Algimantas Savickis
Riestainių valgymas
Senelis, gavęs atlyginimą, į mano ir sesers Nijolės delną įsprausdavo po markę. Nelikdavo nuskriausta ir mūsų mama. Savo dukrai jis taip pat duodavo pinigą. Visada atlyginimą gaudavo šeštadienį, o sekmadienį iš pat ryto traukdavome miestan pirkti riestainių. Jais prekiavo tik vienoje vietoje – kioske prie „Šatrijos“ kino teatro. Dabar šitame pastate yra Telšių kultūros centras.
Kopiant į kalną, į Katedros aikštę dešinėje pusėje stūkso meškos – Žemaitijos miškų galiūnės skulptūra. Priešingoje pusėje stovėjo kioskas (šiandiena jo nėra), kuriame prekiavo tais riestainiais. Kioską nugriovė, o riestainių skonis liko – luobelė gruzdi, minkštimas tirpte tirpdavo burnoje. Senelė minėjo, kad iš pradžių juos verda piene, o po to – kepa. Todėl jie ir buvo brangūs – už markę duodavo vieną riestainį.
Planai apie išeigą 1944-ųjų liepos sekmadienio rytą sužlugo. Jau temstant, į mūsų buto duris pasibeldė: ant slenksčio stovėjo moteris su didžiuliu ritiniu juodos medžiagos rankose. Pasilabinusi ji pasakė: „Man reikia penkių vyriškų kostiumų… vestuvėms. Čia išmieros. Pasiūsite?“
Mama pasiteiravo: „O kaip su primierkomis? Kur klientą rasiu?“
„O tų primierkų ir nereikia. Pasiūsite… paskambinkite šituo telefonu“, – ir padėjo ant stalo popieriaus skiautelę.
Penkis vyriškus kostiumus…! Tai bet kurio amatininko svajonės viršūnė. Mama buvo gerai įvaldžiusi moterišką garderobą – siuvo sijonus, palaidinukes, ypač gerai sekėsi suknelės. Vyriškus kostiumus siuvo retai. Paskutinį – prieš metus Moliui, kai per vasarą gyvenome kaime.
Kiekvienas amatininkas nori padaryti darbą kuo geriau, ne išimtis buvo ir mama. Kaip kostiumas gulės, priklauso nuo sukirpimo. Todėl sekmadienio rytą patraukėme ne riestainių pirkti, o į Džiugo gatvę pas siuvėją – vyriškų rūbų meistrą Juozą Vasiliauską. Mamos planas buvo paprastas: jis tuos kostiumus sukerpa, o mama pasiuva. Už paslaugą kolega pasiima dalį atlyginimo.
Gimdytoja pasiliko su siuvėju aptarinėti detalių, o mes, lydimi šeimininkės Veronikos, patraukėme į sodą – jau baigė nokti alyviniai obuoliai. Su Nijole ragavome avietes, „kankinome“ sūpynes.
Einant namo, prie Giedraičių namo, Birutės gatvėje… čiupt už vienos kišenės, už antros – markės nė kvapo. Pamečiau… trenkė griaustinis be žaibo. Naujieną pranešiau mamai. O ji: „Tiek nukulniavome, mes beveik namie… neisime tos markės ieškoti!“
Pas siuvėją pasileidau vienas. Visą kelią bėgau. Įpuoliau į kambarį uždusęs ir pranešiau man baisią žinią: „Pamečiau markę, taip norėjau riestainį nusipirkti. Eisiu į sodą ieškoti.“
Į talką pasisiūlė šeimininkė: apšniukštinėjome kiekvieną obelį, krūmelį. Deja… markė… išgaravo.
Siuvėjas ištiesė pinigą ir pasakė: „Dovanoju kitą. Nepergyvenk… gal namuose dar rasi!“ Ant kėdės sėdintis klientas pasiteiravo: „Kieno tas berniukas, kokios bėdos jį prispaudė?“
„Antrą karo dieną vokiečiai bombardavo Telšius, žuvo jo tėvelis. Našlaitis jis. Mama siuvėja, viena augina du vaikelius“, – paaiškino geradaris.
