„Nebijok —
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty“,— Henrikas Nagys
Ieva Sigita Naglienė
Suvedimai, palyginus, kas jau gerai žinoma
Suprantama, kad laikas nėra matuojamas tik vienu kuriuo nors ženklu — juk pavasaris. Ir tuosyk visa tai, kas mainosi, tarsi abipusiškai įprasmina ir įvykius, ir mūsų pačių nuotaiką, ir tuos reginius, kuriuose šitiek komentarų. Esame stebintys ir jau įsitikinę — paukščiai sugrįžo! Kiek gyvasties, kiek šventumo jų skrydyje, jų sukurtame pasaulyje. Reginiai — ir dvasiai atgaiva. Turi paukščius ir rašto žmonės, turi jų giesmės nuostabą — kiekvienas galbūt kiek kitokią, bet visoje kūrinių visumoje — ir tikrasis pavasario džiaugsmas: sugrįžo, prisikėlė gamta, atvirai išsakyti mūsų jausmai.
Anot Kristijono Donelaičio, „Pavasario linksmybėse“ paukščiai tiesiogiai pasveikina, išryškina žmogui aukščiausią prasmę žemėje: gervinas „iki debesių juodų dyvinai kopinėdams“ skambina dangų ir „nor pamokint, kaip Dievo didė galybė/ Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga“. Apskritai turime iš ko pasimokyti, kam nusilenkti už tuos mokymus. „Metų“ autorius prabudino pavasarį tikroviškais pasakojimais, su apdūmojimais. Ir jau belieka tiesiogiai kiekvienam imti tai, kas perteikta žodžiu — daug giliau, rodos, iki neįsivaizduojamo. Ir nedidelis Donelaičio epizodas su tam tikru palyginimo principu yra alegorinis — paukščiai dinamiškesnį daro visą mūsų pasaulį. Ir paties poeto ištarta — „Į paukščius žiūrėk!“ Ir dėl pasisotinimo, ir dėl gyvenimo sudėtingesnių atsitikimų, ir dėl skurdesnės būties. „Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę,/ Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;/ O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia./ Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,/ O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną/ Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?“ Autorius naudojasi tautosakos ir kasdienės žmonių kalbos turtais — iki tiesioginių išgyvenimų šaltinių, iki realaus įvertinimo. „Ale kokie dyvai — nei viens iš didelio pulko,/ Verkdams ir dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;/ Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko“. Pasak Sauliaus Žuko, „autorius prie moralinių gyvenimo normų jau ima derinti tautosakiškumo idėją, ieško jai vietos pasaulio ir žmogaus sampratoje“. Itin svarbus savosios aplinkos, savojo krašto išsaugojimas. „Metai“ — pirmasis grožinės lietuvių literatūros tekstas, vertingiausias kūrinys mūsų literatūros istorijoje“ (1994).
Tiesa, kassyk ir mums vis erdviau — „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“,— kaip sako Donelaitis. „Vei, saulelė, tik žiūrėk! atkopdama greitai,/ Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis/ Vei! Ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę/ Uostysim ir garbinsim pavasarį margą“. Tuoj tuoj bus pilna klegesio. Gal kas jau ir paregėjo, o gal kam tik šiomis dienomis pavyks išvysti gandrą — kovo 25 d. gandrų sugrįžimo šventė. Pasak Selemono Paltanavičiaus, „pagaliau pavasaris!“ „Gandrų grįžimą suprantame kaip svarbią pavasario žinią“. Ir Donelaičio „Metuose“ gandrui skirtas labai svarbus vaidmuo — šeimininko: „Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas/ Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškina snapą.“ Taip mes matome, taip priimame — tokia gyvenimo samprata.
