TYLUMOS STALIUS

Vytautas Stulpinas. Druskininkai, 1975 m.

Poetas Valdas Kukulas kadaise „Nemune“ rašė, jog Vytauto Stulpino eilėraščiai gimsta „beveik vien iš nutylėjimų ir tylos.“
Apie tylą kalbėti nesame pratę, todėl ir Vytauto eilėraščių tyla gali bauginti. Kaip tai tyla, paklaus tūlas skaitytojas, juk šie eilėraščiai net labai gausūs, kaupini žodžių? Taip, mielasis skaitytojau, taip ir yra – kalbant apie šitokią lyriką, kaip ir apie muziką, bene svarbiausias jos sandas – tyluma tarp žodžių. Eilėraščiuose galybė kelių, ir visi jie bemaž – į šiaurę. Ir visi tie keliai – begalinio ilgumo.
Dabartis – būtovės ateitis, mąsto poetas. Praeitin – tenai, kur būta… Visa, kaip ir Oskaro Milašiaus poezijoje, – sutaurinta partolusio laiko ir prisiminimų šviesos. Verčia stabtelti ir įsiklausyti kuršiškai skambantys toponimai – Grūstė, Šerkšnė, Šarnelė. Jokios egzotikos, jokios egzaltacijos, visa išgyventa, regėta, išjausta. Kaip pats Vytautas apie savo kūrybą sako, – Aš nerašau eilių,/ eilėraščių knygų, /poezijos. / Rašau gyvenimą /lig gyvuonies.
Gvidas Latakas

 

Vytautas Stulpinas

SPARNAS

MAMAI
Vaikystės namuose prie krosnies
stovėdavo naminio paukščio sparnas.
Išlinkęs, gaubtas,
virsdavęs ant šono.
Keldavom ir keldavom,
jis slysdavo ir griuvo.
Prišlavus pelenų,
išbirusių pro spragą,
kai plunksnų sumažėdavo
lig kaulo, rabėjimas po pakura
į skardą tarsi baugino
trobesio ramybę.

Tolstojaus raštai ant komodos,
maži vaikai, kėdžių karūnos.
Kibiras įlenktu čiaupu
garma į šulinį,
priemenės duris
praveria alyvos.
Mama pareina! –
džiaugsmas, klyksmas.
Ji šmėsteli
pro vakarinį langą
su miesto reginiais.
Įnešusi į trobą glėbį
vėjo, suglaus vaikus,
išlygins sparno plunksnas,
jį patį lyg gadynę
dėdama į vietą.

LANGAS

Aš – langas,
pro kurį mažo,
kuklaus,
skliautuoto kambario vidun
plūsta įausta
tarp senamiesčio gotikos
stadiono trasa
ir dėmesys praeinančiam,
pakeliui nurieda vežimai,
dvelkiantys kaimo nerimu
ir nesulyjančiom avim,
nueina žmonės –
plati neišmąstoma upė.
Aš – langas,
paprastas langas.
Jei išmuš koks vaikigalis,
neužkaskite žemėn šukių.
Surinkit mane
ir aprūkę šukes
stebėkit saulės
užtemimą.

Aš – langas.
Labai prašau –
neišmuškit.

1969, rugpjūtis

SAUSRA

Koks lūkesys, kylant krūmui
iš rupios žemės plutos klevo pavėsy.
Lyg žiemkenčių begarsė dejonė ir aimana –
paskutinio lemtingo vagono laukimas.
Vargu ar greit lis. Vėjai mėlio skarom
apsigaubę ir pabūgę sausros.
Prieš saulę išdžiūsta palaistytos gatvės ir lysvės,
nespėjus išbrinkti sukempusiai žemei.
Po batais žalias želmuo gaudo tirpstančią
rytmečio vėsą lyg kuoja skambantį orą,
kai žvejas bijo džiaugtis, įsibridęs
lig pažastų į ežero meldus.
Žemė banguoja, raguvos gilėja be vandens –
pleištai nedylantys.
Prakaitas tvilko rankas, laistytuvą belaikant.
Ant išdžiūvusio tvenkinio dugno –
ištroškusios krankiančios varnos.
Vaikai nepareina pokaičio, užsižaidę
įsūrėjusioj upokšnio vagoj.
Po darbo plaunamos rankos, ilgai girgsi volai,
tempiant pustuščius kibirus.
Vakarėjant žemė atvėsta, pelėda pajunta –
laikas naktinei medžioklei.
Ir verkiantis balsas pažadina kūdikį raudai.

