Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Algimantas Savickis
Meilė…
Ona ir Stasys Nutautai Telšiuose pasirodė 1944-ųjų vasarą, liepos mėnesį, kada Raudonoji armija užėmė Šiaulius ir Kauną. Jie Birutės gatvėje, už keturių namų, kur mes gyvenome, turėjo dviejų aukštų mūrinį, modernų, iš plytų suręstą pastatą. Beveik per visą pirmą aukštą puikavosi veranda – balkonas. Vakarais šeimininkai kartu su svečiais, dažniausia vokiečiais, klausydavosi patefono muzikos.
Už savaitės Nutautai Kęstučio gatvėje atidarė antikvariato parduotuvę. Prekiavo baldais, tapetais, paveikslais, vazomis. Mama visą laiką norėjo įsigyti didelį, per visą žmogaus ūgį, veidrodį. Kad jai nereiktų su veidrodžiu rankose tūpčioti apie klientą. Moterys norėjo vienu sykiu matyti, kaip guli suknelė ant krūtinės ir šlaunų…
Su mama apsilankėme toje parduotuvėje. Buvo trys veidrodžiai iki žemės. Man patiko stiklinis: ir veidrodis, ir rėmai. Kraštuose kabėjo karoliukai. Deja, ne siuvėjos kišenei toks daiktas.
Žmonės kalbėjo, kad S. Nutauto parduotuvę prekėmis aprūpina vokiečiai.
Ona Nutautienė skyrėsi iš visų Telšių moterų. Teisingiau – antros tokios Žemaitijos sostinėje nebuvo. Ji man priminė artistę iš vokiečių kino filmų. Rengėsi kaip vokietės: suknelė iki kelių, aukštakulniai batukai, plaukai sušukuoti pagal paskutinę Berlyno madą. Ji kasdien puošėsi nauju sijonėliu, palaidine arba suknele, avėjo kitais bateliais.
Nutautai su vietiniais nebendravo, jų draugai buvo vokiečių karininkai ir vokietės, dirbusios karo ligoninėse, įvairiuose štabuose. Pavyzdžiui, Respublikos gatvėje gydytojo Zinkevičiaus dviejų aukštų name buvo įsikūręs Hitlerio partijos regiono štabas. Jo darbuotojai nešiojo rudą uniformą. Tame name plušėjo daug moterų.
Tada atrodė toli. Dabar, prieš rašant šias eilutes, dar kartą pražingsniavau iki gydyto Mikulskio namo Birutės gatvėje. Užtrukau tik septynias minutes.
1944-ųjų vasarą pas Mikulskius eidavome du kartus per savaitę. Mama jai siuvo sijonus, bliuskutes, o dažniausiai – sukneles. Mama turėjo ranką. Sukneles siūti jai labiausiai sekėsi. Eidavo primatuoti ir mane vesdavosi. Šeimininkė sakydavo: „Būtinai atsiveskite Algiuką“.
Aš skubėdavau pasišokinėdamas, nes manęs laukdavo šokolado plyta. Nuo gatvės iki stiklinės namo verandos reikėdavo žengti per laukinių vynuogių tunelį. Man atrodė, kad braunuosi pas miegančią karalaitę. Mikulskienė mus visada pasitikdavo ant laiptelių. Mane pakylėdavo, tačiau nė karto nepabučiavo. Ji mylėjo vaikus, nes savų negalėjo turėti – buvo persirgusi džiova.
Kambaryje mane pasodindavo į odinį fotelį. Aš jame net nuskęsdavau. Iš alpulio – užsimerkdavau. Mikulskiai ne kartą kalbino mamą atiduoti mane jiems. Jie sakydavo, kad vienišai moteriai gyventi su dviem vaikais sunku. Antra – ateis rusai, neaišku, kaip jie elgsis su lietuviais. O jie išvažiuos į Vokietiją, nes gydytojas dirbo karo ligoninėje. Siūlė mamai ne tik pinigų, bet ir auksinių daiktų. Mama niekada nesakydavo: „Ne“. Ji pagalvos, pasitars su tėvais. Tuo eilinis pokalbis ir baigdavosi.
