Stebėjimo galia ir tai, ką galima aptikti

Gintaras Grajauskas.

„Akmenys žydi
kaip žydėję“,—
Vytautas Stulpinas

Ieva Sigita Naglienė

Dedant mintį prie minties — perskaitymai, kur „Ne taip paprasta“, anot poeto Gintaro Grajausko
Itin spalvingas, stebuklinis, skubus spalis. Priimame, turime. Telkiamės ir didžiulis noras klostyte suklostyti tas gražumas vidun, plačiąja prasme išturėti. Galbūt ir pajėgūs. Visur reikia ištvermės. Galbūt ne kiekvieno stebinio galia mus pasiekia, bet toks reiškinys sujudina širdį. Lyg ir nuostaba, ko pats nelaukei, bet išvydai. Kita vertus, dvasią prisotini, geriau pasijunti. Nuojauta — toks vidinis perpinas su kintančiu pasauliu. Subtiliai apie tai kalbama poezijoje — tarsi skimbteli, žvitrėja kažin koks jausmas ir vėl aprimsta. Gera tokias jusenas pagauti. Spalis sustiprina stebimos vietos margumą, kuria vykimo iliuziją. Akivaizdu, kad patirtas efektas verčia ir patylėti, ir įžiūrėti kažką savyje — tai paskatinimas, jėga, besidairančio gyvenimo penas.
Iš tiesų pastartuoju metu vis dažniau kirba klausimai, ar tikrai mokame būti čia ir dabar, ar tas buvimas yra iki galo mūsų. Tokių užuominų, tokių dvejonių esti ne viename straipsnyje, ne vienas komentuoja atitrūkimą nuo to, kur esame, ką darome ir kaip jaučiamės. Matyt, tokių prieštarų tikrai stipriai veikiami, jeigu bręsta dvejonės, jeigu kyla rūpestis dėl savasties, dėl regimo, išgyvento ar turimo? Poeto Gintaro Grajausko nuomone, „Esminę įtaką daro vis dėlto ne literatūra, o žmonės, tarp kurių gyveni,— pirmiausia tėvai, vėliau tiesiog bendra visuomenės atmosfera.“ Visai neseniai Gintaras Grajauskas apdovanotas 33-iajame tarptautiniame literatūros festivalyje „Druskininkų poetinis ruduo“ prestižine Jotvingių premija, kuri skirta už 2021 metais išleistą knygą „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“. Pasak paties poeto, „visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo“, „meniškumo“ tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats juos būtų parašęs. Dažnai jie trumpi, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą.“ Regis, to pasaulio, kurį mes visada turime galimybę stebėti arba perskaitytą savintis? Ir be jokios abejonės, pajusti visą aptikto reiškinio galią, įvertindami, kas vyksta mūsų pačių erdvėje? Iš tiesų tai nepakartojami išgyvenimai. Skaitantys yra ir akylesnio žvilgsnio žmonės, aktyvesni? Žinoma. Rodos, nebelieka šiuo metu nuolat kartojamo abejingumo, atsitolinimo sindromo? Taip, pamačius, suvokus, pažinus galima daug ką nusverti. Dabar, atrodo, yra labai svarbu, į kokią realybės pusę, į kokį žiūrėjimo lauką krypsta skaitytojo žvilgsnis, kuo skirsis jo matymas, kaip tai paveikia jį pati, dėl ko nustembama, kas aptikta. Turime tokį įtaigų liaudies frazeologizmą — eiti „ant nuomonės“ — tai yra judėti pagal nuojautą. Stebintis poeziją, besigėrintis rudens variacijomis, užsibus, derins, mąstys, nors tai „Ne taip paprasta“… Beje, ir dar viena tokia mintis iš poeto Gintaro Grajausko eilėraščio — beveik ta pačia stebėsenos tema: „Taip regintis tampa akylas“ (1999). Lyg patvirtinimas — dėl daug ko visai be reikalo dvejota.
Anot poeto Gintaro Grajausko, „esu vienišius, labiau linkęs ne bendrauti, o stebėti.“ Knyga „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ — dešimtoji autoriaus knyga, išleista Lietuvoje. Ji atsiradusi iš atskirų tekstų. „Visada siekiau, kad knyga būtų ne šiaip eilėraščių rinkinys, o vientisas pasakojimas.“ Gintarė Bernotaitė pastebi, kad poezija yra kaip veikimo rūšis, poeto į ją žvilgtelta globaliame civilizacijos kontekste. Pasak jos, „Man jo poezijoje vertingiausia autentiškas, prižeminantis žvilgsnis ir humoras“ (2022). Ramūnas Gerbutavičius sako, kad naujoje Gintaro Grajausko knygoje „galima aptikti ir tam tikros neįkyrios socialinės kritikos, virstančios būtiškąja kančia. Pavyzdžiui: „garsiausiai skamba puodai, pilni tuštybės“, „idiotą edukuoja idiotas“. Tokios adatėlės“ (2022). Paties poeto teigimu, socialiniai tinklai yra šiuolaikinė galimybė pasisakyti bet kam, „ir tokioje milžiniškoje minioje tikrai susirasi savo gerbėjų ir bendraminčių. Blogai tik, kad dingsta atsakomybė už savo žodžius,— galima plepėti bet ką.“ Manipuliuojama — daugėja tokių, kurie „nieko daugiau nebemato, doktrina jam uždeda akidangčius.“
