Praėjusių metų rudenį Nevarėnuose aplankiau mokytoją Romaną Senkutę-Peštenienę, kilusią iš Žemaičių Kalvarijos, iš nemažos darbščių tėvelių šeimos. Nuo 1956-ųjų mokytoja ilgus dešimtmečius dirbo Nevarėnuose — mokė pradinukus. Sakė parengusi dešimt laidų. Nevarėnuose ir tebegyvena. Ant stalelio Mokytoja sukrovė senus albumus ir kelias ranka rašytas… knygas. Kai atvertė — dailyraščiu rašytas! Ir tose dailyraščio eilutės — gyvenimas. Gyvenimas…
Janina Zvonkuvienė
Verčia vieną knygą mokytoja, verčia kitą, o pasakoja viską iš atminties. Knygose labiausiai ji aprašiusi savo tėvelių gyvenimą, kurie patyrę daug vargo, daug neteisybių. Buvęs laikas, kai visą šeimą su penkiais mažais vaikais valdininkai suvarė gyventi į daržinę — šaltą ir perpučiamą. Trobą pavertė sandėliu.
Dori, darbštūs ir meilės artimiesiems visada užtekę jos tėveliai vargelių pakėlė nenusakomas naštas. Norėtų mokytoja palikti prisiminimus, kuriuos daugiau kas paskaitytų… Ir tikrai skaitytų. Tik mokytojai reikia paprastos pagalbos: ranka parašytus tekstus surinkti kompiuteriu. Ar atsirastų tokių talkininkų Nevarėnuose? Ir kas padėtų paieškoti?.. Toliau viskas būtų paprasčiau.
Savo dailyraščiu mokytoja yra aprašiusi ir visą Nevarėnų miestelį: pastatus, įstabesnius žmones, kai kuriuos įvykius. Daug vietos skirta mokyklai ir kolegoms mokytojams. Mokykla rajone turėjo labai gerą vardą. Tą žinau! Mokytojų kolektyvas Nevarėnuose iš tiesų buvo išskirtinis: dirbo septyni mokytojai vyrai, mokytojai buvo jauni, aktyvūs ir sėkmingi saviveiklininkai. Su koncertais ir vaidinimais keliaudavo vos ne po visą Lietuvą. Transportas — atviras bortinis automobilis, skirtas kroviniams vežti. Lentas skersai bortų — ir yra suolai sėdėti. Daug aplodismentų sulaukdavęs Nevarėnų mokytojų vyrų ansamblis. Buvęs ir moterų ansamblis, ir mišrus. Solo dainuodavęs pats tuometis direktorius Vladas Motuzas. Jis ir pagrindinis mokytojų saviveiklos organizatorius, pats vadovaudavęs mokytojų vaidinimams, su kuriais taip pat gastroliuodavo po kolūkius ir miestelius. Mokytojai Romanai Peštenienei tekę duetu dainuoti net reikliai Telšių publikai, kuri buvo užpildžiusi visą Žemaitės dramos teatrą… Dainų vadovai buvę mokytojai Vacys Vyšniauskas ir Artūras Simutis.
Pati prisimenu tik atgarsius iš tos puikios mokytojų saviveiklos. Gyvenau toli nuo miestelio. O štai paminėtus muzikos vadovus prisimenu gerai — tai buvę ir mano puikūs mokytojai. Jeigu Nevarėnų mokyklą būčiau lankiusi nuo pirmos klasės, mano pirmoji mokytoja gal ir būtų buvusi Romana Senkutė-Peštenienė. Jos pirmosios pradinukų laidos nuotraukoje matau buvusius savo bendraklasius Steponą Zubavičių, Algį Mikštą… Kitų veidelių matau, bet bijau apsirikti. Pati Nevarėnuose mokiausi nuo šeštos klasės. Mokytoją Peštenienę visi pastebėdavo, nors dirbo kitame pastate su pradinukais. Ji visada buvo iš tolo šviečiantis žiburys. Nepastebėti, neatkreipti dėmesnio neįmanoma. Pirma pamatysi jos negęstančią geros nuotaikos šypseną, o tik paskui — ją pačią. Nedidutė, bet tvirta. Ryžtinga, drąsi, vikri, labai artistiška ir… visada džiaugsmingai mylinti savo mokinius. Tai būdavo matyti per visokiausias mokyklos šventes, kur dalyvaudavo pradinukai. Tą mačiau ir po daugelio metų dalyvaudama Nevarėnų mokyklos jubiliejaus šventėje. Ji ir prasidėjo tuo, kad mokytoja Peštenienė atėjo vedina dideliu pulkeliu nuotaikingų pradinukų, jų rankutėse sukosi spalvingi vėjo malūnėliai… Visa vaikučių programėlė buvo iki graudulio miela, apgalvota, o visa šventė — puikiausio lygio.