Vyriškis pakilo nuo dėdės, išsitraukė piniginę ir ištiesė man – dvidešimt markių… Padėkojau abiem vyrams ir lyg ant sparnų pasileidau namo. Puskelyje sustojau… mama pamačiusi tokį stambų pinigą, pasakys: „Pamesi! Duok pasaugosiu“. Tačiau pinigą norėjau valdyti pats. Kur jį paslėpti? Viena paltuko kišenė buvo prairusi. Pro tą skylę ir įkišau tuos dvidešimt markių už pamušalo. Kaip senelis sakydavo: „It Dievui užantin!“
Riestainių pirkti išsiruošėme po pietų. Kioskas nedirbo, buvo pietų pertrauka. Pardavėja ilsėjosi. Laiką nutarėme sutrumpinti kitoje gatvės pusėje… skvere. Iš jo matosi beveik visas Masčio ežeras, burinės valtys. Kartu su Nijole žaidžiau… klasę. Įgriso. „Bėgsiu, pasižiūrėsiu… gal kioską jau atidarė“, – smigtelėjo pasąmonėje ir… pasileidau. Išpuolęs į gatvę, apmiriau. Prieš mane – nematytas žmogėnas: barzda dengė visą krūtinę, rūbas – sutana iki žemės. „Rusai atėjo…“, – buvo pirma mintis.
Pas mamą lankydavosi moterys matuotis rūbų, jos visada kalbėdavo apie barzdotus rusus, ką jie atėję darys su moterimis ir vaikais. Visa tai sugulė mano galvoje. Apsisukau ir pasileidau atgal… supratau, kad mamos, sėdinčios skvero gale nepasieksiu – puoliau prie netoliese įsitaisiusių dviejų išsipusčiusių vokiečių karininkų. Vienam iš jų apsikabinau kaklą.
Už majorą labiau sutriko jo draugas kapitonas: žodžio jis nebaigė, nes nesuprato, kas čia dedasi: vaikas surado tėvą ar kitos problemos. Jie abu tylėjo. Tuo metu už spaudos kiosko pasirodė ta figūra. Aš tik sušukau: „Rus“ ir dar labiau suspaudžiau majoro kaklą.
Aplinkui buvę lietuviai ir vokiečiai ėmė ploti, aidėjo juokas. Į triukšmą atskubėjo mama, pradėjo atsiprašinėti karininko. Jis tik pasiteiravo: „Jūs vokietė?“ Gimdytoja pasakė, kad ne, ilgai teko gyventi Memelyje, ten ir įvaldė vokiečių kalbą. Kapitonas išsitraukė šokolado plytą ir įteikė man. Pasakiau: „Danke!“ Ir išmetęs į priekį dešinę ranką, sušukau: „Hail!“ Taip mus mokė sveikintis vaikų darželyje.
„Lietuvė ir taip puikiai auklėjate savo sūnų. Tuo jūs galite didžiuotis. Jis išaugs tikras Vokietijos pilietis“. Mama dar kartą atsiprašė karininko už sūnaus elgesį. O jis pridėjęs ranką prie kepurės, pasakė: „Ales gut! Ales gut!“ Viduryje kepurės bolavo kaukolė ir du sukryžiuoti kaulai.
Nusipirkę riestainių, parėjome namo ir sušveitėme juos su karštu pienu. Laužiame riestainį pusiau. Vieną jo dalį merkiame į stiklinę su karštu pienu. Per tris-penkias minutes indas beveik sausas. Pieną sugeria kepinys. Po to tą pusę čiulpiame. Skonis? Dangiška palaima!
Kai mama pasakojo seneliui, kaip aš sveikinau vokiečių karininkus, jis kiek patylėjęs pasakė: „Fašistai tavo tėvą nužudė, o tu jiems saliutuoji. Reikėjo Telšių provoslavų cerkvės popui Timofėjui nusilenkti. Va šitaip…“
Ir šeimos galva parodė, kaip reikėjo ant vieno kelio priklaupus dvasiškio ranką bučiuoti.
