Pragaras
Rusai turi gerą posakį: „Iš laivo į balių“. Mes iš autobuso papuolėme į pragarą. Giminaičių Saros ir Mareko Savickių kvietimu 1939 m. rugpjūčio 31-osios pavakare atvykome į Varšuvą. Rytą Hitleris užpuolė Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Pakibome tarp dangaus ir žemės. Vokiečiai puolė didelėmis pajėgomis. Pačią pirmąją karo dieną jie pradėjo bombarduoti šalies sostinę. Naudojo ne tik dvimotorius Ju-88, bet ir kitų tipų lėktuvus. Lenkų aviacija buvo sunaikinta pirmomis karo dienomis, todėl vokiškieji fašistai galėjo skraidyti kur ir kada norėjo, bet kur bombarduoti.
Marekas pirmąją karo dieną susikrovė vertingiausius daiktus į lengvąją mašiną ir su Sara išrūko Krokuvos pusėn. Atsisveikindamas jis pasakė: „Fašistai žydų nepagailės, reikia gelbėti žmoną“. Matyt, bankininkai žinojo daugiau negu paprasti lenkai, žydai. „Gyvenkit, kiek norėsite, naudokitės viskuo. Atleiskit“. Paliko pinigų ir išvyko.
Mes ir aplinkinių namų gyventojai persikėlėme gyventi į bažnyčią. Išklausę mišias arba prasidėjus oro pavojui, laipteliais leisdavomės į požemį.
Vokiečiai greitai pervažiavo Lenkiją, tik savaitei įstrigo prie Varšuvos. Jų planuose buvo kitaip surašyta. Supyko. Dabar fašistai bombardavo ir dieną, ir naktį. Kartą atrodė, kad bažnyčios požemių skliautai neatlaikys. Ryte išėję į šventorių pamatėme baisų vaizdą: prieš bažnyčią buvusio kvartalo nė žymės, tik plytgaliai. Hitlerininkai, užėmę sostinę, iškart ant išlikusių namų, bažnyčios durų pakabino skelbimus, kad lenkai per savaitę turi sunešti (adresai buvo nurodyti) radijo aparatus. Londonas, prasidėjus karui, ėmė transliuoti specialias laidas lenkų kalba. Okupantai perspėjo: kas to įsakymo neįvykdys – bus sušaudytas, arba išsiųstas į mirties stovyklą. Fašistų pykčio neilgai teko laukti. Pas mūsų kaimynus iškasė radijo aparatą – jaunus tėvus, uošvius išvedė į gatvę ir sušaudė. Taip jie norėjo įbauginti žmones.
Sovietmetyje valdžia taip pat nenorėjo, kad žmonės žinotų tiesą. Jie trukdė klausytis radijo laidų iš Vakarų valstybių. Nedaug kas pasikeitė ir dabar – blokuoja televizijos kanalus. Tiek tada, tiek dabar valdžia nori vieno: žmonės turi kalbėti vienus ir tuos pačius poterius, kaip ir jie.
Po savaitės atėjęs vokietis ir du civiliai apsirengę vyrai išsinešė narvelį su kanarėlėmis. Atseit, tai reikalinga vokiečių karo ligoninei.
Dar už trijų dienų iš svetainės ištempė ilgą ąžuolinį stalą, o praėjus savaitei, išsivarė ir mus. Vėliau tėvelis pasakys: „Jiems buvo reikalingas trijų aukštų, raudonų plytų Saros ir Mareko namas“. Gimdytojai vokiečiams aiškino, kad mes – svečiai iš Lietuvos ir neturime jokio ryšio su Lenkija. Rodė vizą ir dokumentų nuorašus (gerai, kad paslėpė pasus) – tai mus ir išgelbėjo.
Atėjusieji vartė savo popierius ir porino, kad norėdami apgauti pareigūnus, dokumentus „padarėte“: „Negali viskas taip atitikti: ir pavardės, ir šeimos sudėtis. Pasižiūrėjus į jūsų žmoną, nepasakysi, kad ji geltonkasė lietuvaitė“, – užbaigė fašistas ir liepė ruoštis. Mama buvo tamsiaplaukė, garbanė, didžiaakė. Gal ir priminė moterį iš rytų.
Kiekvienam iš suaugusiųjų leido pasiimti: po dvi lėkštes, šaukštą, po puoduką, rankšluostį… ir išvarė į stovyklą, kuri vėliau – 1940 m. spalio 2 d. virto getu. Į 34 km² buvo suvaryti apie 590 tūkstančių žydų. Iki 1942 metų apie 300 tūkstančių geto gyventojų buvo išvežta į mirties stovyklas, daugiausiai į netoliese Varšuvos esančią Treblinką. 1943 metų balandžio 19 dieną gete kilo sukilimas. Kovos truko iki gegužės 15-osios. Po sukilimo numalšinimo visi gyventojai buvo galutinai išvežti, o pastatai sunaikinti.
Hitlerininkai iškart pasakė: „Norit valgyti – dirbkit“. Mama pradėjo pelnyti duoną siuvykloje, tėvelis mokėjo visus staliaus darbus (uošviui Lietuvoje talkindavo statant namus). Jis remontavo sugriautus pastatus. Iš statybos galima greičiau prašapt. Pranas norėjo išsiaiškinti, kas galėtų padėti sugrįžti Lietuvon.