Pirmieji darbo metai Nevarėnuose mokytojai Peštenienei buvo… įdomūs. Ji yra baigusi Telšių pedagoginę mokyklą. Romana Senkutė, kaip itin pažangi ir perspektyvi, buvo numatyta pasiųsti toliau mokytis… Bet kitoje mokykloje uždarė numatytąjį fakultetą. Jau rugsėjis, o Romana liko be paskyrimo, be tolesnio mokslo. Be darbo. Tėvelis jos sutikęs mokyklų inspektorių kalvarijiškį Grajauską. Sako, taip ir taip… Šis net apsidžiaugė — Nevarėnuose kaip tik trūko pradinių klasių mokytojos.
Pasakoja mokytoja Romana Peštenienė: „Atvežė mane su visa manta į Nevarėnus. Nieko nepažįstu. Reikia kur nors prisiglausti gyventi. Mokytoja M.Bumblauskaitė apvedžiojo po nemažai kiemų, bet niekas neturi vietos. Užėjome ir į seną Peštynių namelį. Lyg ir sutiktų, tik nebuvo namuose jų sūnaus — ar nepyks dėl „kvaterantės“. Bet priėmė. Užleido didesnį kambarį, sau pasiliko mažą. O sūnus Česlovas kaip tik pykęs… Buvo jau rugsėjo devinta diena. Atėjau į mokyklą, direktorius Vladas Motuzas padavė pirmokų sąrašą. Sako, eik dabar po kaimus, susiieškok ir susikviesk pirmokus. Einu… Bet kad nežinau, kur eiti. Juk svetimos vietos, nieko nepažįstu. Einu… Ir ne ką tesurandu. Pešteniai buvo geri žmonės, mato, kad čia nieko taip nebus, reikia pagalbos naujai mokytojai. Ir jų sūnus Česlovas padėjo… Einam per kaimus iš trobos į trobą — raginam vaikus į mokyklą ateiti… Surinkau, sukviečiau tada penkiasdešimt šešis vaikus. Klasėje suolų tiek nėra, netelpa. Sodinau po tris, po keturis net. Po kelių dienų dar savo Stasiuką beatvedąs kolūkio pirmininkas Žukauskas. Rodau jam, kad ir taip nebėra kur susodinti… Pirmininkas sako, aš padirbinsiu suolą, priimk Stasiuką. Priėmiau. Bet suolo tėvas jam taip ir nepadirbino. Su šitokia didele klase vargau iki pat Naujų metų. Po Naujųjų metų atvyko mokytojas Jucevičius, padalino pirmokus į dvi klases. Palengvėjo. Laikai buvo biedni. Žmonės dar neatsigavę po karo, po pokario… Buvo nešvaros. Daug vaikučių ateidavo pilni blusikių, o ir utėlikių. To visko tekdavo ir man. Reikia atsisėsti šalia vaikučio parodyti, kaip pieštuką laikyti, kaip raidelę vedžioti — ir jaučiu, kaip blusikės peršoka nuo vaiko ant manęs. Vaikų kakleliai dažnai būdavo raudonai margi — taip bluselių nukapoti, galvelės pilnos glindų, utėlikių. Jis vaikas, jis nekaltas…“
Ir šiandien mokytoja Peštenienė apie tai kalba atlaidžiai, su atjauta tiems nelengvo meto vaikučiams. Dažnai jų tėveliai būdavo menko išsilavinimo, suvargę ūkio darbuose, kai visas pragyvenimas — tik darbas ūkelyje, kiekvienas kąsnis buvo darbu uždirbamas, vargeliu išvargtas. Ir vaikučiai nuo mažumės pirmiausiai buvo lenkiami prie darbo, ne prie mokslo, ne prie žinojimo ar domėjimosi. Visa tai palikdavo tik mokyklai, tik mokytojai. Mokytoja Peštenienė primena, kad iš jos pirmųjų darbo metų, iš 1956-aisiais mokytų pradinukų, vidurinę Nevarėnuose baigė tik trys: Steponas Zubavičius, Vladimiras Sušilovas, Stasys Žukauskas. Beje, tai mano mieli ir nemenkų gyvenimo pasiekimų turintys bendraklasiai, su kuriais susitikau 1961-aisiais. Staselis, tas kurį jo tėvas 1956-aisiais atvedė į perpildytą mokytojos Peštenienės klasę, žadėdamas dar vieną suolą padirbinti, visada buvo jauniausias klasėje ir visada pirmūnas! Manyčiau, kad iki šiol… Neseniai klasė buvo susitikusi po 50 metų nuo baigimo. Vladimiras Sušilovas — Dailininkų sąjungos narys, dar ir poetas. Steponas Zubavičius pagarbos vertas dėl to, kad liko gyventi Nevarėnuose. Doras ir darbštus, pasistatė puikų namą ir tebegyvena, palaikydamas Nevarėnų žemę.
