Slavinskių šeimą būtų galima drąsiai pavadinti kelionių entuziastais ir poliglotais, kuriuos lydi muzika. Darnus penketukas kartu keliauja, mokosi kalbų, skaito knygas. Apie šią gražią šeimos bendrystę, vaikų pomėgius ir talentus kalbėjomės su gydytoja psichiatre, mama ir žmona Sonata Slavinskiene.
Justina Lukošienė
Šokis suvedė su būsimu vyru
Iš Ventos kilusi gydytoja psichiatrė Sonata Slavinskienė į Telšius atvyko dirbti 2003 metų vasarą, tik baigusi psichiatrijos rezidentūrą. Specialistė atviravo, kad rinkosi tarp dviejų miestų – Telšių ir Klaipėdos, tačiau nusprendė savo šaknis įleisti Žemaitijos sostinėje. Darbo sąlygos tuomečiame Regioninės Telšių ligoninės Psichiatrijos skyriuje tenkino, čia jauna gydytoja greitai pritapo.
Vieną dieną kolegos jai pasiūlė lankyti pramoginius šokius pas „Vėlungos“ vadovę Dainą Butkienę. Tuomet mergina net nemanė, kad būtent šokis ją suves su gyvenimo meile − vyru Mariumi, kuris, Klaipėdos universitete baigęs muzikos pedagogikos bakalauro studijų programą, grįžo į gimtąjį miestą ir dirbo Telšių kultūros centro renginių režisieriumi. „Viskas įvyko labai greitai. Mes susipažinome spalį, o susituokėme kitų metų rugsėjo 4-ąją. Šiemet minėjome 19-ąsias mūsų santuokos metines“, − šypsojosi pašnekovė.
Vyras Marius yra ne tik įgijęs muzikos pedagogikos bakalaurą ir magistrą, bet taip pat vėliau krimto teisės mokslus, tad šiuo metu dirba teisėjo padėjėju Plungės teisme. Visgi daugelis jį žino kaip muzikantą, grojusį įvairiuose baliuose. „Dabar muzikuoja savo malonumui, groja klarnetu. Mūsų namuose yra išties daug muzikinių instrumentų“, − sakė Sonata.
Kūrybingi vaikai
Muzikai neabejingas ir Slavinskių vyriausias sūnus Benediktas, kuris šiemet − jau abiturientas. Vaikinas mokosi Telšių Žemaitės gimnazijoje, groja elektrine gitara grupėje „Audra“. Mama Sonata sakė, kad sūnus iki 15 metų nemuzikavo, netgi kratydavosi šios minties. „Esu kilusi iš muzikantų šeimos. Pati baigiau Muzikos mokyklą. Kiti galvojo, kad sieksiu muzikantės karjeros, bet visada norėjau į mediciną, todėl nuėjau šiuo keliu“, − pridūrė medikė.
Pasiteiravus, tai kaipgi vyresnėlis susidomėjo muzikavimu, S. Slavinskienė pasakojimą pradėjo nuo to, kad ji pati buvo panorusi mokytis groti gitara, todėl lankė pamokas pas atlikėją Raimundą Margaliką, jog šis padėtų įvaldyti muzikinį instrumentą. „Visgi mano pirštai nepritaikyti tam, nelabai sekėsi groti gitara, tad pagalvojau, kad reikia pabandyti mokytis groti ukulėle. Vyras ją užsakė internetu iš užsienio. Pamenu, jog tuomet dar buvo COVID-19 pandemija. Gavome tą ukulėlę, sūnus ją pamatė ir paprašė, kad duočiau pabandyti pagroti. Pasijungė „YouTube“, ten susirado vaizdo įrašus su mokomąja medžiaga, keletą dienų pasimokė ir jau viską žinojo. Tada jis pasiėmė akustinę gitarą. Grojimo subtilybių mokėsi iš legendinės grupės „Queen“ gitaristo Brajeno Mėjaus, kurio vaizdo įrašus stebėdavo per tą patį „YouTube“. Pradėjo mokytis kovą, o jau birželį laisvai grojo. Po to parsisiuntė elektrinę ukulėlę iš Amerikos ir galiausiai ėmė groti elektrine gitara“, − pasakojo mama, pridūrusi, jog vyriausias sūnus taip pat nuotoliniu būdu mokosi skambinti pianinu pas LMTA diplomuotą klasikinės muzikos pianistą, koncertmeisterį, pedagogą bei džiazo muzikos atlikėją Tomą Viskontą. Be muzikavimo, Benediktas išreiškia save per tapybą, kurios paslapčių mokėsi iš Telšių meno mokyklos mokytojos Vaidos Šepikaitės. Taip pat yra puikus kulinaras, ypatingai mėgstantis italų virtuvę.