Kovas — paukščių mėnuo: jau vyturėlis išgirstas, pempės, gervės, varnėnai pasveikinti — paminėtos paukščių sugrįžimo šventės. Visokių garsų ausis pasigauna ir Žemės dieną minėjome, Lyges arba pavasario Lygiadienį turėjome, rodos, žvalgykis ir gausink šviesias emocijas, turime kuo save nustebinti. Tik, anot Paltanavičiaus, „gamta viską dėlioja tvarkingai — iš lėto, palengva.“ „Paukščiai nesivaržo, kas sugrįš pirmas. Jie lekia, kai gali.“ „Pavasaris — gyvybės metas, dabar kaip niekada reikia visko: namų, maisto, daug šilumos ir saulės“ (2022). Ir mes turime būti suprantantys — turime visi įsitekti, atkreipti dėmesį į tai, kas šalia mūsų. Ir lakštingala netruks, apsireikš — toji paukštelė, kuri taip jautriai paskelbta Kristijono Donelaičio „Metuose“, kurios balsu taip gėrimasi, ir kuriai taip tinka paprastas rūbas: „Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“, „kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam/ Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,/ Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,/ Su visokiais balsais ir dainavimų garsais/ Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus“. „Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė/ Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką“, „tu savo saldų pakeli balsą/ Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!/ Kol prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis“. Lakštingala — giesmininkė, pagiriama už balso stebuklus ir išskirtinį rūbo kuklumą. Juk svarbu, „kad su visa jos giesmės grožybe lakštingala yra „savasis“ paukštis“, kuris „žmonėms reikalingas, nes linksmina, guodžia ir tuo suteikia moralinę paramą besiruošiant sunkiems darbams“ (Šilbajoris R., 1992).
Įvairiai galima gamtą pajusti, kartais tik balsą girdint — o kiek vaizduotės, kiek lyginimo, kiek dinamiško patyrimo. Vieną po kito, kai suvedame savo įspūdžius, ir diena kitokia, ir mes sklidini to pasaulio džiugesio, kuris mus supa, kuriame mes turime galimybę tobulėti. Paukščiai — ir mūsų svajonės, išskirtiniai laisvės simboliai. Permeskime dar kartą akimis mūsų klasiko Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybes“ — ir visas pasaulis, ir tvarkos pavyzdys, ir gyvenimas, koks turėtų būti.
Pavasaris — „Ir saulėtu dangum/ jau skraido dideli, pavargę paukščiai:/ ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos“,— Henrikas Nagys
To neturėtume pamirši — šitiek kelio, šitiek neišvengiamų pavojų — ir gyvenimas šalia mūsų. Paukščiai, jų skridimas, mojančios šakos ir šių konkrečių reiškinių kyląs ilgesys bei liūdesys — tai vieni iš dažniausiai pasikartojančių Nagio poetinių elementų“,— priminta Živilės Balaišytės (1992). Paukštis — kaip ilgesio ir svajonės ženklas, vidinės būsenos kaitoje vienas iš svarbiausių simbolių. Galbūt tokiu, kitokiu poeto žvilgsniu žvelgiant į aplinką, ir vienišumas lengviau įveikiamas?
Egzistencinės temos, laiko jėgų ir sėlinančio pavojaus temos yra ne viename Henriko Nagio eilėraštyje plėtojamos. Ne sykį pažvelgus į Marcelijaus Martinaičio dialogus, pavyzdžiui, iš 1992 metų, jo prisiminimuose aiškėja geros poezijos išgirsti balsai, tiesiog kitoks susipažinimas ir patyrimas to, kas buvo poeto perskaityta. Viena iš tokių atsiminimų — ir mintys apie poetą Henriką Nagį: anot Martinaičio, ir Nagio žemaitiškumas yra „nuskendęs kūrybos gilumoje. Mane H.Nagio kūryboje ypač traukia kas kita, būtent — erdvės pojūtis, šiaurės Kanados platumos, nemūsiškos, nežemaitiškos. Aš tokios erdvės neturiu, esu kilme ir patirtimi pririštas prie nedidelio žemės lopinėlio. O H.Nagys laisvai žengia iš vienos geografinės platumos į kitą. Man labai graži ta lietuvio jaučiama nelietuviška Kanados šiaurė… Šitaip joje nemokėčiau būti…“ Taip „poetai išlaisvina kalbą, žodžių ištekliai dar didesni, neišmėginti, mažai naudoti“ (2003). „Nebijok tylumos,— sako poetas Henrikas Nagys. — Nebijok tylėti. Tyla —/ visų pavasarių motina/ Leisk žodžiui nokti./ Tylėk./ Ir lauk.“
Pasak Kazio Bradūno, Nagio poezijoje tęsiama „Žmogaus ir paukščio draugystė“. Turime ir jo eilėraščių rinkinį „Prisijaukinsiu sakalą“ — ir apie tuos pačius jausmus kalbama per simbolius, pasitelkiant visuotinumo idėją, aprėpiant istorinius reiškinius. Esama ir paukščio — pasakų — svajonių įvaizdžio ir troškimų bei realybės, ištikimybės ženklų. „Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už sniegą“, „Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už pieną“, „Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už tošį,/ akys žydresnės už vėją“, „Pasakų paukščio plunksnos lengvesnės už plėnis,/ akys šaltesnės už ledą.“ Ir vis tik svarbiausia — „Aitvaro brolio neišdaviau.“ Juk taip svarbu rasti tinkamus žodžius ir suprasti, kas poeto išsakyta. Įsimena Nagio eilėraščiai apie žmogų, apie kūrybos ryšį su gyvenimu. Anot paties poeto, „Visą gyvenimą, ieškojau tavęs —/ savo paukščio.“ Savo tikėjimo ir pasitikėjimo žodžiu, kuris tampa poeto dalia, poeto išsisakymu. Užmojai, tikslai — ir atnaujintas pasaulis, poetinė tikrovė, jungianti esamą, regimą ir kur kas platesnį vaizdą nei buvo iki šiol suvokta. Paukštis — sakalas ir platesni dvasiniai akiračiai, ir atmintis, ir skelbiama tikrovė būtina, kaip patirties visuma. Tai ir stiprybė, išlikimo idėja.