Kai grįždavome namo, pamačiusi mano rankose šokolado plytą, senelė sakydavo: „Džiova lieka džiova. Nesu girdėjusi, kad kas nuo jos išsigydytų. Valgydami tą šokoladą… užsikrėsite“. Išmesti į pamazgų kibirą? Gaila. Išeitį rado senelis. Jis tą šokolado plytą sulaužė – ir subėrė į verdantį pieną. Dabar šokoladą ragavo visa šeima.
Vėl tipendami pas Mikulskius (reikėjo praeiti pro Nutautų namą) pamatėme ant vartelių sukniubusi vokiečių karininką. Jis vėmė. Moteris glostė vyresniojo leitenanto galvą, iš jos krūtinės veržėsi aimana: „Kurt… Kurt… Kurt…“
Mama, tai matydama, pasakė: „Vargšė… Įsimylėjo…“
Daug lietuvių merginų ir moterų buvo įsimylėjusios vokiečių kariškius. Mama siuvo daugiau kaip dešimčiai moterų, kurios gyveno su vokiečiais. Ir čia nieko nuostabaus. Jie skyrėsi nuo lietuvių. Buvo gražiai apsirengę, visada nusiskutę, išsikvepinę odekolonais. Karo mokyklose juos lavino ne tik taikliai šaudyti, vadovauti žmonėmis, bet ir šokti, kaip asistuoti moterims. Žinoma, ta meilė buvo trumpalaikė, nes frontai reikalavo papildymo, aukų. Mėnuo, kitas ir šie dingdavo, meilė išgaruodavo.
Nutautai turėjo ir dukrą. Ji už mane buvo vyresnė. Mergytė dienų dienas viena striksėdavo gatvėje prie namų, žaisdavo klasę. Matyt, draugauti su mužikų vaikais draudė.
Kad ir keista, bet mergaitė visada vilkėdavo tą pačią suknelę – baltą šilkinę su mėlynais taškeliais.
Pasibaigus karui, po gero pusmečio vėl apsilankiau Mikulskių name, čia įrengė vaikų darželį. Už namo, kieme, buvo nemažas sodas. Žodžiu – erdvės iki valiai. Tačiau ne jis įstrigo atmintyje. Atėjęs į darželį neradau odinio fotelio ir kitų baldų. Sėdėdavome prie žemų stalelių ir laukdavome pietų: dažniausiai pieniškos kruopienės. Ji visada būdavo prisvilusi ir… jeigu su sriuba į delną įbrukdavo juodos duonos riekę, tai reiškė, kad bulvinės košės su padažu nematysime.
Darželio grupėje buvome įvairaus amžiaus vaikai. Vyresnieji apvalgydavo mažesniuosius. Lėkštės buvo didelės, o viralo mažai. Dičkiai čiupdavo mūsų lėkštes, sriubą supildavo į savąją ir jas prispjaudydavo. Kas ją tada bevalgys?
Grumdavomės kumščiais. Mušdavomės beveik kasdien. Nesantaikos priežastis buvo viena – nusavintas maistas: sriuba, duonos riekė, šaukštas košės. Namo pareidavau gumbuotas.
Mama, pamačiusi mane, aimanuodavo. Senelis ramiau reaguodavo: „Jūs kaip gaidžiai: dieną pešatės, o naktį ant vienos laktos tupite. Pokaičio greta miegate“. Kad ir mušdavomės – pykčio vienas kitam neturėjome. Tokia buvo pokario vaikų gyvenimo dienotvarkė.
Grupėje buvome įvairių tautybių vaikai: rusiukai, žydukai, lietuviukai. Buvo ir du vokietukai. Mes – internacionalistai. Dainuodavome įvairių tautų dainas. Kartą auklėtojai sakiau, kad galiu padainuoti vokišką dainą. Ji į tai: „Prašau“. Užtraukiau: „Biski ajer, biski brot, biski fiken, das ist gut…“
Pajutau, kaip kaista dainininko ausis, mokytoja nutempė mane kampan. Po valandos ji pasiteiravo: „Kas taip negražiai tave išmokė dainuoti?“ Vaikai pritilę klausėsi – ką išduosiu. Pasakiau, kad senelis mane išmokė taip dainuoti.
