Algimantas Savickis
Pokario metais su vienmečiu Robiku Karapetianu gyvenome tame pačiame name. Jis – pirmame aukšte, aš – antrame. Robiko tėvelis, medicininės tarnybos pulkininkas, dirbo Telšių karininkų mokykloje, kur ruošė artilerijos specialistus. Mudviejų abiejų silpnybė buvo futbolas. Vasarą kamuolį vaikydavomės nuo ryto iki sutemų. Didžiausia problema – pats kamuolys. Odinių nebuvo ne tik Telšiuose, bet ir Vilniuje. Žaisdavome su brezentiniu – tinkliniui skirtu. Jis buvo lengvas ir labai greitai suplyšdavo.
Grįždamas iš komandiruotės pulkininkas Maskvoje nupirko sūnui tikrą odinį futbolo kamuolį. Su juo rankose Robikas atbėgo pas mane.
„Tai lenkų gamybos“, – pasakė jis, ir ištiesė pačiupinėti. Geltonoje odoje juodomis raidėmis buvo įspausta: „Pilka nožna. Polen“. Tokį kamuolį abu matėme pirmą kartą – nebuvo užvarstymo, vietoj jo, kokių trijų kapeikų dydžio, guminis taškas. Perkant kamuolį, pulkininkui davė ir pompą-adatą. Parodė, kaip reikia pripūsti kamuolį.
Ne tik armėno padangėje patekėjo antra saulė. Mūsų gatvės futbolo komanda dabar turėjo savo kamuolį. Ir dar kokį. Toks vienintelis buvo visuose Telšiuose. Pagrindiniai vaikų futbolo turnyrai vykdavo „Vyskupo lauke“. Tą kelių hektarų pievą Tarybų valdžia iš vyskupijos atėmė ir atidavė mums. Jau tada sklido kalbos, kad ateityje čia įrengs tikrą stadioną. Jie žodį ištesėjo. Kai būnu Žemaitijos sostinėje, tą gražuolį dažnai aplankau. Apie visą aikštę – tribūnos, patogios plastikinės kėdės žiūrovams, poilsio kambariai, dušas sportininkams. Žodžiu, pasaka. Tik aikštė tuščia! Kur dingo tie šimtai berniukų, kurie pokario metais šitame lauke varinėjo kamuolį?
Vykdavo turnyrai: žaisdavome pusę valandos – kuri komanda pralaimėdavo, ta iškrisdavo. Jos vietą užimdavo kita. Nugalėtojas kaudavosi su nauju konkurentu. Jeigu pasibaigus laikui rezultatas būdavo lygus – nugalėtoją išaiškindavo baudiniai. Beveik visada turnyruose dalyvaudavo dešimt-dvylika komandų.
Mūsų gatvės garbę gynė Pranas ir Zenonas Smilgevičiai, Petras ir Stasys Glodeniai, Ivanas Tereškinas, Robikas Karapetianas, Ulia Petrušinas ir šių eilučių autorius. Dauguma jų visą amžių draugavo su kamuoliu. Kai kurie iš futbolo ir duoną valgė: P. Glodenis gynė Lietuvos garbę, žaidė Donecko „Šachtiore“. R.Karapetianas – Jerevano rinktinėje, kiti – Telšių „Mastyje“…
Su naujuoju kamuoliu žaisti buvo smagu. Jį tausojome. Ne visada pavykdavo laimėti rungtynes, palikdami aikštę, išsinešdavome ir savo kamuolį.
Kartą mus užkalbino aukštokas vyras: „Telšiuose buriame vaikų ir jaunimo futbolo komandą. Gal užsirašysite? Treniruotės vyks čia, rudenį-žiemą salėje, gausite sportinį inventorių“.
Užsirašysime. Tas vyras – Mindaugas Sabeckis – buvo pirmasis mūsų treneris. Kai jį išrinko rajono sporto komiteto pirmininku – mums pradėjo vadovauti mokytojas Vytautas Giedraitis. Jis buvo priekabesnis – tikrindavo dienoraščius. Jeigu rasdavo suraitytą dvejetą – tai viso labo treniruotėms. Kol jo neištaisai – nei kamuolio, nei salės, nei aikštelės nematai. Tai drausmino mus. Nė vienas berniukas nerūkė. Jau vėliau, kai už kelerių metų pradėjau žaisti „Masčio“ futbolo komandoje, taip pat nemačiau rūkančių vyrų. Tiesa, jie retkarčiais pakeldavo taurelę.
Gaila mums buvo M. Sabeckio. Jis buvo puikus psichologas, puikiai suprato, ko trūksta mums, karo vaikams. Beveik pusė iš mūsų neturėjome tėvų: vieni žuvo kare, kiti negrįžo iš Vokietijos. Visada džiaugsmingai sutikdavome jo pasiūlymą: „Rytoj eisime žiūrėti kino filmo“. Treneris jau buvo atitarnavęs kariuomenėje, turėjo merginą, į savo šeimą priimdavo ir mus. Būriu eidavome į kino demonstravimus, koncertus. Sporto mokykloje išdavė bucus. Juos persimetę per petį, skubėdavome ne tik į treniruotę, bet ir į parduotuvę. Tegu visi mato, kad kamuolius varinėjame ne basi, tegul stebisi ir pavydi. Kiekvienas laikmetis turi savo atspalvių: tada tampėme bucus, dabar – šunis.
