Gidė ir istorikė Janina Bucevičė kartais veda ekskursiją Telšiuose tema „Respublikos gatvė 1939-aisiais“. Tai labai įdomi ekskursija, kurios metu, einant dabartine Respublikos gatve, galima sužinoti, kas, kur iki šiol tebestovinčiuose pastatuose buvo prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Kur tada veikė kirpykla, kokiame pastate buvo galima nusipirkti mėsos, kur užsukti į užeigą ar kreiptis į gydytoją. Kurios parduotuvės priklausė žydams, kurios – lietuviams. Ekskursijos metu neišvengiamai veriasi ne tik pastatų istorijos, bet ir bendresnis to meto miesto gyvenimas. Trisdešimt devintieji praėjusio šimtmečio metai, apie kuriuos pasakojama minėtoje J. Bucevičės ekskursijoje, jau seniai tapo praeitimi. Bet tokia pat praeitimi, net kita vis labiau įvairiausiais mitais apaugančia epocha yra virtęs ir ne toks senas laikas – sovietinės okupacijos pabaiga. Pabandykime nusikelti mintimis į aną laiką, į 198… kažkuriuos metus iki Sąjūdžio. Kokie tada buvo Telšiai?
Stasys Katauskas
(Tęsinys. Pradžia Nr. 78)
Ano laiko statybos
Man ir šimtams mano kartos telšiškių vaikų jos buvo ne tuo, ką reiškia pats žodis „statybos“, o tiesiog aplinka, kurioje tada daugelis augome. Ir, žinoma, didžiule žaidimų aikštele, į kurią eiti tarsi negalima, bet nuo to tik dar įdomiau. Visa karta užaugome duodamiesi po daugiabučių statybas, vos tik jas palikdavo darbininkai. Tos statybų teritorijos lyg ir buvo aptvertos, pasitaikydavo ir visokių skelbimų, kuriuose dažniausiai rusiškai būdavo parašyti draudimai ir perspėjimai. Gali būti, kad ir koks sargas budėdavo. Bet kai greta iš pradžių vienas, ilgainiui ir daugiau gyvenamų šimtabučių namų (beveik visuose butuose būdavo vaikų, neretai, ne po vieną, nors dauguma butų tebuvo vieno kambario), kas sugaudys dešimtis į statomą daugiabutį lendančių berniūkščių. Mergaitės kažkaip į tas statybas labai nesibraudavo, o mes… reikėjo juk parsinešti vinių, kurias po to statydavom Luokės gatvėje smaigaliu į viršų, laukdami, kol kokia mašina užvažiuos ir pradurs padangą. Nepamenu, tiesa, kad bent kartą taip būtų nutikę, bet pamenu, kad sustodavo kartais automobilis ir gaudavom bėgti nuo vinį ant kelio pamačiusio vairuotojo, supratusio, iš kur tokia vinis atsirado ir ko čia sėdi palei kelią kiemo berniukų bendruomenė.
Dar reikėdavo eiti parsinešti šratų (nuolat jie kažkur pasimesdavo), vogti špakliaus (taip vadinom lipnią rudos spalvos sandarimui skirtą tų laikų statybinę medžiagą). Statybų aikštelės (vaikui lengva būdavo įlipti pro mažus rūsių langelius į sklepams skirtas daugiabučių namų patalpas) puikiai tiko ir kaip būstinės ar slėptuvės visokiausiems karo žaidimams. Be to, iš ten galima buvo parsinešti kokių nors armatūros strypų ar belekokių kitų vaikystėje reikalingų dalykų. Dievaži, puiki vieta žaisti jaunesnio mokyklinio amžiaus berniūkščiams.
Tikrojoje mums skirtoje vaikų žaidimų aikštelėje palei daugiabučius, kuriuose aš tada augau, tebuvo kreivai purvyne įbetonuotos sūpynės. Neprisimenu, kad jose išvis kada būtų buvę įmanoma suptis, nes styrojo tik sūpynių turėklai. Dar buvo kreivai pastatyta metalinė čiuožykla su galimybe nusileisti į purviną duobutę nučiuožus. Todėl įdomiau būdavo ją bendrom jėgom apversti ir užsilipus siūbuoti, saugantis, kad nenuvirstų ant šono, mat taip bent galėjai įsivaizduoti, kad plauki siūbuojančiu laivu jūroje. Dar ant žemės papiltas smėlis, per laiką gerokai persimaišęs su žvyru.
