaukštu“ ir būtinybė „Skaityti gerokai po smerčio“. Tiesą sakant, ir dar daug visko, kur žvelgta, kur matyta ir kur kitur girdėta, daug daugiau nei visa kita, kas itin svarbu žmogui iš čia pat. Tiesiog iki pat to šnekėjimo, kurį sutelkę išsaugojo „Gentainiai“. „Mano/ gentys/ ėjo/ ir/ ėjo/ tuo /pačiu/ vieškeliu,/ pro/ tą/ patį/ kryžių,/ pagarbiai/ kėlė/ kepures,/ kol/ prilenkė/ kryžavonę/ prie/ žemės.“ Toks išlikimas. Tokia „Tvermė“: „Vardai/ paminkluose trupėjo,/ rožančiaus medy/ atsivėrė rievės,/ vorai išvaikščiojo/ visas kertes,/ kol sudygsniavo/ trobą./ Nuo sienos/ žvelgė/ nepražilęs/ Viešpats.“ Tikėjimas ir įtikėjimo stebuklas, įsitikinimas, kas apskritai jau įvyko, apsipratimas su tuo, kuo gyvenama. Savęs suvokimas — savasties įžvalga, bendrumo samprata, trauka prie to, kas didesnis: „Senos knygos/ sunkiai alsuoja,/ per sapnus kalbasi./ Kartoju rytą/ iš neskaitytų/ puslapių.“ Regėjimas ir perėjimas, talpus vaizdinys: „Išbiro/ sodybos/ per Adomo rėtį/ už šventoriaus.“
Šalia ir kasdienybė, ir nušvitimai — tokie ryškūs tikrojo gyvenimo rėžiai. Iš poeto Algirdo Dačkevičiaus minčių — visos išgyvenimų dėlionės. Jo žmogus atviras gyvenimui. Žmogaus, eilėraščio asmens kelionė, tarsi tokia pat, kaip įprasta natūrali laiko tėkmė. Kaip supratimas, jog reikia judėti, reikia paprastai ir sukalbamai į žmogų eiti. Sykiu tai ir pajautos, kurios pristabdo žmogų, kurių be galo reikia, kad jis išbūtų, stiprintų tikrojo gyvenimo esmę. Be jokios abejonės, visa tai vienaip ar kitaip ir kiekvieno iš mūsų savaip išgyventos. Ar eilėraščio žmogus būtų susimąstęs, ar staiga susitelkęs į atmintį, ieškantis ryšio su pasauliu, dvejojantis ar skvarbiai tyrinėjantis savo kelią, kuriuo eina ir eis, kaimas — visa ko pradžia, tęsinys ir stiprybė. Jis nesigretina, jis tiesiog yra: kaip jutimas, kaip prieiga, kaip šaltinis, buvimo erdvė, dvasių sueitis. Tai ir žinojimas, žmogaus stiprybė ir amžinasis bendrakeleivis — išsyk su juo ir kitaip. „Kokioje rimtyje, erdvume, kalvų šviesoje šios žemės ir sykiu eilėraščio žmogus keliautų,— anot Vytauto Stulpino,— kokia kasdiena jį užkluptų, eilėraštis lieka neskubus, lėto būdo, ištikimas savo esybei, kaip čia buvęs. Gana kelių talpių, lakoniškų žodžių, sakinių.“ Žmogus — „Pribuvėlis“: „Pribuvėja/ laukė,/ prausė/ šaltinio vandeniu —/ ir šiandien/ jo tėkmėj/ braidau./ Tėvas ir motina/ tarias dėl manęs.“
Amžinasis gyvenimo ratas — sukosi, sukasi, suksis — jis yra įsuktas. Tame sukinyje — kūrėjas. Verpetai — gyvenimo ir kūrybos — iš įvairiausių gyvenimo sričių atliepę savastį. Atviras kuriančiojo prisipažinimas-suvokimas, jog „Eilėraštis/ pagavo mane —/ į rekrūtus.“ Įtaigus kūrybos — kūrėjo santykis. Išpažinimas. Atsakomybė prieš save, atsakomybė už tai, kas vyksta, įsivertinimas, kaip kis, kas nebesugrąžinama, dėl ko širdis nerami. Svarbu, kiek toji situacija būtina šiandien, kokia ji bus ateityje. Išliekantis tas žodžių glaudumas — su perdavimo liudijimu. Ir „Juo ilgiau,/ juo baisiau,/ kad nepaleistų/ pajuokai/ žila galva.“ Poetas žvelgia tiesai į akis — „Gyva tikrovės liekana“. Pastaroji mintis iš eilėraščio „Keturlapis dobilas“ — su Motiejaus Valančiaus kantičkos elegija ir tuo išskirtiniu reginiu, kaip „Pamaldi minia suka ratus/ aplink bažnyčią,/ įmindama gilyn keturlapį/ iš Motiejaus Valančiaus laikų.“ Ratas sukasi, sukosi ir suksis… Visomis prasmėmis — visiems be galo.