Henriko Nagio poezijos paukščiai — itin aiškūs pavasario cikluose ir tokie pat pilni to dvasinio grįžimo, kuris jungia gyvastį su visa gyvybe. Juk „Pumpuruose/ poška, pavasaris“, „Gluosnių ilgi plaukai/ plaikstosi paukščių pilni“, „Beržo tošis balta kaip balandžio sparnai./ Klega medžiuose paukščių minia.“ Ir vis tik, anot poeto, „Nemoka/ jokia ranka laikyti/ nei paukščio, nei vėjo“ (1990).
Sykiais su tokiais eilėraščių žmogaus išgyvenimais savaime veržiasi ir vienaip ar kitaip smalsumą žadinę perskaitymai, pavyzdžiui, iš rašytojos Žemaitės kūrinių. Ji — tiesiog meistrė to pasaulio, kuris pilnas pavasario, atbudimo, savaime suprantama, ir to klegesio, kuriame paukščio artumui neabejinga žmogaus ausis. Regis, ir menkai žinomame Žemaitės apsakyme, parašytame 1912 metais, „Metų laikai“ — tokia savaip kerinti pavasario nuotaika: „Atsiliepia žemė, išsivadavusi iš po šalto žiemos slogučio, miškas sprogsta, žolė dygsta, saulė šildo, vabalėliai knibžda, oras tarytum glamonėja visą prigimtį, o tų paukštelių, žiūrėk, čia vienoks lizdelis, čia kitoks; čia čiulba, čia švilpauja; čia čirškauja, kala, putnoja, vinguriuoja, ulba, visokiais savo ypatingais balsais linksminasi atšilusiu pavasariu. Žmogus girdi jų malonius balsus, džiaugiasi ir gėrisi, sulaukęs savo palinksmintojų, nuramintojų; vienur girdi tokį balsą — žiūri tokį lizdelį, kitur mato kitokį lizdelį — girdi kitokį balsą paukštelio. Vienas gražus, kitas be gražesnis, vienas meilus, kitas be meilesnis. Čia tėvai čiurškauja, ten vaikai cypčioja, bet mažai tematyti, retai teužeiti, vien balsai tegirdėti: gieda didžiojoje girioje, čiulba ir mažame pušinėly, suka lizdelius lapuotame miškely, kukuoja ir baltame beržynėly“ (2002). Štai tiek — ir „žemė, rodos, pursta ir gėrisi“, kaip sako Žemaitė.
Yra mūsų liaudies pastebėjimuose ir trumpų, itin taiklių paukščio apibūdinimų, pavyzdžiui, mįslėse: „Be rankų namus pastato“, „Du kartus gimsta, vieną kartą miršta“, „Laksto žeme, lekia vėju, sotus esti, nors nesėja“ (2002). Liaudyje sakoma, kad „Dvi poros po vienu stogu šimtmečius gražiai sugyvena“ — tai pavasaris ir vasara, ruduo ir žiema. Tokios mūsų tautos išmintys — ir tokie akylūs mūsų poetų regėjimai — ir mums turtas, ir dvasinė stiprybė. Paukščiai keičia gyvenimą — šiuo metu ir pats laikas yra vienas iš svarbiausių mūsų gyvenimo personažų. Būkime su juo, juskime, kas iš pavasario — kad ir trumputė džiaugsmo miniatiūra, o galbūt ji iš tos paukščio giesmės, kuri skirta tik mums, vienintelė ir tokia svarbi.
