Jadvyga Medžiaušienė: „Geriausius gyvenimo metus padovanojau knygai ir žmonėms“
Telšių šviesuolė, vėtyta ir mėtyta skaudžių gyvenimo negandų, JADVYGA MEDŽIAUŠIENĖ, šiemet pasitiko 90-ąją vasarą. Žemaitijos sostinei ši moteris davė daug. Kaip pati sakė, auklėjo nepaklusniuosius ir mokė gyvenimo pamokų neišmanėlius. Leidžiantis į biografines moters gyvenimo detales, skaitytojams piešiame ilgametės bibliotekininkės autoportretą, mintimis sugrąžinsime į XX a. antrąją pusę.
Donata Kazlauskienė
Sunkūs laikai
Iš Skuodo krašto kilusi užsispyrusi žemaitė į Telšius kartu su tuomečiu draugu, dabartiniu vyru Stasiu Medžiaušiu atvyko tik praskriejus II Pasauliniam karui. Pora atskubėjo mokytis į Telšių dailiųjų amatų mokyklą (TDAM). Čia apsigyveno bendrabutyje, džiaugėsi puikiomis sąlygomis. Pirmuosius ketverius gyvenimo metus Telšiuose ir mokymąsi TDAM J.Medžiaušienė vadina „savo metais“.
Laikas buvo sunkus, metai po karo — ypač prasti. „Mano vyras, nenorėdamas kariauti, slėpėsi miškuose. Nelengva buvo, oi, nelengva…— atsidususi prabyla Jadvyga. — Išgyventos dvi nepriklausomybės, okupacija, rusai, per žemę žengę „kerziniais“ batais, kieme kvepiančiais muilais prausęsi vokiečiai, žydų šaudymas ir likę tušti trobesiai“.
2015-ieji — Medžiaušių šeimai ypatingi! Sutuoktiniai žiemą atšventė 65-ąją bendro gyvenimo santuokoje sukaktį, 70 metų jau gyvena Telšiuose ir abu paminėjo 90-ąjį gimtadienį. Susilaukė trijų vaikų, septynių anūkų ir šešių proanūkių, o netrukus pasaulį išvys ir septintasis.
Šventovė — biblioteka
„Baigusi mokslus įsidarbinau tuometėje Centrinėje bibliotekoje. Jos vedėja buvo Emilija Nekrašaitė, nepaprastai puikus ir išsilavinęs žmogus. Iš jos daug ko išmokau. Vedėja apie rašytojus galėjo pasakoti tarsi apie brolius. Centrinės bibliotekos pastatas — apytamsė trobelė su mažais langais, tačiau sklindančia didele šviesa“,— sakė J.Medžiaušienė. Vėliau moteris dirbo dabartinėje S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje buvusioje bibliotekoje. Anot jos, tai buvo tarsi jos kūdikis. Kartu su vyru ją įrengė, papuošė, kad būtų jauku.
Ilgametė bibliotekininkė, eidama per gyvenimą, darė viską, kas jai patinka, pildė savo norus, dirbo mėgiamą darbą, vertino ir tebevertina savo kelyje sutiktus žmones. Ne sykį J.Medžiaušienės publikacijos spausdintos ir laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“, telšiškė ypač vertina draugystę su redaktoriumi Steponu Algirdu Dačkevičiumi, mėgsta jo poeziją.
Dvidešimt metų J.Medžiaušienė dirbo tuomečio „Masčio“ fabriko bibliotekoje. „Kai atėjau ten, vaikai knygas spardė tarsi futbolo kamuolį, sportininkai ant knygų lyg ant patalų miegojo. Aš pasakiau — atėjau dirbti į biblioteką, tad ji tokia ir turi būti. Tokia ir buvo“,— prisiminė pašnekovė.
„Neformatiniai“ renginiai
Kol tarybiniais metais vieni šoko ir dainavo, savo geriausias savybes demonstravo, J.Medžiaušienė sakė ėjusi kitu keliu — atsirado „Moterų seklyčia“. Čia moterys burdavosi pasikalbėti. Šnekėdavosi įvairiomis temomis tarsi pokalbių laidose. „Kai spauda pradėjo vertinti mano renginius, tuomet jau atsigręžė ir administracija. Pradėjau rengti pokalbių susitikimus-diskusijas Telšių Žemaitės dramos teatre. Susirinkdavo pilna salė“,— pasakojo Jadvyga.
