Žemaitijos gyventojams, besidomintiems savo krašto praeitimi, kalba ir kultūrinėmis tradicijomis, gali iškilti klausimų: kur yra žemaičių kultūros šaknys, kokių papročių laikėsi mūsų protėviai, ar senieji žemaičiai laikėsi vienodų tradicijų, o gal buvo skirtumų tarp atskirų žemaičių genčių, kaip dabar skiriasi įvairios žemaičių šnektos. Norint atsakyti į šiuos klausimus, tenka nusikelti į žilą senovę, kur gali padėti vienas iš istorijos mokslų — archeologija.
Antanas Kavaliauskas
Atkurdami tautos priešistorę, archeologai remiasi archeologinių kultūrų raidos tyrinėjimais. Kuria nors kalba kalbanti žmonių grupė sukuria savitą buitį, dvasinę ir materialinę kultūrą. Ilgainiui susidaro etninė bendrija. Būdinguosius etninių bendrijų bruožus atskleidžia buities ypatumai (apranga, papuošalai, ginklai, darbo įrankiai, keramika), papročiai, laidojimo ritualai, siejami su apibrėžtoje teritorijoje konkrečią archeologinę kultūrą palikusiais žmonėmis. Šie kultūros elementai beveik nekinta ištisus šimtmečius.
Žinodamas būdingiausius rašytiniuose šaltiniuose minimų gentinių junginių kultūros bruožus, archeologas gali palaipsniui pereiti prie ankstesnių laikotarpių, tyrinėti, kaip krašte archeologinės kultūros keitė viena kitą, ar jos turėjo genetinį ryšį, ar buvo tarp jų tęstinumas. Tokiu būdu galima pasekti tam tikros etninės bendrijos kultūros raidą nuo jos užuomazgų iki rašytinės istorijos laikų.
Taikydamas paminėtą metodą, tyrinėtojas A.Tautavičius 1968 m. pirmasis išskyrė centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų archeologinę kultūrą, kurią susiejo su žemaičių gentiniu junginiu. Senoji žemaičių kultūra, daugumos archeologų nuomone (A.Tautavičius, G.Zabiela, V.Žulkus, A.Butrimas), susiformavo IV-V a. po Kr. ir išsilaikė iki XIII a. Per tą laiką žemaičiai sukūrė savitas tradicijas ir papročius, greičiausiai, ir kai kuriuos savitus gentinės bendruomenės organizavimo bruožus. Rašytiniuose šaltiniuose žemaičiai pirmą kartą paminimi 1219 m. Voluinės kronikoje, aprašant tais metais sudarytą sutartį tarp Voluinės kunigaikščio Danieliaus ir lietuvių kunigaikščių. Kronikoje pasakyta, kad derybose dalyvavo ir žemaičių kunigaikščiai Gedvilas bei Vykintas.
Susiformavusi senoji žemaičių kultūra V-XII a. užėmė centrinę Žemaitijos dalį. Šiaurinė jos riba galėjo eiti, apytiksliai, linija Gadūnavas-Tryškiai-Kuršėnai-Šiauliai. Pietvakariuose žemaičius nuo skalvių, gyvenusių Tauragės apylinkėse, skyrė negyvenama dykra. Pietuose ir pietryčiuose žemaičių teritorijos riba galėjo eiti Pagramančio, Batakių, Skaudvilės, Viduklės, Kalnujų, Girkalnio ir Betygalos apylinkėmis. Vakarinė žemaičių gyventų plotų riba ėjo kairiuoju Jūros krantu ir Tverų bei Žarėnų apylinkėmis, o rytuose siekė Dubysą ir Šušvės aukštupį. Būtent šios teritorijos ribose apibrėžiami straipsnyje aprašomi senosios žemaičių kultūros lokaliniai variantai.
A.Tautavičius buvo vienas iš pirmųjų tyrinėtojų, išskyrusių V-XII a. žemaičių kultūros lokalinius variantus. Jo nuomone, tokių variantų galėjo būti trys: 1) šiaurinis, pažįstamas iš Juodsodės, Lieporių (Šiaulių r.), Maudžiorų (Kelmės r.), Sauginių, Ringuvėnų ir Čibirikų (Šiaulių r.) kapinynų archeologinės medžiagos; 2) pietvakarinis, kuriam atstovauja tyrinėti Akmenos-Jūros baseino kapinynai (Bikavėnai, Žąsinas, Upyna, Paragaudis ir kt.); 3) pietrytinis, kurį pažįstame tik iš Paluknio kapinyno (Raseinių r.) tyrinėjimų medžiagos.
Kai kurie archeologai (L.Vaitkunskienė, R.Volkaitė-Kulikauskienė), be minėtų lokalinių variantų, dar nurodo buvus rytinius žemaičius, kuriuos sieja su V-XII a. Nevėžio baseine gyvavusia vidurio Lietuvos kapinynų kultūra. Šią kultūrą palikę žmonės, anot L.Vaitkunskienės, buvo žemaičių genčių sąjungos kūrėjai ir hegemonai, nukariavę ir asimiliavę centrinės Žemaitijos gyventojus. Tačiau, rytinių žemaičių lokalizavimas Nevėžio upės baseine ir jų siejimas su vidurio Lietuvos kapinynų kultūra menkai paremtas archeologiniais duomenimis. Centrinės Žemaitijos kapinynų ir vidurio Lietuvos kapinynų kultūros — tai dvi skirtingos kultūros, turinčios nedaug bendrų bruožų. IV a. pab. – V a., žemaičių kultūros susiformavimo laikotarpiu, pastebimas centrinės Lietuvos gyventojų judėjimas į šiaurės vakarus, šiaurę ir šiaurės rytus. Judėdami į šiaurės vakarus, centrinės Lietuvos gyventojai įsiskverbė ir į centrinėje Žemaitijoje gyvenusių genčių teritorijas, padarė joms tam tikrą įtaką, bet tikrai neasimiliavo. Labiau pagrįsta atrodo A.Tautavičiaus nuomonė, kuris teigia, kad vidurio Lietuvos kapinynų kultūrą sukūrė aukštaičių gentys (dar vadinamos vakarų aukštaičiais), o ne rytiniai žemaičiai.
Bėgant metams, susikaupė daugiau archeologinių duomenų iš tyrinėtų žemaičių kapinynų ir dabar, straipsnio autoriaus nuomone, V-XII a. žemaičių kultūroje galima išskirti keturis lokalinius variantus: 1) šiaurinį (Virvytės upės vidupio baseinas, maždaug Telšių, Viešvėnų, Tryškių ir Luokės apylinkės). Greičiausiai, šiose vietovėse buvo rašytiniuose šaltiniuose minima Viešvės žemė (ar valsčius); 2) šiaurės rytinį (galėjo apimti Dubysos aukštupio baseiną). Maždaug Kužių, Šiaulių, Šiaulėnų, Padubysio ir Kurtuvėnų apylinkės. Tai buvusios Šiaulių žemės dalis; 3) pietvakarinį (Jūros-Akmenos-Ančios baseinas) — Kvėdarnos, Pajūrio, Šilalės, Kaltinėnų ir Upynos apylinkės. Pagal V.Žulkų, tai buvusių Pagraudės, Karšuvos, Kaltinėnų ir Šiauduvos žemių teritorijos, nors pagal kai kuriuos kitus tyrinėtojus, šios vietovės galėjo būti vakarinėje Karšuvos žemės dalyje (H.Lowmianski, A.Salys), o dalis jų — užimti Pagraudės sritį (E.Gudavičius); 4) pietrytinį (Šušvės ir Luknės upių aukštupiai). Šiose vietovėse galėjo būti Kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimas „Tendžiogalos kraštas“.
Archeologų nuomone, laidojimo paminklų tyrinėjimų medžiagą sudaro tarsi du glaudžiai tarpusavyje susiję duomenų klodai — ritualinis (tradicijos aprobuota ypatinga idėjų, elgesio normų ir vertybių išraiška, paveldima iš kartos į kartą) ir materialinis (įkapės bei kitos medžiaginės realijos). V-XII a. žemaičių kultūrinių tradicijų įvairovė atsispindi tiek ritualinio, tiek materialinio pobūdžio laidosenos elementuose. Kai kuriuos ryškesnius laidosenos elementus aptarsime toliau straipsnyje.