Poetas Gintaras Grajauskas gyvena ir dirba Klaipėdoje — visko galima aptikti jo kūryboje. Šį sykį — tegul bus stebėjimai su rudeniu, su poeto žinojimu ir skelbiama tiesa, kuri jo pajausta: „Dabar žinau, kas man iš tikrųjų patinka/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nereiškia/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko neslepia/ man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nesiūlo/ gražūs dalykai/ tiesiog būna sau/ liūdi ir liūdija.“ Ir liūdija ką? Pavyzdžiui, tokį grožį: „Tiesiog įsivaizduokite senstantį žmogų, kuris eina, žiūri, pastebi. Turbūt stabteli ir įsižiūri. Galvoja — ogi gražu, gražiai čia viskas sutverta. Tie geltoni lapai, matai? Jų tuoj neliks, nukris ir supus. Jau pamažu krinta. Bet kol dar nenukrito — gražu, pašėlusiai gražu“. Beje, to grožio esama sudėliota ne viename poeto eilėraštyje, pavyzdžiui, „Ne taip paprasta“: „viskas nėra taip paprasta/ pasaulis nėra tik juodas ir baltas/ dar yra devynios galybės pilkų atspalvių/ ir beveik trys milijonai Lietuvų“; „o tiesos nėra nes kiekvienas/ augina sau mielą melą/ kurį vadina tiesa/ ir dar, žinote, aš nesu tikras/ kad aš esu tikras“; „labas, sieliuke“, „nesupyk kad į tave/ šitaip spoksau durnai/ akių nenuleisdamas/ man be proto gražu yra tai/ kas vos prasišviečia“. Anot poeto Gintaro Grajausko, „Ramybė labai talpus žodis — čia ir tvermė, ir tolerancija, kad ir kaip šis žodis kai kam nepatiktų — tai yra pakantumas kitam žmogui“ (2021). Kiekvienas žodžio aptikimas — ir sava prasmė ir jos atgaivinimas gyvenimui. „Paguodos giesmės“ — toks ciklas, anot poeto, „skirtas ne mirusiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai.“
Stebiniai ir aptikimai — ir kitokia diena, savaip vakarėja. Gali mus daug kas nustebinti, kad ir tokie poeto Gintaro Grajausko eilėraščiai — su gyvenimo, buvimo liudijimu, su tais pamenais, kurie pačią esybę iškelia. Pavyzdžiui, ir iš 1999 metų jo knygos „Kaulinė dūdelė“: „žvilgsniai lyg tinklas,/ užmetami paslapčiomis, ašaros,/ karštas alsavimas/ prisiglaudus“, „švelnūs kuždesiai po oda, vėjo/ intymūs kalbėjimai, viliojimai ir/ glamonės, tolimi, vos girdimi/ pažadai/ šokčiojimai iš nuostabos ir/ malonumo, lytėjimai, tobulų/ formų užuominos, pirštų/ vaiskumas saulėje.“ „Jeigu žodį sugebi įterpti į tinkamą kontekstą, jau jisai atsiveria,— sako poetas,— save paaiškina — tada atsiranda poezija.“ Be abejo, „reikia išmanyti žmogiškosios psichologijos pagrindus, daug intuicijos“, „sugebėjimo suvaldyti medžiagą“. Ko gero, tai ir patarimas mums kiekvienam — tiesiog nuoroda į kasdienybės stebinius? Poeto Gintaro Grajausko nuomone, eilėraščių rašymas „tam tikra prasme yra tikrųjų žodžių prasmių gaivinimas, jų atradimas iš naujo.“ O tų prasmių sąšauka, bendrystė su mūsų dvasine būsena — ir tikrojo išgyvenimo kalbėjimas. Kiekvienam savi atradimai. Kad ir tokie — pabūkime sykiu su poeto Gintaro Grajausko žodžiu: „Viskas pasibaigia“, „dar ne šaltis, dar tik/ skaidruma, vien tik lapų/ kietesnis šnarėjimas/ ir vos juntamas vylius tyloj/ tik platesnė erdvė/ uždaram daugiaaukščių/ kieme, po šakom kiek/ daugiau vietos dangui/ prasiskiria medžiai“, „gyventi, kraipytis ir maivytis,/ girtis nebūtais dalykais, paskui/ vaikiškai pažiūrėt į akis ir paklausti —/ gal žinai kas man yra“.
Tokie sugulė susimąstymai, pastebėti, sekti, nujausti ir perskaityti. Poeto Gintaro Grajausko žodis išjudina, siekia giliau, dairosi skvarbiau. Jis tarsi nuolat pulsuoja tuo naujumu, kuriame pasaulis yra, kurį jis sulaiko atmintiną. Yra ir kritikos, ir savikritiškų patyrimų — svarbu neabejingai pažiūrėti, būtina būti dabar, atsiliepti į praeities šauksmą ir tikėti, ką darome.