Kai prieš keletą metų grįžęs į gimtąjį miestą su tada dar ant vaikystės-paauglystės ribos buvusia dukra buvau nuėjęs į naujai įrengtą šiuolaikišką žaidimų aikštelę vaikams Masčio pakrantėje ir žiūrėjau, kaip mano mergytė laipioja ant visokių karstynių, tiesą sakant, sykį net širdį suspaudė prisiminus, kokia barbariška aplinka buvo, kuomet pats buvau vienuolikos metų. O juk tokios, kaip dabar, žaidimų aikštelės jau tada būtų buvusios, jeigu ne prakeiktas sovietmetis. Nenuostabu, kad mano kartos berniukai anuomet dažnai laisvą laiką leisdavome statybose arba, pasistatę vartus iš visur besimėčiusių plytgalių, per dienas žaisdavome futbolą.
Ką tada veikė mano kartos mergaitės? Žaisdavo gumą, kažką spalvota kreida išsibraižiusios ant šaligatvių, šnekučiuodavosi, slėpdavo „sekretus“, po spalvota stiklinio butelio šuke padėdamos kokį laukinės gėlės žiedelį ar saldainių popierėlį ir užkasdamos. Spalvoto stiklo šukių nuo sudaužytų butelių nė ieškoti nereikėdavo. Anuomet jų mėtydavosi tiesiog visur. O „sekretus“ iš mergaičių ir mes, berniukai, buvom išmokę slapstyti. Būdavo, kad ir kartu su mergaitėmis ką nors žaisdavome. Pavyzdžiui, visiems vaikams tvirtai susikabinus už rankų, vienam kuriam, nesvarbu kurios lyties, prieš tai visiems suskandavus kažkokį „ali baba…“, su išskaičiavimais parinktu kurio nors vaiko vardu, paeiliui reikdavo bėgti į taip susikabinusių vaikų liniją, stengiantis prasiveršti pro sukabintas rankas. Visa tai nesibaigiančių statybų fone. Ar ten buvo saugu?
Į vamzdį
Dievaži, užaugom, nieko neatsitiko. Nors kai dabar pagalvoju, tuose purvynuose, tarp visokiausių sudaužytų butelių, besimėtančių plytgalių ir betono nuolaužų, tarp iš žemės styrančių armatūrų ar ne visada uždengtų nuotekų šulinių, tarp vienas į kitą mėtomų akmenų (dar, žmonėms einant pro šalį, mėtydavome juos į savo daugiaubučio galinę sieną, kurioje nėra langų, rungtyniaudami, kas aukščiau numes), galėjo nutikti bet kas. Tiesa, ir nutikdavo. Pamenu verkiantį Aurimą iš antro aukšto manojoje laiptinėje, stipriai įsipjovusį kojos pirštą į stiklą. Pamenu begales visokių nusibrozdinimų. Visgi, nieko tikrai ekstremalaus, nors kai prisimenu tuos laikus, suvokiu, kad suaugęs būčiau bijojęs į tokią aplinką leisti savo vaikus, kol šie buvo maži. Kokioje civilizuotoje ir savaip sterilioje aplinkoje, lyginant su anuo laikotarpiu, visgi, gyvena dabartiniai vaikai.
Ekstremaliausias atmintyje iš anuomet išlikęs įvykis yra epizodas, kaip Liaguškys (vienas iš kitoje laiptinėje gyvenusių berniukų, kurio tikras vardas Vygandas, kažkodėl turėjo tokią rusišką pravardę, nors jos reikšmės nė vienas tada nesupratome) buvo įlindęs į didelio diametro betoninį kanalizacijos sistemų vamzdį. Įlindęs taip „sėkmingai“, kad nebegalėjo nei pats išlįsti, nei draugai, o vėliau jau išsigandę tėvai, jo ištraukti.
Ir Liaguškiui, ir man bei kitiems kiemo bičiuliams tada turėjo būti kokie 8-10 metų. Pamenu, koks buvo įvykis, kaip šnekėjom, kad „Liaguškys įlinda į vomzdį“. Visas šimtabutis namas tą vasaros vakarą buvo išėjęs į kiemą stebėti, kaip darbininkai, griežtai prisakę tam berniukui niekur nejudėti, burzgiančiais pjūklais pjauna tą vamzdį netoli vaiko, kad jį būtų galima iš vamzdžio ištraukti. Pamenu, kaip verkia persigandusi to vaiko motina. Pamenu ir kad mums, vaikams, dar stigo suvokimo, koks rimtas šis įvykis atrodo suaugusiesiems. Mums tai buvo tiesiog įdomus nuotykis, juk „Liaguškys įlinda į vomzdį“. Bet tai kiemo istorijos. Dar buvo mokykla.