Visuose tyrinėtuose V-XII a. centrinės Žemaitijos kapinynuose yra daugiau ar mažiau kapų, kuriuose pastebėti apeigų su ugnimi pėdsakai — angliukai, pelenai, netgi apdegusios medžių šakos. Mitologas G.Beresnevičius, rašydamas apie truputį vėlesnius laikus, yra pastebėjęs, jog žemaičių religinėje tradicijoje ugnis yra nekrokulto arba mirusiesiems skirtų apeigų centre. Manoma, kad kapuose aptinkami degėsiai, angliukai bei puodų šukės gali būti patekę iš šermenų puotos metu kūrentų laužų. Ugnis turinti apvalomąją ir piktąsias galias atbaidančią jėgą (M.Alseikaitė-Gimbutienė). Įrengdami kapus ir laidodami mirusiuosius, didesnę reikšmę apeigoms su ugnimi skirdavo šiauriniai ir pietrytiniai žemaičiai. Pietvakarinių ir šiaurės rytinių žemaičių kapinynuose kapų su degėsiais ir angliukais kur kas mažiau. Šiauriniai žemaičiai iš pradžių žarijomis pabarstydavo kapo duobės dugną, o po to dėdavo karstą. Vėliau žarijas pildavo ant karsto, kartais ir į sampilo žemes, užkasdami mirusįjį. Panašiai apeigas su ugnimi atlikdavo pietrytiniai žemaičiai. Pietvakariniai ir šiaurės rytiniai žemaičiai, priešingai — labai retai žarijas berdavo ant kapo duobės dugno ir kur kas dažniau į kapo duobės sampilo žemes. Vienas iš savitų, pietrytiniams žemaičiams būdingų papročių, nesutinkamų kituose centrinės Žemaitijos regionuose, yra kapo duobės dugno padengimas ne tik žarijų, bet ir smėlio sluoksniu. Smėlis buvo beriamas prieš pilant žarijas. Daugumoje tyrinėtų pietrytinių žemaičių kapų baltu, švariu ir smulkiu smėliu, 2-5 cm storio sluoksniu, padengtas visas kapo duobės dugnas (T.Dowgird). Tyrinėtojai yra pastebėję, kad V-XII a. pietvakarinių žemaičių kultūrai būdingas paprotys, laidojant vyrus, į kapus dėti žirgų galvas, kartais dar ir kojų dalis.
L.Vaitkunskienės nuomone, šios žirgų kūno dalys yra ritualinės žirgų aukos, įdėtos į kapus po laidotuvių metu vykusios žirgo aukojimo ceremonijos. Žirgai aukoti ir jų ritualinės kūno dalys dėtos į kapus tik pačių turtingiausių to meto vyrų (bendruomenės vadų, jų palydos narių karių-raitelių) ar jų sūnų laidotuvių metu. Manoma, kad į kapą padėtos ritualinės žirgo kūno dalys galėjo įprasminti vieną iš daugelio prietaringų tikėjimų magiška aukos galia, būtent — prisišaukti paaukotą žirgą šeimininkui, iškeliavusiam į pomirtinį gyvenimą.
Gyvenimas dausose, pagal senąją pasaulėžiūrą, yra analogiškas gyvenimui žemėje, kur žmogus, būdamas kariu — raiteliu, negalėjo išsiversti be savo nuolatinio palydovo žirgo. Be to, žirgo galva padėta į mirusio šeimininko kapą, pagal senąjį tikėjimą, turėjo saugoti mirusįjį nuo nelaimių ar piktų dvasių (L.Vaitkunskienė).
Vienas iš materialinio pobūdžio laidosenos elementų yra papuošalai, sudarantys svarbią ir savitą drabužių dalį, gerai atspindinčią atskirų bendruomenių aprangos skirtumus. Pavyzdžiu gali būti moterų kepurėlės ir pagalviai. Žalvariu dengtas kūgio ar pusrutulio formos kepurėles X-XI a., iš dalies XII a. pradžioje, nešiojo tik pietvakarinių žemaičių moterys. Apgalviai iš žalvarinių įvijėlių ir skiriamųjų plokštelių buvo populiarūs tarp šiaurės rytinių žemaičių.
VIII-IX a. šiaurinių žemaičių moterys dėvėjo savitus, nesutinkamus kitose centrinės Žemaitijos vietovėse apgalvius, sudarytus iš 3 tarpusavyje surištų, maždaug 1 cm pločio odinių juostelių, puoštų sukaltomis žalvarinių vinučių su pusrutulio formos galvutėmis eilėmis. Apie VIII a. pietrytinių žemaičių moterys puošėsi apgalviais iš trumpų žalvarinių įvijėlių, perskirtų masyviomis stačiakampio formos skiriamosiomis plokštelėmis. Paminėti laidosenos elementai yra tik nedidelė dalis archeologiškai atsekamos žemaičių kultūrinių tradicijų įvairovės.
Taigi senoji žemaičių kultūra, sietina su centrinės Žemaitijos plokštiniais kapinynais, susiformavo IV-V a. po Kr. ir išsilakė iki pirmojo žemaičių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose XIII a. pradžioje. Sukaupti archeologiniai duomenys rodo, kad žemaičių kultūra nebuvo homogeniška, joje galima išskirti 4 lokalinius variantus. Šių lokalinių kultūros variantų kūrėjai buvo atskiros žemaičių genčių sąjungos gentys ar jų grupės. Tikėtina, kad ateityje pasipildžius archeologinių duomenų bazei, bus galima išskirti daugiau senosios žemaičių kultūros lokalinių variantų, atspindinčių atskirų genčių kultūrines tradicijas.
Nuotr. Žemaitės kepurėlė ir jos gamybos būdas (pagal tyrinėtojos R.Volkaitės-Kulikauskienės duomenis).