Su perėjimais į žvilgsnių pasaulį
Garsiau reikėtų kalbėti ir apie tuos, kurie jau buvo su mumis — menamas žodis yra tame pačiame žvilgsnyje, kuris mus stiprina, kuris kalba praeities kalba į dabartį. Galbūt išsyk ir „Trys žvilgsniai“, tokie savasties pilni, kaip sako poetas Alfonsas Budginas, muzikas, fotomenininkas, telšiškis. Iš Kalvotosios Žemaitijos iškilęs, išlikęs ne vieno telšiškio atmintyje. „Orus. Kultūringas. Taktiškas. Visada su smuikeliu“,— anot Adolfinos Varnelienės. Jos mintys apie Alfonsą Budginą įrašytos poeto eilėraščių knygoje „Saulės vėjas“ (2004) — „Aš regėjau, kaip spindėjo žilvitis“.
Šiemet Alfonso Budgino gimimo 110-ieji metai. Jis gimė 1912 metais, Laukuvoje. „Pažvelgiau į saulę/ Ir meilės išmokau./ Pažvelgiau į medį/ Ir kantrybės išmokau./ Pažvelgiau į skruzdėlę —/ Darbo ir nerimo išmokau./ Trys žvilgsniai —/ O koks turtingas atsitiesiau!“ Anot poeto, „Žmonės mina naujus jau takus“, „mano eilėraščiai…/ Kas tai?/ Ar ugnikalnio išsiveržimas,/ Ar poeto gimimas?“ Kaip pastebi poetas Vytautas Stulpinas, „Buvo pasinėręs į muziką — grojo smuiku ir kitais instrumentais.“ „A.Budginas yra parašęs muziką giesmei „Sveika, Marija“, kurią atlikdavo bažnyčios choras. Bažnyčioje jis dažniausiai grodavo Š.Berio temą iš variacijų smuikui d-moll, G.F.Hendelio ariją „Dignare Domine“, Bacho-Guno „Ave Marija“. „Smuikuoti išmoko savarankiškai. Smuikas buvo jo didžioji gyvenimo meilė“ (2004). Skaidrus kūrybos žmogaus žvilgsnis, išsilaikęs reginys, „Kai debesų drobulės plyšta/ Ir saulės muzika aplinkui“,— pastebėta poeto. Tokia jaunystės išėjimo — rudens minorinė gaida, susimąstymas, kitokios būsenos sulaikymas — „O saulės muzika aplinkui liejas“… „Tušti laukai pageltę tyli,/ Linguoja medžiuos ilgesys./ Sutirpo gervių eskadrilė/ Rudens saulėlydžio ugny.“ „Žydi pilki akmenys —/ vienuma ir šaltis.“ „O, žeme, mano žeme,/ Aš iš tavęs, aš į tave…“ Tai tiek iš atminties, iš eilėraščių — paminint poetą Alfonsą Budginą, į pasaulį pažvelgus jo žvilgsniu, kuriame telpa „Trys žvilgsniai“, išmokti, nes buvo itin akylai įsižiūrėta į gyvenimą, sulaikant, atsitiesus, palikus, kas svarbu ir kitiems aptikti…
Anot poeto Vytauto Stulpino, „Akmenys žydi/ kaip žydėję“ — ir visais metų laikais žydės. Vėlų rudenį daug nuogumo,/ dangaus virš lizdų,/ daug įvijų laiptų.“ „Šviesuma pamažu užsidaro.“ Tiek šiuo metu tokių įstebėtų ir jo minčių, surastų naujausioje poezijos knygoje „Lėtoji“ (2022), tokios rudens ir nuostabos ramumos. Dedant mintį prie minties, sukant akis, sutelkus žvilgsnį — sekime, stebėkime, skaitykime. Išgyvenkime: ruduo — žvilgsniai ir „koks turtingas/ atsitiesiau!“ — pasak poeto Alfonso Budgino. Ir „žodžiai kaip simboliai“,— akylai perskaičius poeto Gintaro Granausko eilėraštį! Tiesiog aptikus — tegul tai kiekvienam pavyksta.