Paukščiai grįžta pavasarį ir grįžta ten, kur TURI būti. Šviesiausia paukštė į Telšius grįžo balandžio 12-ąją. Tądien Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studija SAVI bei režisierė Laimutė Pocevičienė Žemaitijos sostinėje nutupdė AUKSO PAUKŠTĘ. Saldūs žodžiai. O ką jie reiškia?
Julija Mažonaitė
Dėl bendro išprusimo
Lietuvos nacionalinio kultūros centro internetinėje svetainėje (https://www.lnkc.lt/) nurodoma: „1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė metų nominacijas „Aukso paukštė“ geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams. Tai aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje.“ 2023 m. geriausiu mėgėjų vaikų, jaunimo (moksleivių) teatru ir vadovu šalyje nominuota studija SAVI ir jos vadovė režisierė L. Pocevičienė.
Dėl suvokimo
Tačiau balandžio 12-ąją į klausimą „o ką tie saldūs žodžiai reiškia?“ buvo atsakyta kitaip: ne bendrai ir lakoniškai, o jautriai mezgant ryšį su auditorija. „Aukso paukštės“ teikimo ceremonija įgavo dialogo formą: tai buvo pokalbis tarp klausiančiojo „o kuo reikia lesinti paukštę?“ ir atsakančiojo: „reikia…“
O reikia, anot režisierės Laimutės Pocevičienės, „auginti mintis ir žodžius, tapsiančius darbais, patiems juos laistyti ir patiems nuimti derlių. Tam procesui turime skirti visą meilę, dėmesį, švelnumą ir žinojimą, kas yra svarbiausia, kontroliuot vyksmą ir žinoti tikslą.“
Šią mintį renginio metu atspindėjo ir papildė ištraukos iš spektaklių: „Neišsipildžiusios meilės istorija“ (pagal Vaižgantą), „Meilė įkalinta į skeptrą“ (pagal J. Grušą), „Karūna poetui“ (skirtas V. Mačernio 100-osioms gimimo metinėms), „Vilties etiudai iš Septynių Kalvų Miesto“ bei „Berniukas, kuris nenorėjo užaugti“ (pagal Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“). Negana to, nutupdyti „Aukso paukštę“ padėjo ir eilėraščiai iš Birutės Marcinkevičiūtės knygos SOLO.
Besidžiaugiantys
Pasveikinti režisierės L. Pocevičienės ir jos vadovaujamos studijos SAVI bei įteikti „Aukso paukštę“ atvyko Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro specialistė Vita Vadoklytė. Negana to, sveikinimo žodį tarė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius bei Telšių savivaldybės meras Tomas Katkus, kurio sūnus Margiris irgi priklauso studijai SAVI.
Svarbu paminėti ir tai, jog į šventę atvyko svečiai iš režisierės gimtųjų Židikų – bendraklasiai, klasės auklėtoja bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai, gyvai atlikę žemaitišką dainą.
Besidžiaugiančiausi
Jau beveik trisdešimt metų režisierė Laimutė Pocevičienė ugdo „saviškius“ – jų kone du šimtai. Tarp jų ir pačios režisierės vaikai, ir savo kūryba Lietuvą bei Telšius garsinantys žmonės, ir tie, kurie pasirinko gyvenimą sieti su teatro menu. Tačiau nekyla abejonių, jog net gyvenimuose „saviškių“, nebetęsiančių veiklos teatre, studija SAVI ir režisierė paliko didelį spalvotą (žinoma, auksinį) pėdsaką.
Tad nenuostabu, jog režisierę prisiminė ir dabartiniai studijos nariai, ir buvusieji. Sveikinimus „saviškiai“ siuntė ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Buvo simboliška išgirsti sveikinimą iš Korko universiteto, kurį atsiuntė Liepa Sofija Akavickytė – teatro ir vaidybos meno studentė.
Ne tik pavadinimas
Studija SAVI unikali ne tik teatriniais pasiekimais, bet ir tuo, kas užkoduota jos pavadinime. SAVI – savi! Štai mąstydama apie „Aukso paukštės“ įteikimo šventę, Ieva Marija Noreikaitė (įkūnijusi Barborą Radvilaitę ištraukoje „Meilė įkalinta į skeptrą“) dalijasi, jog vaidintų ir vaidintų, jei tik tai reikštų, kad vėl galės susitikti su studijos nariais: „Labai ačiū režisierei, kad iš mūsų visų nulipdė, būkim „biedni“, bet teisingi, padorius aktorius. Ji iš tikrųjų mus visus ir sujungė. Šis renginys man buvo saulės spindulys jau vien dėl to, kad vėl visi „saviškiai“ susitiko.“
Ne tik režisierė
Kažkur girdėjau, kad žurnalistas turi būti objektyvus. Bet kaip gerai, kad aš ne žurnalistė… Aš – „saviškė“. Ir, nors mėginau išeiti iš studijos, vis grįždavau. Ir vis pas režisierę. Saldūs žodžiai. O ką jie reiškia?
Atsakyti paprašiau Gintarės Daubarytės, kuri, kaip ir aš, išėjusi tuoj grįžo. Anot jos, „Režisierė yra mūsų visų talismanas, kelrodė žvaigždė, kuri visada mus skatino pažinti save, įsiklausyti į vienas kitą ir nebijoti bandyti, suklysti ir dar kartą pabandyti, nes SAVI viską gali.“
Leave a Reply