Senelis man buvo autoritetas. Pagalvojau, kad ir auklėtojai jis toks… Auklėtoja pasakė: „Rytoj į darželį ateik su seneliu.“
Atėjau su mama. Į mokytojos pedagoginius išvedžiojimus ji pasakė: „Kur jūs gyvenate? Danguje? Nieko nematote? Vaikai visą šį „grožį“ siurbte susiurbia. Ir gerai, kad tų žinių neslepia savyje, o dalinasi. Tada juos galime pertarti, pamokyti. O jeigu ims slėpti savyje, tada jau bus blogai.“
1945-ųjų rugsėjo pirmąją vyresnieji buvo nukreipti į mokyklą. Darželyje pasidarė jaukiau ir šviesiau.
Kai kas tvirtina, kad seni žmonės – bejausmiai. Netiesa! Kai dabar, po daugelio metų, žengiau Mikulskių namo laipteliais, širdis virpėjo… Nebėra laukinių vynuogių tunelio, nebėra ir šeimininkų. O malonu būtų susitikti.
1944-ųjų rudenį Mikulskiai evakavosi su vokiečių karo ligonine. Apšepo ir Nutautų namas. Seniena. Jis primena musę gintaro gabale.
Amžių nugyventi, pasak Juozo Baltušio, ne lauką pereiti.
Glinda
1944 m. vasara. Telšiai. Su seneliu kiekvieną sekmadienio popietę traukdavome į turgaus aikštę. Vyrai būriuodavosi prie šulinio. Aš laižydavau saldimą, senelis visada nupirkdavo ledų.
Žemaičiai diskutuodavo apie padėtį fronte, kaip gyvena jų vaikai, išvežti darbams Vokietijon. Apie mūšius geriausiai buvo informuotas Viktoras Šalkauskas. Jis turėjo lempinę radijo stotį, mokėjo ne tik lietuvių, rusų, bet ir lenkų kalbas. Kiekvieną vakarą klausydavosi Bi-Bi-Si laidų lenkų kalba iš Londono. Prie šulinio atsliūkindavo ir baltaraištis Tyškinas. Vyrai apsimesdavo naivuoliais ir atėjusiojo teiraudavosi: „Ar vokiečiai jau paėmė Leningradą“. Jis, norėdamas pasipuikuoti žiniomis, sakydavo: „Priemiesčiai jau mūsų rankose, dar diena kita ir bolševikai pasiduos“.
Puikuodavosi jis ir turtingumu: iš kišenės traukdavo červoncą (vokiečių okupacijos metais Lietuvoje apyvartoje buvo senieji sovietiniai rubliai ir ostmarkės. 1943 m. vasarą vokiškųjų pinigų niekas nebeėmė, prekeiviai prašė rublių). Visada iš kišenės ant bruko nukrisdavo dar pora kupiūrų. Atseit, žiūrėkit klipatos ir pavydėkit… Į sulenktą pinigą baltaraištis pildavo taboką ir suktinę užkurdavo.
Tada už červoncą buvo galima nupirkti labai gardžių (plutelė kieta, kandant gruzda, viduje… kvepiantis minkštimas) dešimt riestainių.
Kartą V. Šalkauskas nebeištvėrė: „Geriau našlaičiui, – rodydamas galva į mane, ledų nupirktum. Dabar gi… tokius pinigus supleškini“.
„Kas man tie našlaičiai… Rainių miške tokius ir mažesnius žydukus už kojų ir… į eglės kamieną. Jų motinoms iš sielvarto plyšdavo širdys. Taip mes taupėme šovinius“, – gyrėsi banditas ir toliau pasakojo, kaip smaginosi su žydėmis Gerulių stovykloje. Apie 7 kilometrai nuo Telšių buvo laikomos moterys ir vaikai. Komendantas iš Telšių pasikviesdavo miesto ir apskrities komendantą, vokiečių, baltaraiščių. Jie žemindavo žydes: naktimis prikeldavo moteris, liepdavo nuogai išsirengti (kuri nesutikdavo – tą nušaudavo), šokti, dainuoti.
„Po to jas prievartaudavome, organizuodavome lenktynes, kas daugiau paguldys žydžių ant nugaros – tam prizas – butelis valstybinės degtinės. Du kartus pelniau tą apdovanojimą“, – gyrėsi Tyškinas.
Vyrai tylėjo.
Baltaraištis, jau nueidamas, pridūrė: „Vakar buvo atėjęs vadas. Jis sakė, kad reikės važiuoti į Gudiją, ten man yra darbo. Vėl parsivešiu červoncų“.
Senelis jį nueinant palydėdavo vienu žodžiu: „Glinda.“