Miškininko Jono Šedbaro gyvenimas nuo vaikystės palytėtas bičiulyste su gamta. Galima sakyti, nuo tada, kai pasaulį išvydo Šilalės rajono Paežerio kaime. Jo šviesaus atminimo tėvelis buvo eigulys, todėl meilė miškui, matyt, bus atkeliavusi su genais. Tačiau Jonui gyvenime ne vien miškininkystė rūpėjo. Jis buvo ir iki šiol tebėra pirmosiose gretose tų, kuriems tiesaus žodžio sakymas, o ir darbai vardan kitų gerovės – svarbiausi dalykai.
Algirdas Dačkevičius
Parkų kūrėjas, politikas, metraštininkas ir tradicijų puoselėtojas
Jonas Šedbaras, 1978 metais tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigęs miškininkystę, pradėjo dirbti Laukuvos kolūkio miškininku. Jaukią aplinką kuriančio žmogaus žvilgsnis savo plotme ir skvarbumu netilpo į kasdienių darbų rėmus, todėl nuo pat pradžių jam kilo idėja netoli Laukuvos, Kelpšaičiuose, įkurti parką, kuriuo galėtų džiaugtis visi žmonės ir ten ne tik atsikvėpti, bet ir švęsti savo šventes. Apie Kelpšaičių parką, kaip vieną iš svarbiausių miškininko iniciatyva sukurtų septynių parkų, šiame straipsnyje bus rašoma plačiau. Tiesa, likusius šešis būtų galima pavadinti ir parkeliais.
Dar 1979 metais Jonas Šedbaras įsteigė pirmąjį jaunųjų miško bičiulių būrelį Laukuvos mokykloje, vėliau tapusioje Norberto Vėliaus gimnazija. Su šios gimnazijos pedagogėmis Liucija Varnelyte ir Virginija Ačiene, kuravusiomis jaunųjų bičiulių veiklą, buvo atlikta daug naudingų gamtai darbų, o gimnazijos 50-mečio proga pasodintas parkelis.
Miškininkui pradėjus dirbti tuometės Rietavo urėdijos Labardžių girininkijoje iš pradžių girininko pavaduotoju, o vėliau – girininku, tokių būrelių atsirado ir šio krašto mokyklose, su kuriomis ryšius palaikė J.Šedbaras.
Su Persitvarkymo sąjūdžio banga miškininkas įsitraukė į politinį gyvenimą, buvo išrinktas į miestelio Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o vėliau – keletą kadencijų – į Šilalės rajono savivaldybės tarybą. Veikliam laukuviškiui niekuomet darbų netrūko, nes žmonės J.Šedbaru pasitikėjo. Net ir dėl naujųjų Laukuvos kapinių įsteigimo jam teko imtis iniciatyvos. Čia pravertė Tarybos nario statusas, kai drauge su kitais Tarybos nariais laukuviškiais Kęstučiu Auškalniu ir Valdemaru Jasevičiumi viename Šilalės savivaldybės posėdyje dėl lėšų skyrimo amžinojo poilsio vietai rimtai susiėmė, net posėdžių salę buvo palikę. Svarbiausia, kad ryžtas nugalėjo – juk ne dėl savo, o miestelio bendruomenės interesų buvo kovojama. Vėliau kapinėse, Dvarviečių kaime, J.Šedbaras su bendraminčiais pastatė Prisikėlusio Kristaus koplyčią.
Daug apie J.Šedbarą galima rasti monografijos „Laukuva“ pirmame ir antrame tomuose. Ir jo paties publikacijų netrūksta, ir kitų geras žodis apie atkaklų žemaitį tartas. Gyvenime laukuviškis vadovaujasi taisykle – kuo atidžiau viską užfiksuoti ir įamžinti metraščiuose. Tai tikro kraštotyrininko bruožas. Šiandien mokyklos muziejuje ir gimnazistai, ir svečiai gali su įdomumu pavartyti nuotraukomis iliustruotus metraščius apie Kelpšaičių parką, pamatyti Draugystės gatvės gyventojų, taip pat parkelio kūrimo istorines nuotraukas, kai kam nusikeliant net į kūdikystės dienas.
Kryžiaus tremtiniams, įvairių koplytstulpių statymas, paminklas buvusiems penkiems kaimams įamžinti ir daugelis atminimo ženklų yra palytėti J.Šedbaro mintimis ir rankomis. Ir visuomet šalia tokių atminimo ženklų viršūnes į dangų pradėdavo kelti pasodinti medeliai.