Civilinė gynyba
Taip, ta pati, kur 4-6 klasėje per pamokas pieštiniuose plakatuose būdavo vaizduojama, kaip atpažinti ir ką daryti pamačius sprogusią atominę bombą. Ta pati, kurioje mokytoja pasakodavo, kad sovietų šalis už taiką, rusų kariai atsakingi, bet negali žinoti, kada kokiam narkotikų prisirijusiam Amerikos kareiviui šaus į galvą nuspausti atominės bombos paleidimo mygtuką. Ta pati pamoka, kurioje reikdavo ir maukšlintis ant galvų per ankštas dujokaukes (kaip to bijodavau, nes dujaukaukės nuolat buvo per mažos). Civilinės gynybos pamokos buvo retai, bet kažkaip įsimindavo. Ne todėl, kad būtų buvusios realiai naudingos, o todėl, kad kažkaip prigąsdindavo jose. Bent jau anuometėje Telšių 6-ojoje vidurinėje mokykloje.
Dabar, kai ir Lietuvoje (tiesa, ne mūsų mieste) žmonėms jau papuola kartais gauti raudona pavojaus spalva paženklintus įspėjimus dėl oro pavojaus (Pasvalio rajone praėjusį savaitgalį išties sprogo oro apsaugos pražiopsotas karinis dronas), nuolat kyla kalbos, kiek, pavojaus atveju, turime priedangų, kokios jos būklės, kodėl turimos priedangos dažnai užrakintos ir kaip išvis esame pasiruošę, jeigu kiltų tikras pavojus. Kalbų apie priedangas būta ir anuometėse civilinės gynybos pamokose. Bent vieną tokį kartą prisimenu. Ką tada iš mokytojos išgirdau? Kad apie oro pavojų įspės kaukiančios sirenos.
Taip sutapo, kad kaip tik po tos pamokos (civilinė gynyba būdavo retai, per paskutinę pamoką, jei gerai pamenu, vietoj klasės valandėlės) ėjau namo pro, žinoma, statybas. Statybų aikštelėje tąsyk išties kažkas sukaukė lyg sirena ir aš, ką tik prisiklausęs, kad pasigirdus sirenai reikia eiti į priedangą, išsigandau. Pažvelgiau į lyg niekur nieko toliau kažkur gatve einančius susaugusiuosius, į toliau ramiai dirbančius statybininkus. Nustebau, kad niekas nebėga slėptis. Man atrodė, kad greitai gali nukristi atominė bomba (nes per civilinės gynybos pamokas ir tebuvo pasakojama apie atominių bombų pavojų). Prisiminiau, kad ką tik pasibaigusioje pamokoje girdėjau, jog priedangų reikia ieškoti daugiabučiuose namuose, kad kiekviename jos turi būti ir visada yra pažymėtos specialiu ženklu.
Bandžiau atsiminti tokį ženklą savame daugiabutyje. Neprisiminiau nieko, nes, žinoma, jame nebuvo nei ženklo, nei priedangos. Artimiausias daugiabutis tada buvo ir šiandien yra priešais prekybos centrą „Iki“ tebestovintis devynaukštis. Nubėgau prie vienos jo laiptinės, prie kitos, apžiūrėjau, ar yra kitokių įėjimų. Bet niekur nebuvo matyti jokio priedangos ženklo. Jokie kiti žmonės gatvėje nerodė nė menkiausio nerimo ženklo, tad parėjau namo. Namie buvo močiutė. Nei jai, nei vakare iš darbo grįžusiems savo tėvams nedrįsau nieko pasakoti apie tai, kaip bijojau atominės bombos, nes kažkaip nujaučiau, kad protingai nepasirodytų. Užtat dabar galiu ramia sąžine tvirtinti, kad devintajame dešimtmetyje visuomenės pasiruošimas pavojams ir ekstremalioms situacijoms buvo dar prastesnis nei šiandien.
Mokykloje
Būdavo, suprantama, ne tik civilinės gynybos pamokos. Ir apskritai mokykloje, ypač pradedant paauglėti, vis labiau rūpėjo ne tiek pamokos, kiek visai kitokie dalykai. Bet iš žemesnių klasių yra atmintyje išlikę pakankamai dalykų, kuriuose prisimindamas suvokiu, kaip labai daugelis dalykų tada skyrėsi nuo dabartinių mokyklos realijų. Tų laikų mokiniai nė žinoti nežinojome, kad apskritai turime kokias nors teises (nors vargu ar žinojo jas turį ir suaugusieji). Tačiau geriausia viską pasakoti per konkrečius pavyzdžius, kurie, įprastai, iškalbingi patys savaime.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply