Sandra Vaikšnorė – žmogus, kurio gyvenime, regis, sunkiai sutalpinsi tik vieną vaidmenį. Televizija, muzika, šeima, verslas, scena ir gimtinės šaknys – visa tai skirtingais gyvenimo etapais, o kartais ir vienu metu, tapo neatsiejama jos kasdienybės dalimi. Ji – buvusi „TV pagalbos“ gelbėtoja, muzikinę veiklą kartu su gyvenimo partneriu Viktoru Vaikšnoru pradėjusi gerokai vėliau, nei vaikystėje buvo galima nuspėti, ir Nevarėnų krašto dukra, užaugusi šeimoje, kurioje menas ir disciplina ėjo greta.
Ernesta Dačkevičienė
Visada buvo per maža vienos veiklos
Tačiau dar prieš televizijos kameras, koncertus ir verslą buvo Sandra iš Nevarėnų – mergaitė, kurios visur buvo daug. Su sese po pamokų jos lankė visus įmanomus būrelius: teatrą, tautinius ir ritminius šokius, aerobiką, darbščiųjų rankyčių užsiėmimus, o dar Sandra važinėdavo į Telšius papildomų vokalo pamokų.
Mokykloje ji buvo labai pavyzdinga mokinė, netgi aukso medaliu baigė vidurinę. Vis dėlto vienoje srityje šis pavyzdingumas gerokai šlubavo.
Sandra prisipažįsta turėjusi savąją mokymosi taktiką – žinias susidėti į galvą dar pamokos metu, kad namuose nereikėtų ilgai sėdėti prie vadovėlių ir liktų laiko visoms popamokinėms veikloms. O štai elgesys mokykloje, jos pačios žodžiais, ne visada buvo toks nepriekaištingas. Ji esanti prikrėtusi nemažai šunybių, apie kurias mokytojai, greičiausiai, iki šiol taip ir nesužinojo. „Juk aukso medaliu vidurinę baigusi mokinė ir nepavyzdingas elgesys – nesuderinami“, – su šypsena pastebi Sandra.
Akivaizdu, kad polinkį būti tarp žmonių, kurti, kalbėti ir veikti ji atsinešė iš šeimos. Tėtis Albinas Šmukšta – ilgametis Nevarėnų kultūros puoselėtojas – dukrai perdavė ne tik meilę muzikai. Sandra sako iš jo paveldėjusi ir „liežuvio miklumą“. Muzika jos ir sesers gyvenimą lydėjo nuo pat mažų dienų, įvairiomis formomis. Iš mamos ji pasiėmė kitą svarbią gyvenimo pusę – discipliną, konkretumą, tikslumą ir savikritiką.
Tėvų derinys Sandrai tapo savotiška gyvenimo mokykla. Ji prisimena, kad dar dvyliktoje klasėje, kai bendraamžių dažniausiai buvo klausiama, ką jie ketina studijuoti, jos atsakymas buvo neįprastas: svajonių specialybė esanti režisūra ir matematika. Iš pirmo žvilgsnio – du sunkiai suderinami pasauliai. Tačiau būtent toks derinys ir atspindi jos pačios asmenybę.
Tėtis dukrai negailėjo patarimų, kartu atvirai išvardijo ir meno žmonių minusus. Mama mokė siekti aukščiausio rezultato, tačiau neapsistoti ties tuo, kas jau pasiekta. Įgyvendinus vienus tikslus, reikia kelti kitus. „Tai mano geriausi gyvenimo mokytojai“, – apie tėvus sako Sandra.
Nors didesnę gyvenimo dalį – net 22 metus – ji praleido Klaipėdoje, ryšys su gimtine niekur nedingo. Sandra iki šiol save vadina beveik telšiške, tik visuomet priduria svarbų patikslinimą – ji yra iš Nevarėnų. Telšių kraštas jai nėra vien vieta žemėlapyje. Tai šaknys, kurios lieka nepaisant to, kur nuveda gyvenimas.
Muzika sugrįžo netikėtai – ir atvedė į meilę
Muzika jos gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei televizija. Vaikystėje iki maždaug penkiolikos metų Sandra dainavo, tačiau tuomet jaunatvišką sceninę ambiciją gerokai prislopino konkursų rezultatai. Vis užimdama antrąją vietą, ji nusivylė ir nusprendė dainavimo „karjerą“ baigti. Atrodė, kad muzikos etapas liko praeityje.
Tačiau muzika, matyt, buvo nusprendusi kitaip. Į Sandros gyvenimą ji sugrįžo maždaug prieš penkerius metus – iš pradžių tarsi pokštas. Ilgainiui pokštas tapo rimta veikla, o prieš maždaug trejetą metų jų su Viktoru gyvenime atsiradęs Gediminas Mikutis subūrė komandą ir surengė pirmąjį „Sandra ir Viktoras“ turą po Lietuvos kultūros centrus. Būtent tada Sandra suprato, kad scena jai jau reiškia kur kas daugiau nei hobį.
Muzikinė istorija glaudžiai susipynė ir su asmenine. Sandrą ir Viktorą pirmiausia suartino stipri draugystė, nuolatiniai pokalbiai, dalijimasis išgyvenimais ir, žinoma, dainos. Pirmąsias jų kūrinių dainas rašė Linas Vaitkevičius. Jis tuomet paklausė, ar galėtų rašyti taip, kaip jaučia ir kaip mato jųdviejų istoriją. Sandra ir Viktoras patys dar nė nenutuokė, kokios galėtų būti jų dainos ir apskritai apie ką bus jų duetas, todėl kūrėjui atsakė paprastai – tegul rašo taip, kaip jaučia.
Šiandien į tas pirmąsias dainas jie žvelgia visai kitomis akimis. Sandrai jos atrodo kone pranašiškos. Tad į klausimą, ar galima sakyti, kad per muziką jiedu ir „susikukavo“, ji atsako trumpai – didele dalimi taip.
Vis dėlto tas momentas, kai draugystė peraugo į meilę, nebuvo susijęs su konkrečiu pasirodymu scenoje. Sandra šios istorijos detalėmis dalytis nenori. Ji išlaiko dalį savo gyvenimo sau – ir tai, regis, tik dar labiau primena, kad viešumas nebūtinai reiškia visišką atvirumą.
Apie Viktorą ji kalba šiltai. Labiausiai jį vertina už atsakingumą, darbštumą ir didžiulį jautrumą. Viktoras, pasak Sandros, yra gana uždaras, tačiau labai geras žmogus. Kartais jis tampa ir jos savotišku auklėtoju, nes pats pastebi tai, ką Sandra apie save žino, bet ne visada linkusi pripažinti. Ji esanti pernelyg atlapaširdė, dalijanti save į visas puses ir mėginanti pateisinti bei suprasti kiekvieną žmogų.
Gyventi, dirbti ir koncertuoti su tuo pačiu žmogumi, rodos, turėtų būti nemenkas išbandymas. Tačiau Sandra šiandien į tai žvelgia visiškai kitaip nei būtų žvelgusi prieš dešimtmetį. Tuomet nuolatinį buvimą kartu ji būtų pavadinusi „nesąmonių nesąmone“. Dabar jos požiūris pasikeitęs. „Labai gera plaukti tuo pačiu laiveliu per gyvenimą ir nenorėti išlipti“, – sako ji.
O jaunesnei Sandrai apie meilę ji šiandien pasakytų visai nedaug, tačiau labai šiltai: „Sandrel, buvai šaunuolė ir esi. Kaip protingai ir tikrai mylėjai anksčiau, taip tikrai bei nuoširdžiai myli ir senstelėjusi.“
„TV pagalboje“ – susitikimai su skaudžiausia gyvenimo puse
Visai kitokių gyvenimo spalvų Sandrai teko patirti dirbant „TV pagalboje“. Televizijoje praleisti metai paliko daugybę istorijų ir žmonių, kurių ji nepamiršo iki šiol. Įdomu tai, kad Sandra sako puikiai prisimenanti ne tik pačias situacijas, bet ir jose sutiktus žmones. Dar labiau ją džiugina tie netikėti susitikimai, kai buvę pašnekovai po daugelio metų pasirodo visai kitomis aplinkybėmis.