Įspūdingi Algirdo Dačkevičiaus eilėraščiai su rudens samprotavimu — toks subtilus poeto žvilgsnis į laiko pokyčius
Ruduo — susigyvenimo metas. Taip stipriai suvokiant, kad nevalia pasiduoti, nevalia savasties netekti. Sykiais įžvelgus, kad „Nevienaspalvis“ — ir daugiau kažin ko, ir kažkaip kažkas savesnis, tik jame esantis atbunda. Lyg pats gryniausias pojūtis, lyg tas jausmas, kai visa kita, dar nepatirta, bet jau žinoma, ir tai tave skatina įsižiūrėti.
„Nevienaspalvis“ — stebinantis eilėraštis, gyvas, o tas vidinis jo budrumas, įžvalgusis „aš“ yra siete susietas su viskuo: erdve, laikmečiu, žmogaus buvimo samprata. Jis yra asmuo, kuris tampa ne trupučiu to kitokio tavęs, o visu giliausiu tavo išgyvenimu, išmano kur kas daugiau, koks tu iš tikro esi. Išsigrynina ramybė, savotiška palaima visomis rudens prasmėmis regėti, kas vyksta. Išgyvenimai sverbte skverbiasi į vidų: stebinantis ir jungiantis jausmas. Juk taip ir turi būti: „Durstinėjamas/ iš skiaučių/ eini ir nejauti,/ kad kažkas naują/ skiautę prisiuvo./ Visai ne tavo skoniui./ Prunkšteli rudenys,/ ir jie tiek skiaučių neturi./ Betgi nesigretina/ vienspalviai./ Tu su rudeniu/ ir gulinėji,/ ir šmirinėji.“ Nevienaspalvis — galbūt sielai būtent to ir reikia? Galbūt ruduo tam ir skirtas, kad rudenį gimę, gilų giliausiai pajustų esybę — iki nūdienos realybės, iki esamų santykių? Skvarbus šio laiko ir to, kuris tarsi tik trumpam prisigretino, judesys. Lyg ir nepastebėto, nesančio veiksmo, to, kitokio — atkalbėto ar apkalbėto, kitų paskelbto, galbūt ir priešingo, iššaukto būsenos judesio, akimirkos pajutimo įvardijimas? Jis — „Visai ne tavo skoniui“… Su rudeniu — juk ruduo, lyg tikrasis pojūtis, lyg tu pats, kurį taip galų gale jauti iki galo, imi kaip savastį, imi permainų laikotarpiu jau poetiškai. Tokia jausmų — išgyvenimų mozaika, arba — realus durstinėjimas, tiksliausiai įvardintas paties poeto. Skelbiamas — ir skelbiantis, atverta, kas yra viduje, kas išjudinta žmogų rudenį: „ir gulinėji,/ ir šmirinėji“. Atvirumas. „Ganykloje iš gyvulėlių/ išmokau atvirumo —/ nedelbti/ žvilgsnio žemėn.“ „Lenkiuosi/ prie dangaus ir žemės/ paribių raidyno/ išmokti rašto.“ Siejasi Algirdo Dačkevičiaus eilėraščiai — priglunda vienas prie kito, spėriai su visa gyvenimo išmintimi ilgai išsilaiko skaitančiojo atmintyje. Yra atpažįstami.