Tada pasakiau, kad jie visi geri – nė vienu žodeliu neužsiminėte apie popą, gyvenantį Telšiuose. Tokį barzdotą ir taip apsirengusį žmogų mačiau pirmą kartą gyvenime. O vokiečiai apgynė nuo… ruso.
„Daugiau mano markių nematysi. Tegus jas duoda vokiečiai! Basta!“ – baigė senelis. Dabar man jo markės mažiausiai rūpėjo, nes paltuke jų buvo visa krūva.
Nemėgo jis vokiečių! Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo garsioje Latvių šaulių divizijoje, 1915 metais Tukumų prieigose (netoli Rygos ir Baltijos jūros) buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Pusantrų metų kankinosi koncentracijos stovykloje Vokietijoje, kentėjo badą ir patyčias. Pabėgo. Prisikasė iki Petrogrado. Mitinguose matė ir klausėsi Kerenskio, Trockio, Lenino kalbų. Dalyvavo pilietiniame kare – vėl toje pačioje Latvių šaulių divizijoje. Namo parėjo tik 1926-aisiais.
Jau po karo, grįžęs iš mokyklos, radau senelį iki pusės išsirengusį plikai. Jis stovėjo prieš langą. Ant palangės – miniatiūrinis 25×20 centimetrų veidrodėlis, pusė stiklinės degtinės. Kairė ranka spaudė paslėpsnio odos kuvaldą, dešinė – britvą.
„Pačiu laiku grįžai. Gal britva spūstelėk per tuos lašinius? Palauk. Neįgudęs. Ranka suvirpės ir… perrėši man pirštą. Pabandysiu pats“, – tai pasakęs, jis išlenkė degtinę ir britva brūkštelėjo per suspaustas mėsas. Pliūptelėjo kraujas, į grindis kažkas barkštelėjo. Pakėliau – kulka. „Ji – iš vokiško karabino. Kankino mane nuo penkioliktųjų. Plaukiojo po visą kūną. Šį kartą pakliuvo“, – pasakė buvę karys. Žaizdą išploviau jodu, aprišau marle. Užgijo. Nei tau daktarų, nei tau poliklinikų. Stiprūs buvo tų metų žmonės, vienas iš jų – mano senelis.
Kartais iš Telšių į Šiaulius grįžtu autobusu. Visada pravažiuojame pro siuvėjo šeimos geltoną medinuką namelį. Prisimenu tuos gerus žmones ir tą puikų laikmetį – vaikystę. Visa tai praeityje. Dienos, mėnesiai, metai… viskas ištirpo kosmose.
Šūvis
1944-ųjų spalio 10-osios rytą, tūnodami apkase-plyšyje po klevais ūkininko Paulausko žemėse, išgirdome, kaip miesto pusėje keletą kartų galingai bumbtelėjo.
„Vokiečiai, bėgdami iš Telšių, kažką sprogdina“, – pasakė vienas iš vyrų.
„Kad tik nesunaikintų katedros…“ – pradėjo aimanuoti moterys.
Už poros dienų sužinojome, kad vokiečiai, palikdami Žemaitijos sostinę, susprogdino elektrinę, vandentiekį, sudegino duonos kepyklą, pirtį ir dar porą mažesnių pastatų. Senelis tuos sprogdintojus matė. Jie į Telšius atidundėjo geležinkeliu: garvežys traukė porą vagonų, prie paskutiniojo buvo prikabintas „plūgas“. Ne pūdymus jie ruošėsi arti, kad pavasarį kuo greičiau galėtum bulves sodinti. Įrenginys naikino geležinkelį.
Plūgas, tempiamas garvežio, ilgu pirštu užkabindavo pabėgį ir šis lūždavo it degtukas, bėgiai skėsdavosi ir kitas traukinys jau nebepravažiuos. Reikia kloti naujus pabėgius, guldyti naują bėgį.