Pašnekovė atsiminė, kaip sykį jai rajono valdžia uždraudė organizuoti renginį. „Perskaičiau žurnale straipsnį apie skendusią moterį. Ją teko skubiai gabenti į ligoninę. Suprantama, tada automobilių daug nebuvo. Ir vienintelio automobilio vairuotojas atsisakė nelaimėlę vežti į ligoninę vien dėl to, kad ji buvo šlapia ir galėjusi sugadinti automobilio saloną. Taip gimė mintis suorganizuoti diskusijas „Abejingumui — ne“. Kartu su šviesios atminties poete Tekle Kryževičiūte paruošėme scenarijų. Reikėjo suderinti su valdžia. Nepraleidžia. Dėl to, kad scenarijuje užsiminta apie brakonieriavusius valdžios vyrus. Anot partijos sekretoriaus kultūrai, mes rengiame „tamsius vakarus“, nors juose net saugumo viršininkas lankydavosi. Nenusileidau, norėjau, kad vakaras įvyktų. Kreipiausi į saugumo viršininką, kuris parėmė mano norą, kiek pakoregavo scenarijų ir davė leidimą organizuoti renginį. Laikraštyje valdžia skelbti uždraudė, tuomet atsispausdinau krūvas kvietimų, juos dalinau žmonėms. Tik užklijuoju plakatą — nuplėšia, tik užklijuoju — nuplėšia. Vis dėlto vakaras įvyko, susirinko gausybė žiūrovų ir, žinote ką — man nė trupučio nuo valdžios nekliuvo“,— džiaugėsi savo užsispyrimu J.Medžiaušienė.
Pasitaikydavo, kad už gerą darbą aktyvią bibliotekininkę valdžia ir pasvarstydavo. Vis dėlto moteris prisipažino ėjusi gyvenimo keliu be baimės. Ūmų būdą ir neišsenkančias jėgas, aktyvumą, smalsumą ir kūrybingumą Jadvyga mano paveldėjusi iš savo senelio.
Įsivyravo tvarka bendrabutyje
J.Medžiaušienė tikina nebuvusi akiplėša, viską spręsdavo diplomatiškai ir taikiai. Skandalai — ne jos būdui. Moteris pasakojo, kad iki pensijos likus keletui metų įsidarbino „Masčio“ merginų bendrabutyje ūkio dalies vedėja.
„Šis bendrabutis buvo jaunimo liūnas. Kai nuėjau ten dirbti, buvau šokiruota — gyveno po 3-4 mergaitės viename kambaryje. Viena iš jų su vaikais, kita — nėščia… Jei tik liepdavau ramintis ir nebesivedžioti vyrų, ateidavo pas mane, kad pradėdavo rėkti, kad pradėdavo šaukti… Palaukdavau, kol išsirėks, o tada jau kalbėdavau aš. Pirmąjį pusmetį jaunimas protestavo, daužė langus, tačiau vėliau „apsišlifavome“,— netvarka darbo pradžioje baisėjosi Jadvyga. Pašnekovė džiaugėsi, kad jai pradėjus dirbti, bendrabutis tarsi nušvito, su merginomis organizuoti renginiai, parodos. Respublikoje laimėta pirmoji vieta geriausio bendrabučio rinkimuose.
Sykį į Telšius atvyko valdžios deleguotas svečias iš Maskvos. Turėjo tikrinti ateistinį darbą. Anot moters, šis negalėjo atsistebėti matytu reginiu. „Užėjo į bendrabutį su kitu lietuviu. Matau, kaip jam kojos dreba, o man juokas ima. Bendrabutyje juk nėra buvę, kad rastų kažką padoraus! Maskvietis paprašė parodyti dokumentus, o aš jam pasiūliau apsilankyti pačiame bendrabutyje, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, aprodžiau savo vyro Stasio darbais puoštą salę“,— sakė J.Medžiaušienė. Atsisveikinant su svečiu, telšiškė prisiminė jo pasakymą: „Jūs man palikote įspūdį kaip žmogus ir Jūsų darbas“.
Sveikata sunki, bet optimizmas lieka
Nuo 2007-ųjų Jadvyga surengė ne vieną savo autorinių darbų parodą. J.Medžiaušienė kuria paveikslus iš žolynų. Kūrėjos darbai puikavosi Telšių „SoDros“ skyriaus patalpose, Žemaičių muziejuje „Alka“, Plungėje, Skuode, Kaune, kitose Žemaitijos sostinės vietose. Parodos — neeilinės, pasižyminčios originalumu. Iš savojo „ramunių lauko“ ji atsinešė kaip kraitį darbštumą, pareigingumą, grožio pajautą. Visa tai dabar „trupančio laiko“ dienomis neleidžia nuleisti rankų.
„Dabar jau esu „netikras žmogus“. Viduje viskas juda, kruta, o iš išorės — sunku“,— sakė devyniasdešimtmetė.
Gimtadienio dieną Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva ir Telšių socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Gustienė aplankė garbingą 90 metų sukaktį švenčiančią J.Medžiaušienę, įteikė gėlių. Sukaktuvininkės pasveikinti atskubėjo būrys artimųjų.
Šiltų žodžių telšiškė negaili medikams: Marijai Paulauskienei, Irenai Girutienei, Birutei Vaidakavičienei, o moters gerove rūpinasi Telšių socialinių paslaugų centras (direktorė R.Gustienė) ir socialinės darbuotojos Vaida Buivydienė, Donata Zakienė, Daiva Urbonienė. J.Medžiaušienė džiaugiasi ir dėkoja rajono valdžiai už rūpestingumą. „Socialinės darbuotojos dirba puikiai. Koks tai sunkus darbas! Kaip kortų namelis — pastatei, bet viskas gali staiga sugriūti, tačiau moterys labai muzikaliai dirba. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvenimo pabaigoje sulauksiu tokios globos… Tai pats nuostabiausias dalykas ir taškas viskam…“— mintį nutęsė moteris.