Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis virsi…
Kasmet Bažnyčia pakviečia skubantį pasaulį sustoti ir susimąstyti – memento mori! Atmink, kad mirsi – priminimas nuskamba lapkričio mėnesio pradžioje. Kvietimas įsimąstyti į gyvenimo tikrovę – žmogaus dienų šioje žemėje laikinumą, baigtinumą ir sielos gyvenimą Amžinybėje.
Andriejus Sabaliauskas
Kanauninkas, teologijos mokslų licencijatas, religijos mokslų magistras,
Varnių Šv. Aleksandro ir Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijų klebonas
Visų Šventųjų iškilmės – privaloma katalikams šventė. Lapkričio 1 dieną tikintieji renkasi į bažnyčias, kad dalyvautų dieviškoje liturgijoje, kuri nukreipia žmogaus žvilgsnį į daugybę tų, kurie yra Dievo artumoje.Nugyvenę jiems skirtą laiką ir ištikimai vykdę Dievo valią šitie žmonės, kuriuos vadiname šventaisiais, yra ten, kur amžinoji laimė – Dangus. Dangus – ne vieta, o būsena, buvimas su bendraminčiais ir su pačiu Kūrėju. Ši žinia labai svarbi. Kreiptis į visus šventuosius būtina, nes mes gi pretenduojame patekti į jų tarpą. Šventasis – tai tas, kuris kuria gyvenimą su Dievu, bendradarbiauja gera darydamas su kitais, garbina savo Kūrėją, yra ištikimas dvasinėms vertybėms, neišvengia klaidų ir nuodėmių, tačiau lieka atviras atgailai bei savo gyvenimo taisymu. Gerai įsižiūrėję pamatysime, kad dauguma iš mūsų einame tuo keliu, o ši šventė – tiesiog pasitikrinimas, ar nesame iš šito kelio išklydę… Šventieji – mokytojai, padedantys suvokti, kaip svarbu gyventi su Dievu ir siekti laimingos Amžinybės. Lapkričio 1-osios šventimas susietas su atmintimi, kad daugybė šventų vyrų ir moterų yra ten, iš kur gali mums padėti, užtardami mus.
Šios dienos popietė, o ypač lapkričio 2-oji diena bei visas aštuondienis (iki lapkričio 8 dienos) yra skirta maldoms už mirusiuosius, kapinių lankymui, atminčiai. Tikintis žmogus visada yra kuriantis gyvenimą, palaikantis ryšį su Dievu ir mylintis artimą. Mirus žmogui, tikintysis pagelbsti jam malda, Šventųjų Mišių užprašymu, kapų lankymu ir priežiūra. Ryšys su išėjusiu į Amžinybę itin svarbus, nes gyvenimas tęsiasi, o susitikimas su pirma mūsų iškeliavusiais įvyks metui atėjus. Meilė negali būti abejinga, todėl ji visada veikli. Maldos už mirusiuosius yra pagalba, nes žmogus lieka skolingas ir turi savo skolas išmokėti. Evangelijoje skaitome, jog visi Dievui duos ataskaitą už save ir skolingieji bus patalpinti į kalėjimą, tai reiškia skaistyklą, ir neišeis iš ten, kol neatsiteis Dievui iki paskutinio skatiko. Evangelijos pasakoja, jog į tokią situaciją patekusio asmens draugai kreipiasi į Kūrėją ir taip pagelbsti jam iš to kalėjimo išeiti.