Tačiau kai kurie televizijoje matyti likimai pareikalavo ypatingos vidinės stiprybės. Vieni sunkiausių atvejų buvo tie, kai mamoms tekdavo pargabenti mirusių vaikų kūnus. Ypač skaudžiai Sandros atmintyje išliko ir viena istorija Klaipėdoje, prie gimdymo namų. Ji savo rankose laikė vos trijų dienų kūdikėlį ir žinojo, kad nei šis vaikas, nei jo mama neturi namų – jų laukia gatvė.
Ši istorija tuo metu atrodė kaip dar vienas skaudus gyvenimo epizodas, tačiau likimas Sandrai suteikė galimybę pamatyti jo tęsinį. Praėjus dešimčiai metų, ji sutiko tą patį berniuką. Jis ją stipriai apkabino ir padėkojo už gyvenimą. Tokie susitikimai, matyt, yra viena iš priežasčių, kodėl net ir sunkiausiose patirtyse ji šiandien įžvelgia prasmę.
Pirmaisiais darbo „TV pagalboje“ metais Sandra po daugelio istorijų grįždavo namo verkdama. Atsiriboti ji nemokėjo, todėl teko lankytis ir pas psichologus. Reikėjo išmokti pasirūpinti ir savimi, nes kitaip, kaip pati sako, kokia iš jos būtų pagalbininkė?
Šiandien ji labai vertina tą savo gyvenimo etapą. „TV pagalba“ ją užaugino kaip žmogų. Sandra didžiuojasi kolegomis, kurie ir toliau dirba šį svarbų bei nepaprastai sudėtingą darbą, nes, jos įsitikinimu, tai tikrai nėra vien pastipinėjimas prieš televizijos kameras.
Šis darbas ją pakeitė. Ji tapo kantresnė, supratingesnė, o kai kuriais momentais – ir griežtesnė. Ir būtent tuo ji didžiuojasi. Vis dėlto dar iki televizijos Sandra buvo patyrusi keletą baisių išgyvenimų, kurie kardinaliai apvertė dvidešimtmetės merginos gyvenimą. Todėl darbinės nelaimės jai buvo ne pirmoji akistata su skausmu – jos tik toliau grūdino.
Apie vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų Sandra yra šiek tiek kalbėjusi – tai metai, praleisti neįgaliojo vežimėlyje. Šį išgyvenimą ji priskiria prie trijų sunkiausių gyvenimo momentų, tačiau kokie buvo kiti du, neatskleidžia.
Gyvenime buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti. Ir ne sykį. Sandra pripažįsta, kad ir ji pavargsta, išsenka, tačiau iki šiol moka save surinkti iš naujo.
Kartais tam užtenka nusivalyti ašaras ir, kaip pati spalvingai apibūdina, „birbinti per gyvenimą tolyn“.
Viešas gyvenimas turi ir kitą pusę – apkalbas bei nuolatinį vertinimą. Oficialiai Sandra sako į tai nekreipianti dėmesio. Tačiau kartu pripažįsta nesanti akmuo, todėl kai kurie žodžiai vis dėlto nugula. Ji moka atleisti, tačiau nemoka pamiršti.
Ne visos svajonės išsipildė ir iki šiol. Vieną tokią Sandra turi, tačiau jos neišduoda. Ji šventai tiki, kad ją įgyvendins, nes labai tiki žodžių ir minčių galia. O apie svajones, jos manymu, kartais geriausia nekalbėti garsiai – juk sakoma, kad svajoti reikia tyliai.
Šiandien Sandroje telpa ne vienas žmogus. Ji yra ir dainininkė, ir televizijos žmogus, ir verslininkė. Tačiau rinktis vieną iš šių vaidmenų ji nemato prasmės. Visos jos yra tikros. Nuo vaikystės ji pratusi būti tarp žmonių ir, panašu, pati mano, kad toks gyvenimo būdas jai ir skirtas. Nesvarbu, ar su žmonėmis bendrauja stovėdama scenoje, priešais televizijos kameras, ar „Skalvijoje“.
Kalbėdama apie kavinukę, Sandra patikslina, kad jos pati nekūrė. Ji tik įsijungė į „Skalvijos“ šeimą ir džiaugiasi esanti visateisė jos narė. Verslo aplinkoje ji taip pat randa savo vietą, tačiau gyvenimas be darbo Sandrai beveik nepažįstamas.