Kalbėdama apie dukras, pašnekovė teigė, kad vidurinioji dukra Sofija, šiais metais įžengusi į pirmą gimnazijos klasę, yra organizatorė nuo pat mažens, kuri surežisuoja visus šeimos renginius. Ji kuria eiles, mokosi groti smuiku Muzikos mokykloje bei lanko Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studiją „Savi“ (vad. režisierė Laimutė Pocevičienė). Jauniausioji dukra Silvija, besimokanti paskutinėje pradinėje klasėje, atrodytų, gana drovi, bet šeimoje yra tikra direktorė. „Mano mažoji yra visapusiška menininkė. Ji pasiima mano aukštakulnius, į juos prisodina gėlių ir pastato ant lovos. Savo kambaryje padaro netvarką, ten ištisai vyksta kūrybinės dirbtuvės. Ši mano dukra visur mato meną“, − konstatavo S. Slavinskienė. Anot jos, nors vaikų charakteriai yra visiškai skirtingi, tačiau jie gerai tarpusavyje sutaria, sesėms brolis yra autoritetas.
Kelionės – šeimą jungianti tradicija
Viena svarbiausių Slavinskių šeimos tradicijų − gimtadienio kelionės, kurios prasidėjo gimus sūnui Benediktui. „Per vaikų gimtadienius įsiruošiame į vienos dienos kelionę kartu su krikšto tėvais ir seneliais. Keliaujame į tokias vietas, kur vaikams būtų įdomu, atsižvelgiant į jų pomėgius. Esame aplankę visas istorinių mūšių vietas, kadangi Benediktas jau ankstyvame amžiuje labai domėjosi istorija ir archeologija. Labai mėgstame keliauti. Per mokinių pavasario atostogas kasmet lankome vis kitas Europos sostines ir didžiausius miestus: Roma, Berlynas, Atėnai, Paryžius, Varšuva, Viena, Barselona, Stambulas… Dažniausiai įpuola Velykų šventė, todėl dalyvaujame šv. Mišiose, eisenose, bandome pajausti kitų tautų šventimo tradicijas, bet pusryčiams visada turime kiaušinių, kuriuos bent jau flomasteriais pamarginame. Covidas kiek pristabdė keliones, keleri metai iškrito… Šių mokslo metų planai koreguojasi, mat turime abiturientą ir pavasarį jau nebus galimybės jam kartu išvykti. Planuojame vykti per žiemos atostogas, vasario mėnesį, į Londoną. Tikslas – Hario Poterio karalystė. Taip pat viena iš tradicijų − gimtadienio pusryčiai. Mums tai yra šventas dalykas. Šeimos nariui, tą dieną švenčiančiam gimtadienį, ruošiami šventiški pusryčiai. Be viso to, pamuzikuojame kartu, skaitome knygas, mokomės kalbų“, − vardijo trijų vaikų mama, pabrėždama, kad labai svarbu vaikui rodyti dėmesį, atrasti laiko kartu aptarti dienos įvykius, padiskutuoti, pasidžiaugti kad ir nedideliais atžalos pasiekimais, užsiimti bendra veikla, tačiau tėvai turi nepamiršti ir savęs bei savo poreikių. „Dabar vaikai daugelyje sričių mus, tėvus, pralenkia. Mes turime tai pripažinti bei priimti. Mes, tėvai, negalime savęs vaizduoti visažiniais autoritetais vien dėl to, kad esame suaugę. Šeimoje turi būti komandinis bendravimas, kitaip nepavyks rasti santykio su vaiku. Mano didžiausia svajonė, kad su savo vaikais ir toliau keliautume, mėgautumėmės gyvenimu, jog būtume bendraminčiai“, − viliasi S. Slavinskienė.