Algimantas Savickis
Mumijos
Artėjo 1941-ųjų Kalėdos. Kartą sekmadienio rytą senelis pasakė: „Eime į lentpjūvę. Pašersime triušius ir dar kai ką parodysiu“. Lentpjūvė buvo už Telšių geležinkelio stoties. Ten senelis dirbo meistru. Iš rąstų vyrai pjaudavo įvairaus storio lentas ir lenteles, gamindavo fanerą. Pasak jo, visa fanera keliaudavo Vokietijon, ji buvo naudojama lėktuvų statyboje. Įmonė turėjo patalpas, jose buvo tvartelis. Darbuotojai ten augino triušius. Karo metais su mėsa buvo striuka.
Sekmadienio rytas buvo šaltas, bet saulėtas. Sniegas akino ne tik senelį, bet ir mane. Žengiau įsikibęs Jo rankos, beveik užsimerkęs. Kiek to ėjimo. Nuo mūsų namų Kęstučio gatvėje iki geležinkelio stoties… apie kilometrą. Peršokus bėgius, dar puskilometris ir mes vietoje. Tačiau tik pasaka greitai sekama. Visą peroną buvo apstojusi vokiečių lauko žandarmerija: vyrai visi užsimaukšlinę geležinius šalmus, su tokiomis pat geležinėmis plokštėmis ant krūtinių, rankose – automatai. Eiti per geležinkelį niekam neleido, liepė laukti. Kiek? Laukėme ne tik mudu, bet ir daugiau žmonių.
Netrukus į geležinkelio aikštę įlėkė trys lauko virtuvės. Garas sklido į mūsų pusę, kvepėjo mėsa. Pasirodė ir autobusiukas su raudonais kryžiais ant šonų ir stogo. Kam tie kryžiai ant autobusų viršaus? Senelis atsakė labai trumpai: „Kad iš lėktuvų būtų matyti“. Ne metas ir ne vieta buvo aiškinimams, diskusijoms.
Dar iš tolo pamatėme geležinkelio bėgiais riedantį sniego rutulį. Garvežys ir vagonai buvo apšarmoję, skendo garuose. Porą kartų gailiai ūktelėjęs, jis sustojo. Iš vagonų pasipylė žmonės baltais chalatais. Jie tempė kibirus, kitus indus ir apstojo lauko virtuves. Tuo pačiu metu iš gretimo vagono, prilaikomi sanitarų, lipo sužeistieji. Jie sėdo į autobusiukus su raudonais kryžiais.
Okupavus vokiečiams Žemaitijos sostinę, visi didieji mūriniai pastatai buvo jų užimti. Įrengė ligonines Žemaitės vidurinėje mokykloje, iš kunigų seminarijos paėmė pagrindinį korpusą ir kitus. Mums bestovint tie autobusiukai į miestelį sulakstė keletą kartų. O pagrindiniu keliu vienas paskui kitą lėkė ešelonas po ešelono su sužeistais vokiečių kariais. Tiek metų praėjo, o atrodo vėl matau juos stovinčius prie langų nuo galvos iki kojų subintuotus žmones – mumijas. Man pradėjo šalti kojas. Apie tai pasakiau seneliui. Matyt, ta evakuacija tęsis ilgai. Niekas nežinojo, kada vokiečiai pradės leisti žmones eiti per geležinkelį.
Mes žengėme link namų, o geležinkeliu vis lėkė ir lėkė ešelonai su sužeistaisiais, teisingiau – apšalusiais vokiečių kariais. Tai buvo mūšių prie Maskvos dalyviai.
Matyt, Rusijos platybėse buvo dar šalčiau…
Naktiniai lakstymai
Elektros lemputė tris kartus mirktelėdavo, lyg vaikinas jaunamartei, ir užgesdavo. Per radiją imdavo šaukti: „Oro pavojus! Oro pavojus! Bombonešių junginiai skrenda kryptimi Panevėžys-Šiauliai-Telšiai…“
Imdavo staugti sirenos. Senelis įžiebdavo žibalinę lempą, patikrindavo langų maskuotę, nes į mažiausią šviesos ruoželį policininkai šaudydavo. Užsidedame kuprines (jas turėjome visi, net keturmetė Nijolė), čiumpame pagalvę, antklodę ir į kelią.