1969, Paežerė

NUŠČIUVUSIOS TYLENĖS VARDAS

Fosilijos slepia
jūržolių šliūžę.
Pagražok pirštu aidui:
negalėjo taip būt –
buvo, neturi taip būti – bus.
Troškinys pateiktas laiku,
sutiktas ir palydėtas.

Nekantru,
kaip vilioja keliaut.
Kaip labai – kad ir šiandien.

Prieky – upė, už jos – atolas.
Vieni apsistoja prie lagūnos,
kiti – ten pat prie lagūnos
dėl draugijos, treti todėl,
kad matos iš tolo –
vieta patraukli,
išbandyta.

Vakare pastatai buveinę,
o rytą švintant, ją nugriauni:
sulankstai brezentą,
ištrauklioji pagalius.
Taip subyra viskas –
kuo dedies.

Nuščiuvusios tylenės
vardas – Palapinė.

KAMIENAI

Dienos šviesoje
tylim it baudžiami.
Tiesiai virš mūsų sustoja
vienplaukiai vidurio vasaros
debesys – lyg apsnūsta.

Minkai muziką
sulenkta ranka.
Minkai iš visų galų.
Apie liesą
kaip stagarą rytą.
Bet neilgai.
Melodija leidžias
į balsvą tamsą –
labiau nei girdi,
nei merkias akys,
labiau nei vaizduojies.
Sugruma senas griaustinis,
pažiba kerta zigzagais,
viesulas griauna kamienus,
išlydžiai stelbia
dangaus mėlynę.

SKRUDĖSIAI

Turėjai kanapą
karštligiškam miegui.
Priešais nakvynės namus –
slėnis į tuos namus.
Stoties gatve zuja miestelėnai,
iš įdomiai pamišusių
stabteli vienas kitas.
Sakytum šešėlį apie akis
vedies pažįstamą džiaugsmą.
Išsivedi jį į mažystę
ir slapukauji,
lyg gaudytum lynus,
įplaukęs valti m į užtakį.
Tarp nendrių trapu
žilo tilto grebėstuos,
regėjimuos ir akyse,
jas pakeli nuo skrudėsių,
lyg bėgtum nuo ugnies
prie indų dubens.
Nieko nelaukę sukruta
vakaras, naktis,
o miegas lyg blindės vainikas
neša atgal nuo kranto.

Druskink, jei ką,
rūgštynių sriubą.
Kėblinai žodžiautojams
iš paskos, vilkai jiems
pavymui kojas.
Galėjai net pamanyt,
kad tiesiant ranką –
nugara nepaskaus.

JUOKDARYS

Jei trokšti tik miego,
nubrauk juokdario ašarą.
Tu nemoki akiračio. Nemoki
vabalų, kuriems reikia kaliausių.
Apylinkės atmena aklą mokyklą.
Tu nieko nemoki po laiko.
Stiklinėje randi vandens,
durpyne – pajuodusį kelmą,
po dangumi mėlyną dieną
bus nugalabytų liepų.
Styrinsi miško keliuku,
visas augumas klimps į smėlį
kaip kuršių kaimas. Tas kelias
baltavo pro pirkios langą
ir lenkdavo vasaros dieną.
Prisėsk ant gyvačių akmens –
į pilką tylą. Į kokią ramybę
vedi? Nebuvo, nėra kur:
dangaus kapinyne – įširdę kūnai,
koplyčioje balta kaip karste,
ganytoją patį ganyk,
ramintojui lygiai
stinga ramumo.
Diena pasibaigė ryte,
vakaras dar nepradėtas.

SAVO PATIES PĖDOMIS

Svečiuose – delčia.
Gyvenimas turi galybės baigtis.
Niūniuoji salas, jos išplauks.
Sode radai buveinės raktus,
pamestus vakar.
Eidamas savo pėdomis,
niūniuoji tyliu balsu.
Dangus nupuolęs žemai,
regis, pasieksi rankom,
bet svečiuose – mėnesiena.
Išvalytas nuo medžių vietoves
niokoja stichijų šuorai.
Vėjas kalvose, ežere, namie.
Kraštovaizdis iš pavienių medžių.
Bosuojančiu balsu sakai:
gana nemiegotos nakties,
kad maudėti imtų visur,
visi kūno pašaliai.
Klajojančiais žodžiais
nieko neveiksi.
Kelk kojas.
Kelk kojas iš namų,
kelias lygiai liūdesys
susijungs su kitu,
didesniu.
Po senovei
išplauks salos.