Parką kūrė ne tik miškininkas, bet ir jo idėja patikėję žmonės
Savo knygoje „Takas per Rietavo miškų urėdiją“ žurnalistas Eugenijus Bunka pacituoja buvusio Laukuvos klebono Stasio Toleikio žodžius, geriausiai nusakančius žmogaus ir gamtos ryšio tvirtybę: „[…] tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, bet ir jautę gamtą“.
Jonas Šedbaras pelnytai laikomas Kelpšaičių parko įkūrimo iniciatoriumi, tačiau jis pats visuomet akcentuoja, jog daug ką nuveikė su tuomečiais kolūkio pirmininku Kęstučiu Auškalniu ir viršaičiu Valdemaru Jasevičiumi, jautė parapijos klebono Virgilijaus Pociaus palaikymą, o kuriant parką, dirbo gausybė žmonių. Iškalbi statistika liudija, jog daugiau kaip 24 ha plote buvo pasodinta apie 80 iš įvairių pasaulio šalių atkeliavusių introdukuotų ir 15 vietinių medžių rūšių. Žinoma, šiuo metu jų tiek nerastume, nes per laiką nunyko.
Parko atidarymo data yra 1990-ųjų liepos 21-oji, tačiau jo įkūrimo idėjos ir darbų pradžią reikia laikyti 1978-uosius metus. Vadinasi, šiemet parko užgimimui sukanka jau 45-eri.
O keliaujant į pradžių pradžią, būtina pastebėti, jog nuo jaunumės Jonas svajojo dirbti ir gyventi tarp žmonių, su kuriais galėtų kurti ir puoselėti poilsio vietą, kad visiems būtų gera. Taip žvilgsnis nukrypo į Kelpšaičių pusę, vietovę netoli Laukuvos su išraiškingu reljefu – mišku ir tekančiu upokšniu per istorinę Kelpšaičių dvarvietę. Bėda ta, kad miškas buvo labai apleistas ir peržėlęs piktžolynais, o jame ganėsi miestelio žmonių karvės. Po nemažų įtikinėjimų, barnių ir diskusijų gyventojai savo gyvulius ganyti sutiko kitur. Tada prasidėjo miško valymo darbai. Žmonės darbavosi, o jiems kaip kompensacija už darbą buvo leidžiama pasikirsti malkinės medienos. Vėliau, privačiai tariantis su melioratoriais – ekskavatorininkais ir traktorininkais – iškasti tvenkiniai ir išsklaidyti kalnai žemių.
Gerai idėjai įgyvendinti nuolat kliudė įvairūs rūpesčiai. Melioratoriai, įpratę iškirstą medieną dalinti į kairę ir į dešinę, susidūrę su J.Šedbaro principingumu, nebuvo linkę už ją atlyginti kolūkiui. Prasidėjo tampymasis po teismus. Galiausiai sveikas protas nugalėjo ir pinigai buvo priteisti ūkio naudai, o vėliau ir be teismų melioratoriai apsimokėdavo. Taip atsirasdavo šiek tiek lėšų miškui tvarkyti ir atsilyginti vienam kitam žmogui už meistrystę.
Žinoma, ne visada darbai ėjo kaip iš pypkės. Po geros pradžios stojo štilis, nes negavus iš kolūkio traktoriaus ir nepasėjus žolės, po metų galvas iškėlė piktžolės. Vėl kreiptasi į žmones, vėl prašyta pagalbos: arta dirva, rinkti akmenys, po kultivavimo pasėti miežiai su įsėliu, kuriuos, užklimpus kombainui per javapjūtę, teko apie du hektarus miškininkui su miško darbininkais dalgiais nupjauti ir arkliais išvežti.
Ne mažesni keblumai laukė ir tvarkant kelią į parką, nes buvo negaunama technikos. Po didelių pastangų vargais negalais kelias buvo išpiltas. Reikėtų priminti, kad ir žmonės tuomet daugiausiai dirbo idėjos vedami – už galimybę nemokamai prisiruošti malkinės, o kartais ir padarinės medienos, buvo džiaugiamasi, kad kolūkio ekonomistės pagrindiniams meistrams leisdavo „užrašyti“ per dieną po 3,4-4,2 rublio.
Jonui Šedbarui ypač įsimintini 1988-ieji, kai pradėjo dirbti naujas ūkio vadovas Kęstutis Auškalnis, taip pat naujas apylinkės pirmininkas – vėliau viršaitis – Valdemaras Jasevičius. Abu jie buvo darbavęsi miškuose, todėl suprato, kad ten būtina tvarka. Abiejų vadovų dėka parko kūrimo darbai įgavo spartesnį pagreitį.
