Nuo pirmojo Telšiuose suorganizuoto „Jurgelio valso“ prabėgo 29-eri metai. Renginio idėjos sumanytojai ir iniciatoriai — anuometis Kultūros skyriaus vedėjas Kajatonas Šliogeris, buvęs tuomečių Telšių kultūros rūmų kapelos vadovas bei grojimo puodynėmis virtuozas Gintaras Vainutis ir Telšių kultūros centro meno vadovas Robertas Tekorius, kuris ir šiandien tebepuoselėja „Jurgelio valso“ tradicijas bei labiausiai rūpinasi šventės organizavimu.
Donata Kazlauskienė
Ypatinga šventė
Šiųmetis „Jurgelio valsas“ — ypatingas, nes jis skirtas 95-osioms kompozitoriaus, smuikininko, dirigento, kultūros ir meno veikėjo Jurgio Gaižausko gimimo metinėms. Apie maestro prisiminimais paprašyta pasidalinti jo dukros Alvydės Gaižauskaitės-Rimeikienės.
J.Gaižauskas kilęs iš Aukštaitijos, Karužlaukio kaimo (Molėtų r.), tačiau Jurgiui, dar vaikui būnant, jo tėvai atsikėlė į Telšius. Čia baigta ir pradžios mokykla, ir Telšių Motiejaus Valančiaus gimnazija (dabartinė Telšių Žemaitės gimnazija). Maestro muzikinė karjera prasidėjo dar vaikystėje: pas Telšių vargonininką Albiną Jasenauską. Jis mokėsi skambinti fortepijonu, muzikos teorijos ir diriguoti, dalyvavo Domo Andrulio vadovaujamame Telšių gimnazijos moksleivių orkestre, giedojo choruose.
Po mokyklos J.Gaižauskas studijas pradėjo Kauno konservatorijoje, tačiau jų nebaigus ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, teko trauktis į Vakarus. J.Gaižauskas išvyko į Austriją, į Vieną, kur griežė altu Vienos radiofono simfoniniame orkestre, vėliau grįžo gyventi į Vilnių ir tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigė smuiko specialybės studijas ir kompoziciją.
Amžina gyvenimo meilė
Svarbi maestro gyvenimo detalė — meilė daugeliui gerai pažįstamai žmonai Zofijai, visų gražiai vadintai Zosele. „Mama buvo tėčio vaikystės meilė. Jie visada visur buvo kartu. Mamytė buvo protinga ir gudri moteris, mokėjo išsaugoti šeimą ir visiems mums įdiegti tikrąsias, dorovingas ir esmines vertybes“,— prisiminė A.Gaižauskaitė-Rimeikienė.
J. ir Z.Gaižauskų šeima susilaukė 10 vaikų (keturių sūnų ir šešių dukterų: Jurgio, Eugenijaus, Julijaus, Vilijos, Rimos, Eglės, Jono, Alvydės, Rūtos, Saulės). Visus juos užaugino, išleido į mokslus, į gyvenimą. „Nuo pat vaikystės visiems mums, vaikams buvo skiepijama meilė muzikai, lavinami įgūdžiai. Visa šeima buvome subūrę šeimos kapelą, su kuria koncertuodavome. Tėvelis užsiimdavo organizaciniais darbais, o mamytė — pasirūpindavo buitimi“,— prisiminė dukra Alvydė. Vaikai Gaižauskams padovanojo net 27 anūkus.
Populiari šventė
„Jurgelio valsas“ Telšiuose — svarbi šventė tiek muzikantams, tiek žiūrovams. R.Tekorius pamena, kad salė tiesiog „lūždavo“ nuo žiūrovų gausos, net kėdžių pristigdavo. „Jurgis Gaižauskas — buvo svarbus žmogus mūsų organizuojamam renginiui. Kiekvienam „Jurgelio valsui“ jis parašydavo po kūrinį. Visi mylėjo maestro ir laukė jo atvykstant į Telšius“,— pabrėžė R.Tekorius. Vieni žymiausių kūrinių, parašytų liaudiškos muzikos kapelų šventei, buvo „Žemaičių smuikelio valsas“, „Rožės žiedelis“. Be kūrinių kapelų šventei, J.Gaižauskas sukūrė per 500 instrumentinių ir per 600 vokalinių įvairių žanrų kūrinių: 3 operas, 3 operetes, 7 simfonijas, 3 uvertiūras, 9 siuitas, 2 simfonines poemas, 5 styginių kvartetus, 9 sonatas smuikui ir fortepijonui, 6 sonatas kitiems instrumentams, 5 koncertus, 4 rapsodijas, kantatų, choro ir solo dainų, muzikos teatrui, radijui ir vaikams. Šeima didžiuojasi tėvelio sukurta pirmąja lietuviška opera vaikams „Buratinas“ ir operete „Ramunė“.