Visi esame mokomi — mokomės kasdien. Gentainių pamokos, gyvenimo išsimokslinimo raštai ir pasaulio, kuriame tiek visokių prieigų — išlikimo visuma ir pavienės upės, mokančiam plaukti niekur nedingsta. Tiesiog „Skruzdėlynas po šaukštu“ — išminties raibuliai ir ribės, bet kokiomis sąlygomis, bet kokiu dvasios atspalviu — tik būkime kantrūs ir atviri. Kiek čia gyvo judesio, kiek glaudaus ryšio, harmonijos, sutarimo ir darbo. Apskritai — vienybė, senovė, praeitis ir dabartis — išlikimo šauksmas. Tai ne tik atvaizdavimas ar dvasinio gausėjimo mokykla, savotiški minčių subūrimai, tai — stiprybės garantas: „Žvaigždėtas dangus —/ geriausia maldaknygė/ be jokių vertėjų/ viso pasaulio kalbomis.“ Poeto išpažintis — pilnumo įstaba, tikrovė nuo pačių seniausių laikų. Mitologinė ir šių dienų atnaujinta tiesa, grynas atvirumas — žvilgsnis į save, į tokius talpius giminės nešulius — su išmone, žiūrėjimu, kas yra, kuo gyvi ir kaip atrodys, einantys į tolius. Galų gale, kokie esame į tas tolumas bežiūrintys, į tuos regėjimus atsigręžę — kokia ta mūsų tolymė, tie egzistenciniai horizontai, kaip jie atrodo iš arti. Juk poeto Algirdo Dačkevičiaus kūrybos visuma — „Bažnytkaimio apylinkės — visas pasaulis,— anot poeto Vytauto Stulpino,— visa egzistencijos švytuoklė, visa būtovė, kur akimoju verias „toluma su bokšto smaile“, kur „pro kiaurą daržingalio stogą parskrisdavo žvaigždės ant šieno.“ Būtovės slaptis — ir reginčiojo laikas. Vienijanti versmė — su tikrojo gyvenimo ženklais, su buvimo rimtimi ir priminimų simboliais, kultūrinio konteksto derme, esaties ir atsinaujinimo būtinybe: „Sutūpė paukščiai/ ant kraičio skrynių,/ medinių/ kiaušinių pridėjo./ Vaikai vanagais/ per ulyčią rieda.“ „Skruzdėlynas po šaukštu“ — akimirkos stebuklas, įamžinimas to, kas genuose, kuo gyvi, dėl ko gyvename. Tai žiūrėjimas į mus, į pasaulį, kaip į nuolatinį atsinaujinimą, kaip į tiesos ir didžiojo gėrio, vidinio poreikio būti savimi neatidėliotiną būtinybę.
Su gyvenimu — tegul bus toks pasveikinimas. Visus — su tuo pasauliu, kuriame esame kiekvienas savo genties sargas. Sergėdami vienas kitą ir dairysimės, ir bus tokia keravonė, kaip sako poetas Algirdas Dačkevičius. Ne pasklidai kiekvienas, o susisiekiantys, gyvenant ir išliekant savu ėjimu, sava eisena Žemaičiuose. Kaip skruzdės — pasikartokime, kaip „Skruzdės po šaukštu“: „Retėjanti takažolė/ atvėrė žalvarinį šaukštą./ Bekojis./ Spalvą keitęs/ gal kelis kartus./ Pakėliau ir pažiro/ skruzdėlės./ Mano giminė —/ pažįstu ją iš nerimo,/ klajonių./ Užvožiau/ žiupsnį gyvasties,/ kaip užvožia kasdien/ mane dangus.“ Visi po juo — kiekvienas ir atskirai, ir su visais… Žvilgtelėję į mūsų tautosakos klodus, įsitikiname, kad skruzdėlė, nors ir maža, kaip vabzdys turi daugybę simbolinių prasmių. Kitaip sakant, padeda atskirti pelus nuo grūdų. Turime tokių frazeologizmų: darbšti kaip skruzdė, skruzdės lakioja po kūną, jų — kaip skruzdžių ir pan. (2002). Pasaulio mitologijoje sakoma, kad skruzdėlės neprašo išmaldos, bet pačios eina rinkti grūdų, o tai liudija jų išmintį. Beje, yra ir tokių pastebėjimų, kuriuose teigiama, kad skruzdėlės padėjusios kuriančiajai dievybei sukurti pasaulį. Mūsų — ir pasaulio skruzdėlės — šventi gyvūnai. Tokia yra liaudies išmintis. Štai, tokia tiesa — ir mes turime kuo šiandien pasidžiaugti: poetas Steponas Algirdas Dačkevičius padovanojo mums savo knygą „Skruzdėlyną po šaukštu“!..
Gerų skaitymų — susitikimų. Poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus knyga tikrai pranašauja gyvenimą — išskirtinį ir atkartojamą, šviesų ir atmintiną, buvusį ir esamą — visomis prasmėmis savo. Koks stiprus žemės ir žmogaus ryšys. Palinkėkime Poetui sveikatos — padėkokime už jo išmintingą, siejantį žodį, už buvimą sykiu, už skaitymo malonumą.