Sunkiausia būdavo močiutei Elzbietai. Tik užkaukdavo sirenos – jai paleisdavo vidurius. Pabėga porą dešimčių metrų ir tupia patvoryje. Telšiuose buvo dislokuotos kelios karo ligoninės. Vokiečiai labai kontroliavo padėtį mieste. Gatvėse ištisą parą patruliavo kariškiai, apsisiautę neperšlampamais žalsvais lietpalčiais, ant kaklų automatai, rankose – prožektoriai.
Močiutė tupi prie namo ir „tratina“. Kareiviai pašviečia ir šaukia: „Kiaulės!“ Tada į pagalbą puldavo mama, aiškindama vokiečiams, kad tai nuo nervų, moteris labai bijo rusų. Kareiviai: „Gerai… gerai“, ir nueidavo.
Mes į Luokės gatvę, tuoj už malūno, atbėgdavome suplukę ir pavargę. Čia viename iš namelių gyveno mūsų giminaičiai. Pavydėjome telšiškiams, kurie turėjo valteles. Jie puldavo į jas ir irkluodavo į salą. Kelias netrumpas, per du kilometrai. Bet ten ramybė ir saugu.
Svečiuose praleisdavome visą naktį. Vyresnieji virtuvėje gerdavo arbatą ir porindavo apie karą. Mes, vaikai, parpdavome ant sofos. Gyvenimas nestovi vietoje. Mūsų didžiosios strategės močiutė ir mama sugalvojo: „Rusai gali bombarduoti malūną, tada nukentėsime mes ir giminaičiai. Reikia slėptis pievose ant Zakso kalno!“ Kitų šeimos narių nuomonės jos neklausė, laikėsi savo. Kitą kartą jau slėpėmės pievose.
Kol Masčio ežero pakrantėmis nubrisdavome per rasotą žolę iki Zakso kalno – permirkdavome. Sukritę ant patiesalų virpėdavome it šunys. Čia pirmą kartą pamačiau gausybę žmonių, kurie būtų sulėkę it į gegužinę. Moterys migdė tokius pat sušlapusius ir sušalusius vaikus (kurti laužo nebuvo galima, nes atkreipsi priešo dėmesį). Vyrai čiulpė cibukus ir žiūrėjo į dangų. Lėktuvai skrido banga po bangos. Jų pačių nebuvo matyti, tik girdėjosi motorų gausmas. Žinovai tvirtindavo, kad tai – rusų lėktuvai. „Tai jų bombonešių motorų balsas, lyg į kalną koptų: ūf… ūf… ūf…“ Rusams Žemaitijos sostinė nerūpėjo. Jie skrido Klaipėdos pusėn, o gal į Mažąją Lietuvą, Tilžės, Karaliaučiaus bombarduoti. Ten buvo sutelkta pramonė, uostai, tiltai. Kodėl visą laiką raudonžvaigždžiai skrisdavo viršum Telšių? Gal Masčio ežeras buvo orientyras? Per savaitę į tą kalną bėgdavome du tris kartus. Visada šlapi, sužvarbę. Keista, tačiau nė vienas iš mūsų nesirgo. Gal baimė gydydavo? Gal tie lakstymai kaip tik stiprindavo mūsų organizmą. Vėliau užaugęs, kai žaidžiau „Masčio“ futbolo komandoje, draugai mane vadindavo „sprausminiu“ – šimtą metrų su bucais nubėgdavau per 11,6 sekundės.
O tada per tuos lakstymus neišsimiegodavome: kur prisėsdavome – ten snausdavome. Kurion pusėn vėjas papūsdavo – ton nusvirdavome. Mama susirūpino: dar tik 1943-iųjų vasaros pradžia, neištversime. Kartą ji pasakė: „Reikia į kaimą važiuoti, ten bus ramiau“. Senelis buvo stalius, mama siuvėja. Dirbs už pilvą, nepražus. Kaip sutarė, taip ir padarė: išvažiavome į kaimą, į Kalnėnus.