Vakare į stovyklą parvykdavo darbininkai: mama ir tėtis kasdien parsinešdavo po kepaliuką duonos, marmelado, margarino, kartais gaudavo ir porą bulvių, morkų, kopūsto galvą. Tada virdavo sriubą. Visi stovyklos kaliniai dirbdavo šešias dienas per savaitę. Sekmadienį „sutrumpindavo“… Vokiečiai, nuo ankstyvo ryto visus suvarydavo į salę ir rodydavo kino filmus apie tai, kaip gera gyventi Vokietijoje, kokie laimingi jie, kad yra vokiečiai, o ne lenkai ar žydai.
Atseit – pavydėkite jiems. Jūs – žemesnės rasės sutvėrimai. Po dviejų valandų filmo – penkiolikos minučių pertrauka ir vėl visus į salę. Ir taip iki vakaro. Žmonės per savaitę pavargdavo, beveik visi su vaikais, reikia juos nuprausti, rūbus išplauti, nes kitų nėra – tik tai, kas ant kūno. Netrukus ir utėlės atsiras. Visa tai vokiečiams nerūpėjo. Jų tikslas buvo vienas – kasdien žmones niekinti, naikinti. Mums padėjo paslėpti pasai. Stovykloje išgyvenome mėnesį.
Apie mūsų šeimos problemą, kad kenčiame už kitus, žinojo visa stovykla, žinojo ir laisvai samdomi lenkai, triūsę statyboje. Kartą brigadininkas Ježis Kozlovskis, pasivedęs tėvą į šalį, pasakė: „Jums reikia bėgti. Vėliau liks sudėtinga, matote, kasdien stiprinama stovyklos apsauga. Už dviejų parų, važiuojant į Lomžą plytų, paimsiu tave kroviku, prie Pilsudskio aikštės, kampe, įlaipinsiu žmoną su vaiku ir mauname. Jeigu sutinki – rytoj pasakysi. Tiesa, nepamirškite pasiimti lietuviškų pasų. Lomžoje iškart eikite į komendantūrą, pasakykit, kad prasidėjus karui, įstrigote Lenkijoje. Visą tą laiką dirbote mano brolio ūkyje.“
Kaip sutarė, taip ir padarė. Prieš Lomžą Ježis užsuko pas brolį. Pastarasis sutiko patvirtinti, kad lietuviai talkino ūkyje, laukė, kol pasibaigs mūšiai.
Gerai, kad mama mokėjo vokiškai. Budintis karininkas įvedė kambarin ir pasakė: „Laukite, pakvies.“ Laukė geras dvi valandas. Kabinete iš už stalo pakilo majoras, galvos linktelėjimu pasisveikino ir tarė: „Kokios problemos?“ Mama padavė lietuviškus pasus ir ėmė pasakoti. Vokietis, ją pertraukęs, pasakė lietuviškai: „Aš taip pat žemaitis… iš Tilžės. Jums pasisekė, padėsiu. Keliuose labai daug patikrinimų, gali sulaikyti. Kol išsiaiškins, praeis ne diena, ne dvi. Palydėsiu jus iki sienos“.
Jam įsakius, kitas vokietis paruošė dokumentus ir vėl tame pačiame prieškambaryje palaukę gerą pusvalandį, išvyko. Kariškos mašinos nesustabdė niekas iki pačios Lietuvos.
Telšiuose, peržengus trobos slenkstį, pasitiko piktas senelis. Jis kumščiu trenkė į stalą ir pasakė: „Varšuvos įsigeidė… Vaiką galėjote prarasti. Daugiau Algiuko nei iš trobos negausite išsinešti!“
Visokių tų vokiečių pasitaikė. Ne visi jie buvo Hitlerio broliai, ne visi šaudė beginklius žmones. Tuo įsitikino mūsų šeima. Visus okupacijos metus hitlerininkai gaudė jaunus lietuvius ir trėmė Vokietijon. Faterlandui trūko darbininkų.
1944-ųjų rugsėjis, pietaujame. Vokietis staiga pravėrė duris. Įpulti į slėptuvę dėdė Vacys nebespėjo. Smuko po lova. Neprašytas svečias atsidrėbė ant suolo ir murkso. Apie ką su juo daug kalbėsi. Dėdė nebeištvėrė, prailgo kiurksoti po lova. „Ar jau išėjo?“ – pasiteiravo. Kariškis pašoko, išsitraukė pistoletą ir liepė Vaciui lįsti lauk. Močiutė puolė vokiečiui į kojas, o jis: „Ko vaikinas trainiojasi po namus? Neturite kaime giminių, pažįstamų? Jūsų kaimynė iš pirmo aukšto kas antrą dieną mina komendantūros slenkstį ir porina, kad čia slapstosi jaunas vyras. Aš jūsų sūnaus neareštuosiu, kitas ateis – jo nepaleis. Įdėkite maisto ir tuoj pat tegul mauna kaiman. Iki miestelio pakraščio, iki geležinkelio jį palydėsiu. O kaimynei pasiguoskite, kad sūnų išsivarė žandaras.“ Ir jau žengdamas pro duris, pridūrė: „Už savaitės, ilgiausiai dviejų… čia bus rusai.“
Po karo (per Raudonąjį Kryžių) gavome laišką iš Saros ir Mareko. Jie tada, 1939-aisiais, su savo automobiliu pasiekė Rumuniją, už didžiulius pinigus pateko į laivą, plaukusį Afrikon. Ilgą laiką susirašinėjome, jie gyveno Pietų Afrikos Respublikoje.
Tą pragarą, išgyventą Varšuvoje, mama prisiminė visą gyvenimą. Ką čia suguldžiau – mamos prisiminimai.