„Prisiminus darbų frontą, imdavo siaubas, bet jaunatviškumas, žemaitiškas užsispyrimas buvo pagrindiniai stimuliatoriai. Čia aš neminiu savo tiesioginio darbo. Be to, valdybos pavedimu pavasarį turėjau matuoti arus, rudenį – gyventojų šieną. O dar įvairios visuomeninės pareigos, kurias turėjau stropiai atlikti. Nors apytikriai prisiminus: reikėjo statyti rodyklę prie Žemaičių plento, tvarkyti kelią nuo plento iki parko teritorijos, sodinti kelio kampuose medelius, gėles, statyti pavėsines, rekreacinius baldus, vaikų žaidimo aikšteles, gėlynus, ruošti, lyginti krepšinio-tinklinio aikštelę, estradą, alpinariumą, arką prie parko įvažiavimo, atvežti ir sodinti dekoratyvinius medelius, atvesti elektrą ir daugelį kitų stambesnių ir smulkesnių darbų. Tik toks buvo džiaugsmas, kad pajutau tiek eilinių žmonių, tiek rajono įstaigų ir organizacijų supratimą, dėmesį ir pagalbą. Žmonės pradėjo lankytis ir žiūrėti, kas daroma, mielai talkino.
Vietiniai gyventojai, atitrūkę nuo savo pavasarinių, vasaros ar rudens darbų, ištisomis savaitėmis ar net mėnesiais dirbo būsimajame parke“,– rašo Jonas Šedbaras monografijos „Laukuva“, skirtoje šio miestelio 750 metų jubiliejui, pirmoje dalyje.
O atlygis už parko įkūrimą 1990-ųjų liepos 21-ąją, kai ta proga buvo surengta šventė, atėjo pirmiausiai iš paprastų žmonių, o ne tuometės rajono valdžios. Mat jo vadovai išsigando, kad parko įkurtuvių beveik šventės išvakarėse tuometis Seimas priėmė nutarimą dėl renginių neorganizavimo prieš liepos 21-ąją, nes ši diena yra Lietuvos įstojimo į SSRS diena. Dar perspėjo, kad tądien nei rajono Tarybos pirmininkas, nei kas nors iš jo aplinkos šventėje nedalyvaus, o jos organizatoriams gali atsirūgti. Ir niekam nebuvo svarbu, kad laukuviškiai tuo pačiu nori švęsti tradicinius Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus, neatskiriamus nuo iš anksto visiems praneštos miestelio šventės.
Žinoma, Jonas Šedbaras nepakluso bailiems ir apsidraudėliams biurokratams, todėl šventės nenukėlė. Rytą parke prie aukuro iškėlė trispalvę, sukalbėjo maldą, nubraukė ašarą ir sau ištarė: „Kas bus, tas bus, viską darome iš širdies, vardan žmonių, dėl tų žmonių, su kuriais gyvename, dirbame ir kuriame, ir nusispjaut ant valdžios… Šiandien – vieni, rytoj – kiti, o mums reikia gyventi ir dirbti iš širdies. Žmonės nutarė, kad šventė prieš atlaidus bus, ir turi įvykti“.
Koks džiaugsmas buvo, pamačius žmones, plūste plūstančius į parko atidarymą – rinkosi kas pėsčiomis, kas važiuoti.
Vėliau ir rajono valdžia didžiavosi, kad turi išskirtinį Kelpšaičių parką. Į jį atvykdavo ne tik įvairiausi lankytojai, bet ir jaunavedžiai su savo svitomis, o organizacijos kolektyvams rengė šventes. Žinoma, ir laukuviškiai savo šventes šventė.
Įspūdingai buvo minimos 40-osios parko sukaktuvės 2018 metais. Pašventintas stogastulpis, gražiai pagerbti parko įkūrėjai. Be šio stogastulpio parke stovi ir kiti du, skirti svarbioms mūsų šaliai datoms: Lietuvos 1000-mečiui ir Nepriklausomos Lietuvos 100-mečiui. Jonas Šedbaras apgailestauja, kad šiandien parkas gerokai praradęs ankstesnį žavesį ir nykstantis, nes laikas nepaliaujamai atlieka savo ardomąjį darbą. Belieka patikėti Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Romualdo Zebčiuko žodžiais, jog šis reakreacinis objektas bus prikeltas naujam gyvenimui. „Sustambinus urėdijas, kai iš 42 Lietuvoje jų beliko 26, pirmasis uždavinys buvo darbas su žmonėmis ir rūpestis, kaip juos išlaikyti. Rietavo miškų urėdija, kurios valdose buvo Kelpšaičių parkas, atiteko Telšių regioniniam padaliniui. Esu ne kartą lankęsis šiame parke ir žavėjausi Jono Šedbaro iniciatyva suburti žmones ir sukurti tokį parką. Su juo, kaip Labardžių girininkijas girininku, man neteko dirbti, o šiuo metu ir šios girininkijos po šiųmetės reorganizacijos nebeliko, nes nuo sausio 1-osios iš 16 padaliniui priklausiusių girininkijų turime 10. Bėda ta, kad dar neprijungus Rietavo miškų urėdijos, Telšių urėdijoje turėjome gausybę rekreacinių objektų, kuriuos reikėjo prižiūrėti, o dar kita gausybė su reorganizacija atkeliavo iš kaimynų rietaviškių. Veiklos turime iki valiai, bet darbai palengva, kiek leidžia lėšos ir pajėgos, rekreaciniuose objektuose vyksta. Žinoma, pagalbos laukia ir Kelpšaičiai, ir Lopaičiai bei kitos žmonių dvasinei atgaivai skirtos vietos“,– sakė Telšių regioninio padalinio vadovas.