Spiritizmo seansai
Jie vykdavo Molių ūkyje beveik kiekvieną šeštadienio vakarą. Visi rinkdavosi į didžiausią kambarį – svetainę. To žaidimo iniciatorė buvo ūkio šeimininkė. Į vidurį aslos atitempdavo stalą. Jis buvo klijuotas, be vinių. Ant jo paklodavo įvairiais simboliais išmargintą popieriaus lapą. Toje skiautėje buvo surašytas visas raidynas, skaičių seka… iki šimto. Viduryje padėdavo arbatinę lėkštelę, kuri tam ir tarnavo. Jos išorinėje pusėje buvo nupiešta strėlė. Tada užgesindavo žibalinę lempą ir įžiebdavo vaškinę žvakę. Kambarys pasinerdavo į tamsą, aš po suolu pariesdavau kojas. Baugu. Dvi rankų poros (žmonės – būtinai skirtingų lyčių) pradėdavo po popieriaus lapą stumdyti lėkštelę. Kartais tas spiritizmo seansas užsitęsdavo iki paryčių. Priklausydavo nuo dalyvių azarto ir kokius darbus reikėjo nuveikti sekmadienį. Dažnai nesulaukdavau žaidimo pabaigos, užmigdavau. Mama nunešdavo į lovą.
Tą įsimintiną vakarą lėkštelės paklausė: „Ar Vacį (mano dėdę) pagaus vokiečiai, ar išveš į Saksoniją“. Lėkštelė sudėliojo: „Ne!“ Paskui pasiteiravo: „Ar Adelė šiemet ištekės?“ Visi perskaitė: „Partizanaus“. Iš tiesų – po metų Molis ją išvežė į Viešvėnus. Mergina Luokės ir Varnių miškuose partizanavo Tuzino būryje, keršijo už savo ir kitų žydų skriaudas.
„Paklauskim ko nors rimtesnio, pavyzdžiui, kas laimės karą“, – pasiūlė Molis. Lėkštelė sudėliojo: „Rusai“. Visi garsiai nusijuokė, nes tą tolimą 1943-iųjų vasarą mūšiai vyko toli toli Rusijoje, kažkur prie Kursko, Kubanėje. Vokiečiai kas savaitę trimitavo, kad dar diena kita ir jie užvaldys Leningradą.
Dauguma lietuvių netikėjo hitlerininkų pergale, jie buvo linkę manyti, kad karą laimės anglai. Kad karą laimėtų… rusai, humoras. Jaunesnioji Molytė paklausė, kur rytoj, tai yra sekmadienį, ji važiuos? Perskaitė: „Plauks geldoje“.
Čia šeimininkas nebeištvėrė – čiupo lėkštikę ir pro duris. Molienė iš paskos šaukdama: „Nedaužyk… porcelianas“.
Po karšto finalo visi išsiskirstė. Sekmadienio rytą planavo anksti keltis, važiuoti į Telšius, į atlaidus. Neišvažiavo. Iš pat ryto pliaupte pliaupė lietus. Atrodė, kad žemė su dangumi sukibo: čaižė žaibai, savo galią rodė griaustinis.
Dar prieš pietus debesys išsivaikščiojo, nušvito saulė. Jaunimas ėmė dūkti: vienas kitą gaudyti, vandeniu laistytis (šalia trobos buvo švari kūdra). Niekas ir nepastebėjo, kaip jaunesnioji ūkininkaitė, atsisėdusi į lovį, pradėjo irstytis po prūdą. Iš pradžių viena, paskui pasikvietė ir mūsų numylėtinį… šunį Reksą.
Tik tada visi prisiminė spiritizmo seansą: „Gal lėkštelė nemelavo ir apie rusus“, – susimąstė jie.
Indų kapas
Per visus okupacijos metus Katedros bokšte plevėsavo svastika: raudonas audeklas su baltu blynu viduryje, per jį ropojo du juodi sliekai.
Kai rusai užėmė Šiaulius, vokiečiai iškėlė ir antrąją: viršuje – vokiška, po ja – mūsų trispalvė.
Lietuviai karštai meldėsi: „Pulkim ant kelių…“ – nuo ankstyvo ryto iki vakaro Katedroje vyko mišios. Žemaičiai maldavo Dievą, kad šis neįleistų komunistų į Telšius. Jie dar gerai prisiminė 1941-uosius: trėmimus, kankinimus.