Tokių dienų, kai nereikia nei dainuoti, nei dirbti, pasak jos, paprasčiausiai nebūna. Vis dėlto net ir nuolatiniame bėgime ji atranda laiko savo silpnybei – knygoms.
Tobulos dienos Sandra taip pat neieško. Ji mano, kad tobulų dienų apskritai nėra. Daug svarbiau džiaugtis tuo, kad yra ką veikti, kad gyvenime ne vienas darbas ir kad galima save realizuoti.
O gandų apie save ji girdėjusi ne vieną ir ne du. Tačiau Sandra į juos žvelgia su jai būdinga ironija. Žmonių fantazijoms, jos nuomone, neuždrausi bujoti – ypač, kai jos pateikiamos kaip „tikros žinios“. Galbūt, svarsto ji, liežuviu malti kai kuriems žmonėms tiesiog yra vienintelė veikla gyvenime.
Ko apie Sandrą žmonės nežino? Ji tik šypteli: „Oi, kaip yra ko nežino, bet tegu taip ir lieka.“ Perdėtas smalsumas, jos įsitikinimu, nėra gerai.
Jeigu būtų galima grįžti į praeitį, Sandra rinktųsi beveik visus savo gyvenimo momentus. Beveik – nes trijų skaudžiausių patirčių ji nekartotų. Kaip ir anksčiau, jų neįvardija.
Gyvenimo pokštai, išmokę vertinti, ką turi
Vienas didžiausių gyvenimo išbandymų – metai neįgaliojo vežimėlyje – jai šiandien nėra klaida. Greičiau tai buvo gąsdinantis gyvenimo pokštas. Tačiau būtent šis „pokštas“ išmokė ją vertinti tai, kas anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantama: kiekvieną smulkmeną, žmones šalia, tai, ką turi, ir net savo kūną.
Ji išmoko vertinti kojas, rankas ir net liežuvį – visa tai, kas leidžia dirbti, veikti, kalbėti ir, jeigu reikėtų, „kalnus nuversti“.
Todėl ir vardas Sandra Vaikšnorė jai pačiai neturi būti atskirtas nuo ankstesnio gyvenimo. Ji norėtų, kad žmonės prisimintų ne tik pavardę, bet ir tą pačią moterį, kuri buvo anksčiau. „Kad čia ta pati fainuolė Žutautienė, kuri nepasikeitė į blogą pakeitusi pavardę ir vyrą“, – juokiasi Sandra.
O didžiausiu komplimentu jai tampa nuoširdus žemaitiškas įvertinimas: „šėta vaks ne iš muoliaus driebta“. Šiuose žodžiuose telpa ir charakteris, ir gimtinė, ir tas sunkiai nusakomas žemaitiškas atkaklumas, kurio, regis, Sandroje netrūksta.
Galų gale, kalbantis apie Sandrą, neišvengiamai grįžtama į Nevarėnus – ten, kur viskas prasidėjo. Ten, kur augo mergaitė, kurios gyvenime jau tada buvo daug veiklos, svajonių ir smalsumo. Jei šiandien prieš ją atsisėstų ta maža mergaitė, dar tik svajojanti apie didelį gyvenimą, Sandra jai neturėtų ko priekaištauti.
Ji pasakytų, kad viską padarė taip, kaip jautė. O tai reiškia – padarė teisingai.
Žemaitiškas užsispyrimas, vidinė stiprybė ir jautrumas, teisingos vertybės, įskiepytos šeimoje, tapo tuo gyvenimo bagažu, kurį ji pasiėmė su savimi. Ir, regis, būtent šie dalykai iki šiol neleidžia jai sustoti.
Nes Sandra tebėra žmogus, kurio visur daug. Daug muzikos, žmonių, darbų, prisiminimų, juoko ir neišsakytų paslapčių. Ir nors kai kurių savo gyvenimo skyrių ji sąmoningai neatskleidžia, apie svarbiausią dalyką kalba labai aiškiai: ji eina pirmyn taip, kaip jautė ir kaip jaučia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