Muzikantui suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas, įteikta daugybė apdovanojimų, premijų, padėkų, o prieš pat mirtį ir vienas svarbiausių šalies įvertinimų — Vyriausybės kultūros ir meno premija. „Abu tėveliai mus auklėjo dorovingai, skiepijo vertybes ir akcentavo didžiąsias nuodėmes: nevogti, nemeluoti. Niekuomet neleido imti svetimo ir ragino žiūrėti savo. Gal dėl to visi dešimt ir išaugome gerais, sąžiningais ir išauklėtais žmonėmis“,— pasidžiaugė A.Gaižauskaitė -Rimeikienė. Ir ne tik griežtas ir dorovingas J.Gaižauskas buvo. Dukra prisimena, kad jis buvo labai geros širdies ir dėmesingas atjautos prašančiam.
Pasiūdino naują rūbą
Prieš penkiolika metų žurnale „Žemaičių žemė“ apie Jurgį rašyta: „Jo nereikia pristatinėti. Užtenka pasakyti — Jurgelis, ir aplinkui tave žmonės lyg geresni pasidaro. Jurgelio paskutiniais metais beveik nesutiksi vieno. Su juo vis Zoselė — žmona, ištikimoji draugė ir vienintelė bei didžioji Jurgelio meilė. Dar yra muzika. Ją Jurgelis, net ir sulaukęs aštuoniasdešimties, vis dar kuria, pats dažniausiai pirmas ir atlieka. (…) Nors ir gimęs Aukštaitijoje, save laiko žemaičiu (patys gražiausi — jaunystės — metai praleisti Telšiuose), ir Vilniuje jis visada tarp žemaičių. Kai jis jų būryje, rankose visada smuikelis, o ant pečių — žemaitiška sermėga, kaip čia grieši žemaitišką į svetimą kailį įlindęs… Ir nelenda. Galėtų pasirišti peteliškę — kompozitorius juk, gerbiamas žmogus, net ir žmoną ne bet kokią gavo, o bajoraitę, bet jis vis su ta žemaitiška sermėga. Ir Zoselė šalia jo, tradiciniu žemaitišku tautiniu kostiumu pasipuošusi“. R.Tekorius, pasisukus kalbai apie tautinį J.Gaižausko rūbą, prisiminė, kad vienais metais, organizuojant „Jurgelio valsą“, šventės rengėjai jam ėmė ir pasiūdino naują sermėgą, mat senoji jau buvo gerokai padėvėta, kur ne kur — ir kandžių pagraužta.
„Tėvelis smuiko nepaleido beveik iki pat mirties. Kartu su mama kasmet dalyvaudavo „Jurgelio valso“ šventėse, repeticijose“,— prisiminimais dalijosi A.Gaižauskaitė-Rimeikienė.
Sulaukta svečių
R.Tekorius akcentuoja, kad ir šiųmetė „Jurgelio valso“ šventė labai svarbi, vėl susibūrė kapelos iš visos Žemaitijos. Muzikantai grojo, dainavo vieni patys ir drauge su žiūrovais. J.Gaižausko vaikai pasidalino prisiminimais apie tėvelį, muzikinį kūrinį padovanojo, o antroje renginio dalyje buvo šmaikščiai mokomasi žemaičių kalbos ir dosniai dalijamasi patarimais, nuo kurių visa salė kvatojo. Juk žemaitiška tarmė — neatskiriama „Jurgelio valso“ dalis.
Šiemet į Telšių Žemaitės dramos teatro salę susirinkusius linksmino Raseinių rajono kultūros centro kaimiškos muzikos kapela „Dubysa“ (vad. Gintautas Grigalis), Gargždų kultūros centro Dauparų skyriaus kaimo kapela „Šešios bačkos“ (vad. Ramūnas Čaras), Telšių rajono Degaičių kaimiškos muzikos kapela „Grįžolė“ (vad. Bronislovas Gaižauskas), Mažeikių rajono Viekšnių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Virventa“ (vad. Rimantas Mikalauskas), Telšių rajono Žarėnų kultūros centro kaimiška kapela „Žara“ (vad. Vidas Petrauskas), Kretingos rajono kultūros centro liaudiška kapela „Lakštingelė“ (vad. Pranas Razmus). „Turime visi stengtis ir rūpintis, kad kapelų šventė gyvuotų dar daug dešimtmečių ir „Jurgelio valsas“ vyktų kasmet. Taip užmarštin nenugrims mūsų iškilaus kraštiečio kompozitoriaus Jurgio Gaižausko vardas, jo kūryba, muzika, daina ir toliau stiprins žemaitiškas vertybes, suartins šeimas, populiarins bei puoselės liaudiškos muzikos žanrą“,— pokalbį baigė Telšių kultūros centro meno vadovas Robertas Tekorius.