Man patiko bažnyčioje: klausydavaus vargonų, giesmių. Valandų valandas spoksodavau į dievuliukus, o labiausiai traukė dėmesį sutūpę balandžiai. Vis laukdavau, kada jie skris…
Beveik kiekvieną kartą, išklausę mišias, eidavome žiūrėti kino filmą. Mama pasiteiraudavo: „Valgote po riestainį – ar žiūrite filmą“? (Bilietas į seansą ir riestainis kainavo vienodai – vieną markę.)“ Mes balsuodavome už kino filmą. Nuo Katedros iki „Šatrijos“ kino teatro (mieste buvo antra kino salė „Džiugas“) buvo koks trisdešimt metrų. „Rytoj „Šatrijos“ salėje bus demonstruojamas filmas „Indų kapas“ apie indėnus. Paprašyk mamos, gal ir mane paims?“ – pasakė Alpiukas. Kas iš berniukų nenorėjo ir nenori pamatyti indėnų su erelio plunksnomis plaukuose, lekiančių ant mustangų per preriją. Mes tada dar neskyrėme indėno nuo induso.
Vokiečių laikais kino filmai būdavo iš dviejų dalių: karo kronikos (rodydavo, kaip fiurerio kariai užima Rostovą, veržiasi į Kaukazą, nors rusai jau buvo Šiauliuose), man labiausiai patiko vaizdai iš jūrų mūšių. Pasibaigus kronikai, keletai minučių įžiebdavo šviesas, kad pavėlavusieji galėtų užimti savo vietas ir… prasidėdavo meninis filmas.
Tik pasirodė „Indų kapo“ titrai ir vėl salėjo sutvisko elektra. Į salę sugužėjo esesininkai. Nedidelis žmogelis, vilkintis odiniu juodu paltu iki žemės, užlipo ant scenos. Merginoms ir moterims su vaikais liepė susiburti prie kairės salės sienos, vyrams – prie dešinės. Ir pradėjo tikrinti dokumentus. Kas neturėjo „ausvaiso“ – tuos iškart čiupo ir pro duris varė laukan. Žiūriu – mama kalbasi su greta stovinčiu kariškiu. Vėliau ji pasakė, kad tai ukrainiečiai – esesininkai iš Poltavos.
Greitai perskaičiavo vyrus, didžiąją dalį išsivedė. Ilgaskvernis palinkėjo baigti žiūrėti kino filmą ir išsinešdino. Moterys, praradusios vyrus, ėmė raudoti. Visi puolė iš salės lauk.
Grįžę namo, apie savo nuotykį papasakojome seneliui. O šis: „Eikit, eikit į tuos kino filmus, kol ir jus susems. Daugiau vaikų vestis neduosime. Valerija, ar tau neužteko Varšuvos? Nori pasivažinėti Saksonijon – eik“, – paskutiniai žodžiai buvo skirti mamai.
Vokiečių okupacijos metais pamačiau visas „Tarzano“ serijas, muzikinį austrų „Mano svajonių mergina“ (kiek metų praėjo, o vis prisimenu) ir daugelį kitų. „Indų kapas“ buvo paskutinis. Po to įvykio daugiau po kino teatrus nebevaikščiojome, eidavome tik į bažnyčią.
Vokiečiai nebepasitikėjo lietuviais policininkais. Užmesdavo tinklą, o laimikio nėra. Savi perspėdavo savus. Tada okupantai ir atsivežė esesininkus ukrainiečius.
Didžiausias laimikis jiems nuskilo rugsėjo pabaigoje, kada apsupo Telšiuose turgų. Išsigelbėjo tik tie vyrai, kurie puolė link ežero. Sukrito į vandenį ir iki nakties slėpėsi nendrynuose. Ukrainiečiai nedrįso į juos šaudyti.
Tada pagavo ir mano draugo Zenono Smilgevičiaus tėvą. Atsidūrė jis Norvegijoje, netoli Oslo. Apvilko vokišką uniformą ir pastatė prie priešlėktuvinės patrankos.
Grįžęs jis pasakojo seneliui, kad jų būryje buvo tik du vokiečiai, likusieji estai, latviai, serbai, italai, lietuviai. Hitleris nebeturėjo kareivių.