Besišnekučiuojant su mokytoja Romana Pešteniene, užbėgo jos kaimynė… O toji kaimynė — matematikos mokytoja Stefa Česnovienė. Kokia ji buvo puiki mokytoja! Dėstė mums matematiką iki aštuntos klasės. Nepalikdavo be globos nė vieno ko nors nesupratusio mokinio. Ir dalykiška, ir motiniškai jautri. Jei namų darbams uždavinys kietokas, nesidrovėdavome eiti pas ją į namus ir prašyti paaiškinti dar… Mokytoja Česnovienė visada priimdavo, pasodindavo, neretai ir arbatėle saldžia pavaišindavo… Dievulėliau! Gal ne tiek dėl tų uždavinių, kiek dėl mokytojos nuoširdumo ir dėl jos jaukių, šiltų namų ten eidavome… Dvi dukreles augino. Mokytoja Česnovienė dar buvo atsakinga už „Raudonojo Kryžiaus“ organizacijos veiklą. Vykdavo rajoninės pirmosios pagalbos varžybos. Dalyvaudavau jose. Visada laimėdavome prizines vietas. Mums, mergaitėms, tai pravertė gyvenime, gavome puikių žinių apie pirmąją pagalbą ir slaugą. Nevarėnų felčerė Irena Ramšienė mus visko išmokė, o mokytoja Česnovienė „prilaikydavo“ puikiai tas žinias per pasirengimą rajoninėms varžyboms. Mokytojos Romanos Peštenienės dailyraščio knygose daug eilučių yra šiai mokytojai, yra ir nuotraukų. Visada sugyveno, sutarė.
Yra ir „baigiamoji“ nuotrauka — abi nusifotografavusios mokytojos Stefos Česnovienės išėjimo į pensiją dieną. Buvo tai 1986-aisiais… Šiandien abi mokytojos jau garbingo amžiaus, džiaugiasi anūkais. O pavartydamos albumus, džiaugiasi ir puikiais savo darbo metais Nevarėnų mokykloje.
Mokytojos Romanos Senkutės-Peštenienės prirašytose knygose daug puikiausių dalykų. Norėtųsi viską perskaityti, o perskaičius parengti spaudai. Vyresnioji karta skaitytų su dideliu malonumu, nes viskas iš praeities mums pažįstama, sava. Skaitai mokytojos Peštenienės dailiai išrašytas eilutes ir jauti, koks didžiulis yra gyvenimo pokyčių laipsnis — kaip gyvenome, kaip mokėmės mes, senimas, ir kaip dabar atrodo gyvenimas, mokslas, jaunimas, papročiai, įpročiai, pastangos, mados…
Nežinau, ar yra aprašyta, kad mokytoja Peštenienė daugiau nei aštuonerius metus slaugė lovos ligonį — paralyžiuotą savo žmogų Česlovą Peštenį. Sako, slaugyčiau antrą ar trečią kartą tiek — kad tik jis būtų dar… Tokia tatai didi ištvermė šios smulkutės, gražutės, talentais apdovanotos Mokytojos.
Bent aplankiau negęstančiu žiburėliu tebešviečiančią Nevarėnų mokytoją Romaną Peštenienę. Tenka apgailestauti, kad jau nebeturiu tiek jėgų kaip norėčiau — padėti mokytojai Peštenienei ką nors padaryti iš jos dailyraščio knygų. Gal atsiras kas kitas — sugebantis ir pajėgiantis. Dėkingų būtume daug.