Draugystės gatvę jungia žmonių ir medžių draugystė
Draugystės gatvė Laukuvoje – pati jauniausia, pradėta statyti 1978 metais, o po ketverių metų – 1982-aisiais – čia į „alytnamį“ atsikėlė pirmasis gyventojas. 1985 metais šioje gatvėje stovėjo jau 15 namų, o jai sumanyta duoti Draugystės vardą, nes visi draugiškai tvarkėsi, bendravo ir šventė įkurtuves. Akstinas labiau susiburti buvo 1984-ųjų Naujieji metai. Kadangi šventė visiems – mažiems ir dideliems – patiko, nutarta švęsti kasmet, o kad eglučių kiekvienais metais nereikėtų kirsti, pasodinti žaliaskarę.
„Tarp dviejų namų atsirado žemės sklypas, kurį „okupavome“ ir nusprendėme, kad pasodinsime eglutę ir įkursime Draugystės gatvės vaikų parką, kuriame kiekviena šeima pasodinsime tiek ąžuolų ir liepų, kiek turime vaikučių, o šeimoje gimus vaikui, medelius sodinsime per krikštynas“,– pasakojo iniciatyvos pradininkas ir daugelio gatvės tradicijų puoselėtojas J.Šedbaras.
O tų tradicijų, jungiančių gatvės gyventojus, kasmet tik gausėjo. Be tradicinių ir turininga programa paįvairintų Kalėdų Senelio vizitų, buvo švenčiamos krikštynos, sugrįžtuvės iš armijos, Joninės, parkelio kūrimo sukaktuvės ir kt.
Dabar, žvelgdamas į Draugystės gatvės metraštį, kuris prasideda parko įkurtuvių atidarymo nuotraukomis, negali patikėti, kad kažkada čia buvo taip nyku, o žvilgsnis atsiremdavo į tolumoje dunksančius miestelio pastatus. Ir gausus vaikų būrys užfiksuotas, dūkstantis dar po žolyną, bet po nuotraukomis viltingai užrašyta: „Jaunystės parkas“.
Metraštyje – iškalbi Draugystės gatvės gyventojų istorija, o vartydamas jo puslapius, pajunti bėgančio laiko tėkmę. Tarp kitų gatvės kaimynų ir Aldonos su Jonu Šedbarų bei jų atžalomis – Jūrate, Jolanta ir Antanu – nuotraukos. Vaikai šiandien jau turi savo penkias atžalas.
Džiaugiasi sutikę tokį žmogų
Laukuviškių pasitikėjimas Jonu Šedbaru niekuomet nemenko, priešingai – tik augo, nes jo darbai bendruomenės labui visuomet buvo vedami tik kilnių tikslų. Ir buvusi Labardžių girininkijos girininkė Birutė Mickienė apie savo pirmtaką sako: „Apie Joną galiu pasakyti tik gerus žodžius. Tai žmogus iš didžiosios raidės: kolega, draugas, visada pasiruošęs pagelbėti, patarti, užjausti. Tai nuoširdus ir labai veiklus žmogus, jo dėka atlikta didelių organizacinių darbų“,– šiltai charakterizavo J.Šedbarą B.Mickienė, su juo Labardžių girininkijoje dirbusi nuo 1992 metų.
J.Šedbaras – ne tik miestelio bendruomenės valdybos, bet ir Lietuvos miškininkų sąjungos narys, yra pelnęs už profesinę ir visuomeninę veiklą daugybę padėkos raštų ir kitokių įvertinimų. Jam pačiam geriausi įvertinimai – žmonių pasitikėjimas ir dėkingumu švytinčios jų akys.