Tikime amžinuoju gyvenimu, šventųjų bendravimu, maldos svarba už gyvus ir mirusius. Tikintysis yra pakviestas ir įpareigotas daryti gerus darbus, o Bažnyčios mokymas mums aiškiai sako, jog vienas iš tokių darbų – melstis už mirusius. Kapinės yra pašventinta vieta. Toje pašventintoje žemėje kuriame pagarbią aplinką – sutvarkome kapus, puošiame gėlėmis ir žalumynais bei uždegame žvakes. Pagarbos ženklai, tačiau kapinėse reikėtų uždegti bažnyčioje kunigo pašventintas žvakes, nes esmė ne žvakė ar ugnies liepsna, o pamaldus nusiteikimas. Nereikėtų deginti „laužų“ ant kapo, užtenka vienos kitos pašventintos žvakės, kuklaus gėlės žiedo. Esmė – malda, dalyvavimas Šventosiose Mišiose, kitaip sakant – tikėjimo darbai. Iš meilės ir pagarbos tiems, kurie jau Amžinybėje. Iš ryšio su tais, kurių dažnas prašo: „Sukalbėkite už mane Tėve mūsų ar Sveika, Marija arba tris Amžinąjį atilsį…
Kapinėse ant senesniųjų paminklų užrašai liudija, jog mūsų seneliai ir proseneliai prašė iš gyvųjų ne gėlių ar žvakių gausos, o maldos už juos. Kartais atrodo, kad tas jų išmintingas prašymas dažnai ignoruojamas – per šias švenčių dienas sukoncentruojamas dėmesys į išorinius ženklus, o taip nedaug rūpinamasi dvasiniu patarnavimu mirusiesiems. Nereikėtų galvoti, jog prašydami maldos ir Šventųjų Mišių už juos, iškeliavusius į Amžinybę, buvo naivūs ar neišmintingi – jų kraujas teka mumyse, o tai reiškia, kad reiktų rimtai susimąstyti. Šios ypatingos dienos tebus mums pagalba stabtelti skubėjime, susitikti su šventaisiais globėjais, atpažinti savo trapumą bei laikinumą žemėje ir patarnauti amžinybėn išėjusiems malda ir tikėjimo darbais, iš meilės Dievui ir artimui. Tegul noras parodyti meilę išėjusiems netampa blogu tonu – po Visų Šventųjų ir Vėlinių kapinės virsta šiukšlių sankaupa – plastikinių ir stiklinių indelių, sudegus žvakėms, krūvos, nušalusių gėlių ar krepšelių likučiai nerodo nei meilės, nei pagarbos. Matyt, turėtume kiekvienas pagalvoti, kaip pagerbti mirusius ir neužmiršti, kaip jau buvo minėta, kad kapinės yra pašventinta žemė. Su šventais dalykais reikia elgtis pagarbiai.
Vienoje seniausių giesmių, kurią mūsų protėviai ir seneliai giedodavo per aptariamas šventes bei per šermenis, yra sakoma: „O jūs mūsų giminės, gentis, kodėl tokia trumpa jūsų atmintis? Kodėl mumis minit taip retai ir savo maldose užmirštat visai? Juk jūs galit mums visiems padėt, mums kančias sumažint, net ir išgelbėt… Mums padėkit savo maldomis ir darbais maldingais, Mišių aukomis…“
Nereikėtų galvoti, kad mūsų moderniais laikais mes geriau žinome, kas yra tiesa ar kas yra geriau. Neapsirikime – dulkėmis esame, į dulkes pavirsime ir Dievui už gyvenimą turėsime atsiskaityti. Kas mums padės, jei nepagelbėsime tikrais meilės darbais mirusiems, o kas melsis už mus, jei nerodysime pavyzdžio jaunajai kartai? Senos, tradicinės, bet ypatingai prasmingos švenčių dienos tebus apie gyvenimą ir Amžinybę apmąstymo metas, sustojus bėgime.
Lapkričio 1-ąją
Varnių Šv. Aleksandro (medinėje) bažnyčioje:
Šv. Mišios 10 ir 12 val.
Vario kapuose malda už mirusius – 14 val.
Šv. Mišios už mirusius Senosiose Varnių kapinėse – 16 val.
Lapkričio 2-ąją
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.
16 val. – šv. Mišios Varnių naujosiose kapinėse.