Senelis, grįždamas iš darbo, visada turėdavo peršokti bėgius, nes lentpjūvė buvo už geležinkelio. Jis matė, kaip vokiečiai minuoja vandentiekį, geležinkelio sankasas, stotyje paliktus tuščius vagonus. Grįžęs namo, jis pasakė: „Vokiečiai sprunka. Iš visko matyti, kad jiems striuka.“ Pridūrė: „Rytoj iš ankstyvo ryto trauksiu į kaimą, ieškosiu vietos, kur galėtume prisiglausti“.
„O į darbą neisi?“ – jį pertarė senelė. „Koks darbas? Ar nematote? Visi stengiasi išnešti sveiką „kudašių“, sprunka.“
Mus sutiko priglausti Paulauskas.
Susprogdinę pastatus Telšiuose, vokiečiai išriedėjo Klaipėdos pusėn. Nuvažiavę vos porą kilometrų, jie stabtelėjo prie Durbinio upelio, tuoj už senojo stadiono, ir padėjo du užtaisus po tiltu. Matyt, labai skubėjo, nes rusų armija jiems lipo ant kulnų, suveikė tik vienas sprogmuo. Jis didesnės žalos nepadarė – įskilo cementinis skliautas. Tiltas dar tarnavo žmonėms po karo. Jo restauracija buvo atlikta šeštajame dešimtmetyje.
Traukinys pūškavo toliau, naikindamas geležinkelį. Sustojo Lieplaukėje, nuo Telšių buvo nuvažiavęs apie dešimtį kilometrų.
Kas privertė vokiečius sustabdyti traukinį? Matyt, kad maisto stygius. Jie pėsti įveikė kalvelę ir puolė į pirmo pasitaikiusio ūkininko tvartą. Nušovė paršą, ištempė jį į kiemą ir tik tada pradėjo ieškoti šeimininkų.
Suradę juos, pasakė, kad žemaičiai privalo bekoną nusvilinti, nuplauti ir išmėsinėti. Sau gali pasiimti galvą, kojas ir vidaus organus. Visą kitą mėsą jiems – fiurerio kariams. Liepė paskubėti.
Per milijoną raudonarmiečių puolė dviem kryptimis: vieni žygiavo į pietus, į Mažąją Lietuvą, kiti – toliau į Vakarus. Žmonių ir technikos upė tekėjo ne tik pagrindiniais keliais, bet ir kaimų keliukais, takais.
Žvalgų tankas T-34 atriedėjo nuo Sedos. Tankistai nuo kalvelės pamatė nedidelę Lieplaukės geležinkelio stotelę, tą keistą traukinį: garvežį ir du priekinius vagonus, įrenginį geležinkeliui gadinti. Apie sąstatą tupinėjo vokiečiai. T-34 pylė iš patrankos… Kai išsisklaidė dūmai ir dulkės – nei vagonų, nei garvežio. Neliko ir stotelės, atrodė, kad ją kas nupūtė. Nesimatė ir vokiečių. Jau vėliau niekas nerado nei jų batų, nei kepurių. Nebuvo ir pelenų.
Ūkininkas bekoną jau buvo nusvilinęs, ruošėsi jį plauti. Vandenį pasėmė ir prarado sąmonę. Kiek ilgai jis taip tysojo prie šulinio, neaišku. Tik išgirdo lyg kas nuo kalvelės šauktų: „Leite vodu! Ėto – kantuzija!“ („Pilkite vandenį! Tai – kontuzija!“).
Kai lieplaukiškis pramerkė akis, tai pamatė žmoną su kibiru rankose ir du nematytus vyrus, vilkinčius mėlynus kombinezonus. 1940-aisiais vyras statė aerodromą, rusiškai buvo pramokęs. Kariškiai greitai sumetė: viename iš vagonų buvo dinamitas. Po šūvio į garvežį įvyko detonacija – galingas sprogimas. Lieplaukiškių trobesius ir bekoną apsaugojo kalvelė, už kurios jie „slėpėsi“. Smūgio jėga nuplaukė į viršų.
