Algimantas Savickis
Mes, trylika jaunuolių, turėjome vieną svajonę – norėjome skraidyti. 1955-aisiais nuėjome į Telšių karinį komisariatą ir taip garsiai pasakėme: „Norime skraidyti“.
Manėme, pasijuoks ir parodys duris. Nepasijuokė… Supažindino su aviacijos mokyklų reikalavimais, davė egzaminų programas ir išlydėdamas kapitonas paporino: „Ruoškitės, sportuokite. Jeigu kas rūkote – meskite. Rūkantys nepereisite medicininės komisijos.“ Išvažiavome po dvejų metų, 1957-ųjų rugpjūtį. Mūsų šeima mano pasirinkimui prieštaravo: „Jeigu užpakalis kelnes drasko… važiuok!“ – tiek tepasakė senelis.
Aviacijos mokykla buvo Baltarusijoje, Polocko tolimame priemiestyje (po metų ją perkėlė į Vitebską). Mus pasitiko pats mokyklos viršininkas papulkininkis Vladimiras Guzejevas. Pasveikino, prisistatė ir patikino: „Kas praeisite medicininę komisiją – galėsite parašyti į namus, kad jau esate mūsų mokyklos kursantas. Egzaminai – jūsų žinių patikrinimas – tik formalumas. Sėkmės!“ Mūsų sveikatą tikrino Baltarusijos karinės apygardos centrinėje ligoninėje. Ji buvo įsikūrusi Šv. Eufrosinijos Polockietės stačiatikių moterų vienuolyne.
Pirmasis išbandymas – metalinė kėdė: atsisėdi it į narvą, įsikabini į ratą, nuleidi galvą, užsimerki ir tave įsuka pasiutusiu greičiu. Už nugaros yra pedalas. Kai pasieki didžiausią apsisukimų skaičių, gydytojas nuspaudžia pedalą – it kirviu kerta. Liepia stotis ir eiti per kambarį.
Liepia stotis… ne visiems tai paprasta padaryti. Dauguma vartosi ant grindų, pakilti ant kojų neįstengia, net atsiklaupti negali. O man nieko… perėjau per kambarį. Paguldė ant kušetės, pamatavo kraujo spaudimą, padarė kardiogramą. Pagulėjau penkias minutes, po to dvidešimt pritūpimų… vėl pamatavo spaudimą, padarė kardiogramą.
Gydytojai mus tikrino dvi dienas. Ypač atidžiai tyrė širdį ir akis. Aštuonis mano kraštiečius įveikė kėdė, paskutinius „nukratė“ barokamera. Medikai patikrino per du tūkstančius vaikinų. Kursantais tapome 125. Tarp jų ir mes du žemaičiai: Algis Grikšta ir aš. Mudu gerai išlaikėme ir žinių patikrinimą. Vienintelis (iš neslaviškų respublikų) iš rusų kalbos gavau penketą. Už užsienio kalbą, matematiką ir istoriją parašė po ketvertą.
Dauguma atrinktųjų – žemlūžiukai. Buvome dvidešimt penki kursantai. Aukštaūgiai tik keturi. Likusieji – iki metro septyniasdešimties centimetrų.
Kartą gydytojo kapitono Vladimiro Smirnickio pasiteiravome: kodėl dauguma išbrokuotųjų – aukštaūgiai?
„Aukštaūgis bulvių maišą lengvai pakels, tačiau netoli jį nuneš. Žemlūžiukas žemę nosimi ars, bet tą maišą temps. Kol organizmas „kelia“ stuburą – nukenčia vidaus organai. Jie silpnesni. Ar daug aukštaūgių sutikote šimtamečių?“
Mano draugas užsiiminėjo imtynėmis, kilnojo svarmenis. Jo ūgis buvo 192 cm, svėrė per 80 kilogramų. Ir aš – smulkutis, ūgis 171 cm, svoris 64 kilogramai. Mano svoris beveik nesikeitė visą gyvenimą. Net tada, kai, baigęs aviacijos mokyklą, pradėjau skraidyti ir maitinausi pagal šeštąją reaktyvinę normą, svoris nepakito. Kartą lėktuvo vadas net pasiteiravo: „Alik, ar neparduodi maisto talonų?“ Gaudavome visam mėnesiui knygelę, kurioje būdavo pažymėti kiekvienos dienos pusryčiai, pietūs ir vakarienė.
Valgykloje prie stalo sėdėdavome po keturis. Prieidavo mus aptarnaujanti Ala Petrovna, išsiplėšia talonėlius ir atneša maistą. Pavyzdžiui, 1959-aisiais, parai maistui buvo skiriami… 26 rubliai. „Žiūrėk, kaip tavo kraštiečiai pasitaisė“. Aš kaip buvau smulkutis – taip ir likau. Gal įtakos turi ir mankšta. Ją darau kasdien: žiemą ir vasarą, nevartoju alkoholio. Pavyzdžiui, alaus per gyvenimą esu išgėręs tik… stiklinę. Kasdien suvalgau du putpelės kiaušinius ir išgeriu šaukštą žuvų taukų. Pokario metais žuvų taukus vaikams ir paaugliams išrašydavo gydytojas. Gaudavome po pusę litro mėnesiui. Po pusmečio – jau po litrą. Ne visi vaikai tuos taukus gerdavo. Nerealizuosi – suges. Į vaistines jų atveždavo 200 litrų. Metalinėse statinėse. Panašiose laikydavo ir benziną, mašinų tepalus. Iš statinės perpildavo į kitą talpyklę, o iš ten — į butelius. Nežinau, iš kur tuos žuvų taukus bogindavo. Gal iš Tolimųjų Rytų? Kartais, atidarius statinę, taukai jau dvokdavo. Bet mums išbadėjusiems buvo geri. Su Nijole – mano seserimi, mes taip juos buvome pamėgę, kad raugintus kopūstus mama apšlakstydavo žuvų taukais ir mes kirsdavome su karštomis bulvėmis, duona.
Mama visą amžių pelnė duoną siūdama. Ateidavo moterys prisimatuoti. Matydamos mus, ryjančius dvokiančius kopūstus, sakydavo: „Valerija, gal einame į kitą kambarį, neištversiu, apsivemsiu“. O mums nieko. Nesirgdavome vaikystėje (ne tik aš, bet ir sesuo), beveik nesergam ir dabar. Intensyviai tuos žuvų taukus valgėme aštuonerius metus. Gal jie padėjo ne tik įveikti badmetį, bet ir medicininę komisiją bei kitus, vėliau gyvenime iškilusius sunkumus? Kas žino!