Trylika metų žaidžiau futbolą, šimtai rungtynių, tačiau labiausiai įsiminė dvejos. „Tiesos“ laikraščio turnyre „Mastis“ įveikė Vilniaus kariškius, Plungės „Linų audinius“. Ketvirtfinalyje laukė kova su Lietuvos čempionu Šiaulių „Elnio“ komanda. Jeigu atvirai, tai šito susitikimo mes nelaukėme. Pliusas – žaidėme savo aikštelėje. Rungtynių arbitras – kaunietis. Visiems buvo aišku, kad jis palaikys mus. Šių rungtynių nugalėtojas pusfinalyje susitiks su Kauno „Inkaru“. Kauniečiams parankesni buvome mes – kaimiečiai, „Elnio“ jie bijojo.
Elniečiai visą laiką spaudė, vos atsimušinėjome ir tik retsykiais pereidavome aikštės vidurį. Vienos atakos metu Petras Glodenis smūgiavo iš kokių 15-18 metrų ir kamuolys suspurdėjo… devinkėje. Kas dėjosi stadione, žodžiais neapsakysi. Atsilaikėme ir antrąjį kėlinį. Rezultatas 1:0 mūsų naudai.
Už savaitės išvažiavome į Kauną. Čia mus sunešiojo, pralaimėjome – 3:1. Bet vis tiek buvome patenkinti: kaimo komanda ketvirta Respublikoje. Mums visiems buvo suteiktas pirmas sportinis atskyris.
Liko nepatenkinta „Elnio“ komanda. Jie nutarė nuplauti purvo dėmę nuo savo munduro. Pasibaigus sezonui, pasikvietė mus į Šiaulius draugiškoms rungtynėms. Jos prasidėjo greita Henriko Jakimavičiaus ataka. Jis prie pat galinės linijos apėjo mūsų gynėją Petrą Gurecką ir pasiekė įvartį. Dar po penkių minučių pakartojo manevrą ir vėl… įvartis. Laikrodis skaičiavo tik penkioliktą minutę, o šeimininkai vedė 3:0. Mums pradedant žaidimą iš aikštės vidurio, H. Jakimavičius pasakė: „Šiandieną kiekvienam jūsų komandos žaidėjui padovanosime po įvartį“. Tačiau šitie Henriko žodžiai neišsipildė.
Jie bijojo mūsų komandos kapitono O. Grybausko, kuris žaidė centro puolėju. Rungtynių metu atrodydavo, kad ne Olis ieško kamuolio, bet kamuolys jo. Beveik kiekvienose rungtynėse mūsų kapitonas pasiekdavo įvartį, o neretai ir du, ir tris. Šiauliečiai jį saugojo dviese. Į mane nekreipė dėmesio (tose rungtynėse žaidėme dviem centrais). O. Grybauskas, nutaikęs momentą, mestelėjo kamuolį į priekį. Turėjau gerą startinį greitį. Šoviau pirmyn ir… įvartis. Tose rungtynėse pasiekiau tris įvarčius, o rungtynes pralaimėjome 4:3.
Po savaitės į mūsų buto duris Telšiuose pasibeldė „Elnio“ treneris. Man ir mamai jis pasakė: „Algimantas gaus pameistrio atlyginimą, kambarį bendrabutyje. Galės gyventi, sportuoti ir mokytis“. Už poros dienų nuvykau į Šiaulius. Tai buvo šeštasis dešimtmetis. Miestas baigėsi ties geležinkelio pervaža į pietinį rajoną. Ir centras atrodė nusmurgęs, apšepęs. Likau Žemaitijos sostinėje. Viena iš priežasčių, nulėmusių mano sprendimą, buvo planai mokytis aviacijos mokykloje. Už poros metų išvažiavau į Baltarusiją.
1960-ųjų metų gegužės 1-osios garbei suorganizuotame futbolo turnyre dalyvavo aštuoniolika komandų iš Vitebsko ir aplinkinių miestelių. Finale susitiko mūsų pulko komanda ir parašiutininkų divizijos rinktinė. Visi ją laikė favorite, nes šešerius metus iš eilės parašiutininkai pelnė pereinamąją taurę.
Mūsų komandoje žaidė du lietuviai: Vytautas Geležiūnas iš Tauragės ir aš. Nuaidėjus teisėjo švilpukui, žemaičiui sušukau: mesk! Kulka pralėkiau po du gynėjus… įvartis. Ėjo antroji rungtynių minutė. Varžovų komandoje sutrikimas: „Jak oni balakujut… Neponiatno“ („Kaip jie kalba… Nesuprantamai“).
Rezultatas nepasikeitė. Mes laimėjome. Mums įteikė pereinamąją taurę, apdovanojo garbės raštais. Šia sportine pergale labiausiai džiaugėsi mūsų pulko vadas. „Batia“ („tėvas“) visus išbučiavo, būtinosios tarnybos kariai, kurie žaidė komandoje, gavo dešimties parų atostogas, karininkai – rankinius vardinius laikrodžius. Jis nebetiksi, bet vis tiek saugoju, jis primena jaunystę.
Sportas mane, dešimtis ir šimtus kitų berniukų išplėšė iš gatvės glėbio. Mes neišmokome vogti, nepatekome į kalėjimą, neišmokome rūkyti, vartoti alkoholį. Iki žemės lenkiuosi mūsų globėjams Mindaugui Sabeckiui, Vytautui Giedraičiui ir dešimčiai kitų šviesių žmonių, kurie aukojosi dėl mūsų ateities.
